Akademijų vaidmuo XXI amžiuje

Dabartinės nacionalinės mokslų akademijos, pabrėždamos ištikimybę objektyviai tiesai ir universalų mokslo rezultatų pobūdį, neatmestų devizo „Gerbkime faktus“. Juk tik vienu ar kitu praktiniu būdu patvirtinamos teorinės išvados ir atkartojami eksperimentai teikia žinojimą, kuris laikomas moksliniu. Vien formalia logika ar autoritetais grindžiami teiginiai nepapildo mokslo žinių lobyno – tai suvokė ir Londono Karališkoji draugija, dar 1663 m. pasirinkdama moto „Nullius in verba“, ir tik 60 metų turinti Estijos mokslų akademija, pasitikinti „Facta non solum verba“.

Tačiau matome, kad dažnai gana abstrakti ir savotiška mokslo kalba akademijas atitolina nuo visuomenės, kad mokslas, nors ir kiekvieno kasdien naudojamas konkrečių naujausių rezultatų ir produktų pavidalu, yra sunkiai suvokiamas kaip viešasis interesas. Todėl Lietuvos mokslų akademija, laikydamasi demokratiškųjų tradicijų, jungiasi prie tų, kurie ieško ir randa būdų aktualizuoti mokslo esmę ir prasmę, skleisti mokslo naujienas ir laimėjimus piliečiams. Taigi bus ir žodis: „Mokslo Lietuvoje“ numatome bent kartą per mėnesį skelbti žinias apie svarbiausius LMA įvykius ir renginius, svarstytus šalies mokslui ir akademinei bendruomenei reikšmingus klausimus.

Lietuvos mokslų akademijos prezidentas

Lietuvos mokslų akademijos užsienio nario, buvusio Švedijos Karališkosios inžinerinių mokslų akademijos prezidento prof. Hanso Forsbergo inauguracinė paskaita, perskaityta 2009 m. birželio 9 d.

Kvietimas tapti Lietuvos mokslų akademijos užsienio nariu man buvo didelė garbė. Būkite tikri, kad padarysiu viską, kad įvykdyčiau savo pareigas, nepaisydamas kalbos barjero, kurį suformavo Baltijos jūra, jungianti mus daug šimtmečių.

Turbūt žinote, kad pirmoji „akademija“ Atėnuose buvo tiesiog parkas, skirtas vienam iš persų karų didvyrių, kurio vardas galėjo būti Hekademosas. Platonas gyveno netoli šio parko – čia jis kviesdavo savo mokinius paskaitoms, rengdavo mokslines diskusijas su garbingais piliečiais. Abi žodžio „akademija“ reikšmės išliko iki mūsų dienų.

Visuotinai priimta, kad šiuolaikiniame pasaulyje akademijos, kaip ir universitetai, kūrėsi Italijoje Renesanso epochoje. Tačiau dar buvo svarbus įvykis, kuris retai prisimenamas: IX a. Bagdado mieste abasidų kalifas Al-Mamun įkuria savo „akademiją“ – Išminties namus, kur buvo observatorija, ligoninė, biblioteka, o mokyti vyrai tobulino retoriką ir logiką, metafiziką ir teologiją, algebrą, trigonometriją, geometriją, fiziką, biologiją, mediciną ir farmakologiją. „Akademijoje“ per daugiau nei 500 metų buvo surinktos, išverstos ir išplėtotos Graikijoje sukauptos žinios. Išminties namai veikė kartu su kita „akademija“ – Pasakojimų namais, kuriuos įkūrė Al-Mamuno tėvas kalifas Harun al Rašidas, mums žinomas iš Tūkstančio ir vienos nakties.

Iš Italijos mintis, kad mokslo draugijos svarbios visuomenės raidai, pasklido po Europą su vadinamuoju Apšvietos amžiumi.

Leiskite paminėti keletą svarbių datų: Prancūzijos akademija ir Mokslų akademija Paryžiuje įkurtos atitinkamai 1634 m. ir 1666 m., Karališkoji draugija Londone įkurta 1662 m., o Imperatoriškoji Rusijos mokslų akademija 1725 m. įkurta Sankt Peterburge. 1739 m. karališkuoju dekretu įkurta ŠvedijosKarališkoji mokslų akademija. Tame pačiame šimtmetyje Švedijoje įkurtos dar penkios karališkosios akademijos: Istorijos ir senovės mokslų, Literatūros, Menų, Muzikos ir Karo mokslų akademijos. Visos jos tebeveikia, XIX a. prie jų prisijungė Karališkoji žemės ūkio ir miškininkystės, o XX a. – Švedijos Karališkoji inžinerinių mokslų akademija. Pastaroji šių metų spalio mėnesį švęs savo 90-metį.

Surinkau nemaža duomenų apie įvairių tipų akademijas, tačiau dėl profesinių priežasčių turiu daugiau informacijos apie technologijų ir inžinerines akademijas. Švedijos Karališkoji inžinerinių mokslų akademija (ŠKIMA) buvo pirmoji tokio tipo akademija, tačiau laikui bėgant kai kurios šalys pasekė Švedijos pavyzdžiu. Iki 1985 m. keletas tokių akademijų buvo kitose Skandinavijos šalyse, Australijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje. Per 12 buvimo Švedijos Karališkosios inžinerinių mokslų akademijos prezidentu metų teko garbė matyti mažiausiai tuziną tokių akademijų visame pasaulyje, tarp jų – Prancūzijoje, Ispanijoje, Indijoje, Japonijoje, Korėjoje, Šveicarijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir Rusijoje.

Šių akademijų statutų įžanginiuose paragrafuose greta tradicinės formuluotės „skatinti mokslą ir technologijas“ atsirado žodžiai „visuomenės labui“.

Prieš pradedant aptarti, ką, mano manymu, tai reiškia ir kaip tai turi būti įgyvendinama, panagrinėsiu Švedijos Karališkosios inžinerinių mokslų akademijos įkūrimo aplinkybes.

XVIII a. Švedijos Karališkajai mokslų akademijai svarbiausia buvo nacionalinės ekonomikos ir pramonės plėtra.

Daug dėmesio buvo skiriama tokiems dalykams kaip žemės apdirbimas, tinkamas trąšų naudojimas ir naujos kultūros – bulvių – pristatymas. Kilo diskusijų net apie šilkaverpių vikšrų ir perlų austrių auginimą komerciniais tikslais. Po akademijos paskelbto konkurso sukurta standartizuota koklinių krosnių su pailgintais dūmų vamzdžiais konstrukcija, kuri leido gerokai sumažinti medienos sunaudojimą šildymo tikslams. Ši ankstyva standartizacija oficialiai remiama krosnių statytojų gildijos, kuri anuomet buvo įtakinga organizacija.

Tačiau antrojoje XIX a. pusėje matome dvi kryptis, ir ne tik Švedijoje. Mokslininkai daugiausiai nacionalinėse mokslų akademijose glaudžiai bendradarbiaudami siekė infrastruktūros (geležinkelių, telegrafo) progreso. Jie galėjo susitikti ir bendrauti, o moksliniai pasiekimai buvo pristatomi labai greitai.

Tai taip pat turėjo įtakos savo-tiškoms varžyboms siekiant greičiau pristatyti mokslo rezultatus ir būti apdovanotiems. Pavyzdys – Nobelio premija, kuri pirmą kartą buvo įteikta 1901 metais. Iš Alfredo Nobelio testamento matyti: nepaisant to, kad jis buvo inžinierius ir išradėjas, jo premija galėjo būti skiriama tik fundamentiniams mokslams: fizikos, chemijos ir fiziologijos bei medicinos srityse. Anot A. Nobelio, technologijos turi gauti pelno iš naujovių diegimo.

Tuo metu ryžtinga pramoninė revoliucija, kurią įgalino garo variklio, o vėliau – vidaus degimo variklio išradimai ir tobulinimas, sukūrė progresą, labai tolimą akademiniam pasauliui. Švarūs balti drabužiai laboratorijose retai „susidurdavo“ su pramoninio pasaulio suodžiais.

Ši situacija ir liūdna Pirmojo pasaulinio karo patirtis, nors Švedija ir nedalyvavo karo veiksmuose, inicijavo diskusiją apie šių dviejų sričių susijungimą. Ir tai turėjo įtakos minėtosios Švedijos Karališkosios inžinerinių mokslų akademijos įkūrimui 1919 metais.

Pasiremsiu šia akademija ir savo patirtimi kaip pavyzdžiu, tačiau pirmiausia pažvelkime, kas apskritai būdinga akademijų veiklai.

Tradiciškai akademijos yra aukštojo mokslo ir laisvo mąstymo, tyrimų finansavimo ir organizavimo „lobistės“. Jos suteikia apdovanojimus už didelius pasiekimus, skleidžia mokslinių tyrimų ir jų panaudojimo rezultatus, galiausiai veikia kaip vyriausybių ir privataus sektoriaus patarėjai įvairiais klausimais. Šias funkcijas aptarsiu paeiliui.

Praėjusiais šimtmečiais lengva pastebėti tam tikras akademijų varžybas su veikiančiais universitetais, tačiau dar didesnės varžybos vyko tarp akademijų ir kitos galingos jėgos – bažnyčios. Pastarajai priklausė ir nemažai liberalių atstovų, tačiau akademijos privalėjo ryžtingai kvestionuoti egzistuojančias nuostatas. Neretai pasitaikydavo atskyrimo nuo bažnyčios ir net didesnių bausmių atvejų.

XVIII a. Švedijoje net Karlas Linėjus suprato, kad pasaulis negalėjo būti sukurtas per 6 dienas. Vienas jo drąsių pastebėjimų: „Jei taip įvyko ir tai įvyko tokiu būdu, tai yra toliau mano supratimo ribų“. Tačiau kai Darvino atradimai buvo visuotinai pripažinti, tai sukėlė nedaug panašių diskusijų.

Taigi akademijos laisvos propaguoti aukštąjį mokslą ir logišką laisvą mąstymą. Tą dauguma jų ir daro, tačiau totalitarinėse valstybėse akademijos privalo reikštis atsargiai. Man žinoma, kad Kinijos akademijos ne kartą išreiškė partijai susirūpinimą dėl to, kas prieš 20 metų įvyko Tianminio aikštėje. Po 1968 m. Čekoslovakijos akademija ėmėsi lyderio vaidmens dalyvaudama pasipriešinime prieš sovietų okupaciją ir jos statytinius. Aktyvus buvo ir Otto Wichterle, pagrindinis dviejų dokumentų 1000 žodžių ir Chartija 77 autorius, įgijęs tokią pagarbą, kad išvengė įkalinimo ir praėjus dešimtmečiui išrinktas Akademijos prezidentu.

Beveik visais laikais mokslininkai tvirtino, kad jiems trūksta lėšų tam, kad būtų galima pasiekti aukšto lygio rezultatų, ir ne be reikalo. Taigi akademijos kreipdavosi į karalius ir princus, mecenatus ir kitus geradarius su prašymu finansiškai paremti mokslą.

Per praėjusius 50 metų šie prašymai dažniausiai skiriami vyriausybėms – dar neseniai toks požiūris buvo prasmingas. Mokesčių mokėtojų pinigus lengva išleisti. Dabar gyvename ypatingu laikotarpiu. Vyriausybių pinigai greitai senka – tik Europos Sąjunga toliau dosniai remia tyrimus.

Kyla klausimas: koks mokslas turi būti remiamas ir ypač mažose šalyse? Fundamentinis mokslas arba labai pigus – tik žmogaus protas ir kompiuteris, – arba labai brangus.

Puikiai suprantu, kad mūsų visuomenės raida lemiama fundamentinių mokslų pasiekimų – taip bus ir ateityje. Puikių protų esama visose šalyse, ir studentai privalo turėti galimybę studijuoti ir įsisavinti fundamentinius mokslus. Tačiau tam, kad dalyvautų eksperimentuose, jie turi ateiti su savo idėjomis į didžiules laboratorijas. Iš patirties žinau, kad gerokai pigiau sumokėti už kelias mokslinio darbo valandas užsienyje nei bandyti įsigyti savo įrangą. Turintys gerų idėjų studentai visada laukiami laboratorijose JAV, Vakarų Europoje ar Japonijoje. Yra tam tikra protų nutekėjimo grėsmė, tačiau to nereikia bijoti. Turiu draugą, kuris būdamas jaunas tapo Stanfordo universiteto (JAV) profesoriumi. Švedija niekada neturėjo geresnio ambasadoriaus ir tarptautinio bendradarbiavimo vykdytojo už jį.

Kita vertus, taikomieji mokslai yra pigesni, o jų panaudojimo sritis paprastai artimesnė visuomenei – žemės ūkis, žaliavų panaudojimas, aplinkos tyrimai ar net medicina. Jeigu galima pasiekti, kad tyrimų rezultatai neštų tiesioginę naudą visuomenės poreikiams, tai leidžia gauti finansinę paramą, ypač jei rezultatai turi tiesioginį teigiamą poveikį ekonomikai ar užimtumui. Tad akivaizdu, kad taikomieji tyrimai neabejotinai yra svarbūs visuomenei.

Trečioji tradicinė akademijų veiklos kryptis – mokslinių tyrimų organizavimas ir laboratorijų išlaikymas. Nors buvo sutariama, kad geriausia vieta tyrimams – universitetai, nemažai šalių nustatė apribojimus, kokios rūšies tyrimai ten gali būti vykdomi. Praeityje ne viena akademija turėjo savo laboratorijas. Kitose šalyse vyriausybės kūrė specialias institucijas, kurios buvo atskirtos nuo universitetų.

Švedijos Karališkoji inžinerinių mokslų akademija (ŠKIMA) per pirmuosius 50 egzistavimo metų sukūrė apie 20 institutų su laboratorijomis skirtų taikomiesiems mokslams, kuriuos finansavo pramonė ir privatūs fondai. Antrojo pasaulinio karo metu buvo sukurta formulė, pagal kurią Švedijos vyriausybės finansinis indėlis turėjo prilygti pramonės indėliui. Pokariu ŠKIMA institutų atsisakė, jie tapo nepriklausomais mokslo tiriamaisiais institutais, kuriuos remia valstybė ir pramonė, jų uždavinys – būti patarėjais pramonei. Daugelis tų institutų dar veikia, tačiau neturi formalių ryšių su ŠKIMA.

Vokietijoje senoji imperinė akademija turėjo daug tyrimų institutų. Transformacija nebuvo lengva, tačiau šiandien jų įpėdiniai yra Makso Planko ir Fraunhoferio draugijų laboratorijos. Jos savarankiškos, tačiau paprastai įsikūrusios netoli universitetų ar universitetų teritorijose. Ši pasirinkta forma, mano supratimu, remiasi mintimi, kad vyriausybės ir pramonės skiriami pinigai neturėtų veikti nesuvaržyto, laisvo universitetinio mąstymo.

Prancūzai ėmėsi kurti vyriausybės dotuojamas laboratorijas Mokslinių tyrimų nacionalinio centro (CNRS) ribose, šią idėją perėmė ir kitos šalys – Australija, Pietų Afrika.

Iki šiol lieka du atvejai, kai organizacijomis vadinamos akademijos vis dar valdo daugybę įvairių mokslinių tyrimų institutų – tai Rusijos ir Kinijos akademijos. Abi sukurtos SSSR pavyzdžiu ir taip yra net praėjus 20 metų po pastarosios žlugimo.

Jūs, be jokios abejonės, daug geriau išmanote šį modelį, tačiau leiskite pasidalyti savo mintimis, kodėl būtent jis buvo pasirinktas.

Sovietų lyderiai puikiai žinojo, kas gali įvykti, jei universitetų studentai reikš savo mintis ar dalyvaus demonstracijose. Studentai buvo jėga, padėjusi parengti ir įvykdyti Rusijos revoliucijas. Taigi Leninas ir Stalinas nusprendė, kad universitetai gali turėti tik vieną užduotį: suteikti studentams žinių, kad jie taptų gerais, tačiau akylai kontroliuojamais piliečiais. Jokios laisvos minties! Paklusnūs studentai galėjo būti kviečiami į Mokslų akademijos laboratorijas, kur jiems buvo leidžiama daryti atradimus, tačiau jie negalėjo kritikuoti partijos ir valstybės. Tapimas akademijos nariu suteikdavo finansinį aprūpinimą ir padėtį – nedaugelis drįso tuo rizikuoti. Po 1953 m. keli biologai išdrįso kritikuoti kolegą Trofimą Lysenką, tačiau tai buvo labai rizikinga. Andrejus Sacharovas išdrįso, tačiau buvo ištremtas į Gorkį.

Po „perestroikos“ įvyko pokyčių – universitetai vėl tapo svarbiais mokslinių tyrimų centrais.

Tačiau už Rusijos ir Kinijos ribų rasime nedaug akademijų, kurios turėtų savo mokslinių tyrimų bazę. Rytų Europos šalyse, kur sovietams darant įtaką buvo kopijuojamas akademijų vaidmuo, matau vieną tendenciją. Akademijos siekia perduoti savo mokslo tiriamuosius institutus universitetams ar kitoms organizacijoms. Griežta rekomendacija šioms technikos ir inžinerijos mokslų akademijoms, prie kurių įkūrimo esu prisidėjęs, yra tokia: niekada nekurkite savo mokslinio tyrimo institutų. Jūsų pagrindinis uždavinys –
teikti rekomendacijas, ir jūs neturite būti tendencingi, kad nekiltų įtarimų, kad esate šališki savo institutų atžvilgiu.

Tradicinis akademijų uždavinys – skirti apdovanojimus už indėlį į mokslą ar visuomenės plėtrą plačiąja prasme. Žinomiausios, be abejo, yra Nobelio premijos, įteikiamos Švedijoje nuo 1901 metų. Užduotis atrinkti didelius pasiekimus fizikoje ir chemijoje buvo patikėta Švedijos Karališkajai mokslų akademijai, premijas medicinos ir literatūros srityse skiria kitos Švedijos institucijos, Taikos premiją – Norvegijos parlamentas.

Daug akademijų, taip pat ir kitos organizacijos, laikui bėgant įsteigė panašių premijų. Retai tai pačių akademijų lėšos. Kaip ir Nobelio premijos atveju, jos pasinaudojo turtingų donorų suteiktais fondais ir kartu dalijasi garbe suteikdamos savo vardus premijoms. Trys bendradarbiaujančios Amerikos akademijos – Nacionalinė mokslų ir Inžinerinių mokslų akademijos bei Medicinos institutas – turi daugybę tokių vardinių premijų, tačiau šios organizacijos pasirūpino, kad jų premijų sumos neviršytų to, ką gauna Nobelio laureatai. Suomijos akademijos įteikia Ahlström premiją, Japonijoje – Hondos ir Kyoto (įsteigta Kazua Inamori iš Kyocera kompanijos) premijas. Tai puiki galimybė akademijoms užmegzti kontaktus su donorais, kurie norėtų išgarsinti savo vardą ir kartu panaudoti savo pinigus kilniems tikslams.

Bėgant metams visos akademijos, kurias žinau, dalyvavo skleidžiant informaciją apie mokslą. Egzistuoja dvi formos: moksliniai žurnalai, pateikiantys mokslinius rezultatus kitiems mokslininkams, ir mokslo populiarinimo žurnalai skiriami plačiajai visuomenei ir dažnai specialiai jaunajai kartai, kad sudomintų mokslu, taip pat ir inžinerijos mokslais. Pastaraisiais metais elektroninės komunikacijos priemonės sukūrė daug naujų galimybių, kuriomis naudojasi akademijos, universitetai ir kitos institucijos. Akademijų nariai dažnai publikuoja savo straipsnius, tačiau daugelyje šalių žurnalų leidybą veikia komerciniai interesai.

Vis dėlto dauguma akademijų pasišventusios jau minėtiems tikslams, o pagrindinis uždavinys – būti vyriausybės, privataus sektoriaus ar plačiosios visuomenės patarėju. Manau, ši funkcija visada gali būti išplėsta.

Kaip akademijos prezidento manęs dažnai klausdavo: kas yra Švedijos Karališkoji inžinerinių mokslų akademija? Atsakydavau: Švedijos Karališkoji inžinerinių mokslų akademija yra žmonių ir idėjų susitikimo vieta. O pasikeitimas idėjomis sukelia diskusijų apie tai, kaip veikia įvairūs visuomenės sektoriai ir kaip galima pasiekti geresnių rezultatų. Taip pat ėmėmės daugybės iniciatyvų diskutuoti, kaip būtų galima pagerinti įvairių visuomenės sektorių veiklą.

Paaiškėjo, kad kai kurios idėjos, deja, buvo ne tik už mūsų kompetencijos, bet ir už pasitikėjimo mumis ribų. Kadangi akademijos nariai renkami už pasiekimus įvairiose mokslų, inžinerijos, ekonomikos ar vadybos srityse, galėjome išsikovoti pagarbą tik remdamiesi visų narių bendra kompetencija ir patirtimi.

Turėjome atmesti nemažai mūsų narių siūlymų ir pasiūlymų iš šalies. Stigo kompetencijos teikti siūlymus bendrajam lavinimui gerinti, galimoms pandemijoms valdyti ar imigrantų integracijai.

Per 90 Švedijos Karališkosios inžinerinių mokslų akademijos egzistavimo metų netrūko klausimų, kuriais akademija išreiškė narių nuomonę vyriausybei, pramonei ir plačiajai visuomenei. Akademijai buvo reikalinga ne tik jos narių nuomonė, bet ir jaunų mokslininkų ar inžinierių pagalba renkant medžiagą ir rengiant teikiamą pareiškimą. Anksčiau ši problema buvo sprendžiama taip, kad vienas ar kitas akademijos narys turėjo savo komandoje jauną padėjėją, kuris keletą dienų užsiimdavo tuo darbu. Tiesą sakant tokia tvarka buvo pakankamai ilgai. Mano paties pirmasis kontaktas su Švedijos Karališkąja inžinerinių mokslų akademija įvyko šešiasdešimtaisiais praėjusio amžiaus metais, kai būdamas studentas profesoriaus buvau paprašytas parašyti pranešimo apie branduolinės energijos, o ypač apie radiacijos ir radioizotopų panaudojimo perspektyvas dalį. Vėliau akademijos vadovybė sėkmingai susitarė su vyriausybe ir privačiais fondais dėl pinigų skyrimo tokioms studijoms ir ilgainiui buvo rasta pakankamai lėšų įkurti sekretoriatą, kad būtų galima vykdyti nepriklausomus tyrimus ir jų pagrindu teikti rekomendacijas. Tačiau – o tai yra svarbu, – visada būdavo grupė kvalifikuočiausių narių, kurie remdavo šias rekomendacijas!

Atsigręžęs į praeitį matau, kad dauguma studijų ir rekomendacijų gali būti suskirstytos į 4 sritis: švietimas, energija, aplinka ir efektyvumas (tai galima pavadinti ir produktyvumu).

Po 1945 m. aukštasis išsilavinimas tapo prieinamas beveik kiekvienam Švedijos jaunuoliui. Išaugo poreikis – ekonomika klestėjo, akademinių studijų institucijų skaičius nuo 12 padidėjo iki daugiau kaip 30. Nepageidaujamas rezultatas buvo tas, kad stigo kvalifikuotų dėstytojų, taigi septintąjį dešimtmetį kokybė krito. Švedijos Karališkoji inžinerinių mokslų akademija buvo įspėjusi apie tai iš anksto, tačiau politikai, siekdami, kad akademinis išsilavinimas būtų prieinamas jų rinkėjams, nenorėjo to suprasti. Apie 20 tų institucijų dabar vadinamos universitetais. Tai nemažas skaičius šaliai, turinčiai devynis milijonus gyventojų.

Ilgainiui Švedijos Karališkoji inžinerinių mokslų akademija įtikino, kad universitetinis išsilavinimas nėra būtinas kiekvienam siekiančiam sėkmės. Keletas mūsų akademijos tyrimų ir rekomendacijų buvo susiję su profesiniu mokymu, kurio labai reikia pramonei, ir visą gyvenimą trunkančio inžinierių mokymo sistemai.

Energijos klausimai ŠKIMA visada buvo esminiai. Beveik kasmet – bent jau nuo septintojo dešimtmečio – buvo pateikiama rekomendacijų dėl branduolinės energijos, nedidelio galingumo hidroenergijos gamybos, tyrimų apie miško atliekų panaudojimą skystajam kurui gaminti, šilumos siurblių, vėjo energijos panaudojimo.

Aštuntąjį dešimtmetį vyko referendumas dėl atominės energetikos. Nuspręsta, kad 12 reaktorių (kai kurie iš jų tuo metu dar nebuvo paleisti) gali veikti tiek laiko, kiek bus ekonomiškai naudinga ir atitiks visus saugumo reikalavimus, t. y. kol atsiras pigesnių ir saugesnių technologijų.

Vyriausybė nusprendė, kad tai įvyks iki 2010 metų. ŠKIMA protestavo, o aš, kaip jos atstovas, tapau labai nepopuliarus. Tačiau ilgainiui sprendimas buvo pakeistas. Dabar manoma, kad 10 iš 12 reaktorių veiks mažiausiai dar 15 metų, kol bus pakeisti naujais.

Energijos ir aplinkos problemos yra glaudžiai susijusios. Iš pradžių tai buvo lokalios, vėliau – regioninės, dabar – globalios problemos. ŠKIMA skyrė daug jėgų tyrimams ir rekomendacijoms, kaip sumažinti sieros ir azoto oksidų išskyrimą (sėkmingai) ir kaip sumažinti „šiltnamio efektą“ (kol kas nelabai sėkmingai ir netgi nepritariant kai kuriems nariams). ŠKIMA komitetai penktajame dešimtmetyje konstatavo, kad, pavyzdžiui, vandens tualetai daro didžiulę žalą gamtai, o praėjus dviem dešimtmečiams nurodė, kad būtina išvalyti medienos pramonės nuotekas tam, kad būtų išgelbėta Baltijos jūra. Ne visos rekomendacijos sukėlė entuziazmą!

Ilgainiui konstatavome, kad efektyvumo didinimas pramonės gamyboje, paslaugų sektoriuje ir viešajame administravime yra vienintelis būdas pakelti pragyvenimo lygį. Atrodo, pastaraisiais metais ši tiesa pamirštama tiek vietinės, tiek ir globalios ekonomikos mastu.

Labai svarbus klausimas – mokslinių tyrimų rezultatų perdavimas visuomenei. Leiskite pateikti pavyzdį.

Maždaug prieš 15 metų ŠKIMA sukūrė organizaciją CONNECT. Ši organizacija rengia formalius ir neformalius susitikimus, kuriais siekiama sujungti išradėjus ir antreprenerius su pramone, paslaugų sektoriumi, vyriausybinėmis organizacijomis. Daugelis ŠKIMA narių prisidėjo prie šios organizacijos sėkmės ir dabar galima rasti tokių organizacijų mažiausiai 20 šalių, taip pat ir Lietuvoje. Daugelyje šalių broliškoms akademijoms ir mūsų užsienio nariams teko (ir tenka) svarbus vaidmuo!

Bandžiau pateikti jums keletą štrichų apie tai, ką, mano nuomone, akademijos turėtų ir ko neturėtų daryti tam, kad rastų savo vietą XXI amžiuje. XXI a., kaip ir XVIII a., nuo kurio pradėjau savo dėstymą – tinkamas mokslų panaudojimo visuomenės, kuriai reikia mūsų dėmesio, labui ir kur mūsų patarimai būtų prasmingi ir vertinami.

Akademijos yra žmonių ir idėjų susitikimų vieta! Ypač svarbi užduotis – informuoti visuomenę apie šių susitikimų rezultatus. Neturėtume skųstis sunkumais – tokių yra labai daug. Mūsų pareiga – pateikti rekomendacijų: kas turėtų būti pataisyta ir kaip tai turėtų būti padaryta remiantis bendra mokslo, inžinerijos ir ekonomikos kompetencija. Labai nedaug institucijų mums gali prilygti.

Neseniai ŠKIMA nariai dalyvavo visuotiniame susirinkime, skirtame darbų gairėms ateinantiems 5 metams parengti. Įvairiose diskusijose, kurios vyko 12 akademijos skyrių, taip pat specialiuose komitetuose dalyvavo apie 120 narių, kai kurie jų per palydovinį ryšį iš Geteborgo ar Lundo. Per tris valandas aptarta ir balsuota beveik dėl 100 rekomendacijų. Konstatuota, kad akademijos prezidentas ir personalas atlieka gerą darbą, tačiau patys nariai nėra pakankamai aktyvūs skelbdami savo nuomonę ir rekomendacijas. Taigi galiu patvirtinti, kad ŠKIMA gyvuoja ir yra kupina jėgų, nepaisant to, kad ir ji jaučia visuotinį ekonomikos nuosmukį.

Pagaliau leiskite supažindinti su iniciatyva, kylančia kitoje Baltijos jūros pusėje, – sukurti naują tinklą, kuris palaipsniui susiformuotų kaip Baltijos akademija, kur galėtume susitikti ar bendrauti elektroniniu būdu ir pateikti rekomendacijas, kaip pagerinti mūsų gyvenimą ir aplinką. Pirmojo kvietimo galite sulaukti jau šį rudenį. Nuoširdžiai tikiuosi, kad dalyvausite akademijos formavime ir darbe.

Vertė Violeta Skirgailienė