MOKSLASplius.lt

Mokslo šaknys karčios

Studentai rengia įvairius darbus: referatus, projektus, studijų baigiamuosius darbus. Nuo jų įvertinimo priklauso, ar žmogus galės sėkmingai baigti studijas ir siekti aukštesnės mokymosi pakopos. Darbai vertinami už originalumą, taip pat neturi būti nei turinio, nei formos klaidų. Aukščiausiu balu vertinamas darbas, tinkantis tapti moksline publikacija. Atrodytų, kad sunkiausia dalis – turinys. Tačiau formos, apipavidalinimo dalykai tampa vis sudėtingesni.

Gydytojai tarptautiniam bendravimui turi lotynų kalbą, žmonės, dirbantys su informacija, – keletą „kalbų“. Tai literatūros klasifikavimo sistemos – simbolių sistema knygos turiniui atskleisti, ir aprašo standartai – aprašo taisyklės ir ženklai knygai identifikuoti. Tarptautinės taisyklės, taikomos nacionaliniam vartojimui, truputėlį kinta – jos papildomos, atnaujinamos. Taisykles siekiama unifikuoti visame pasaulyje, kad jos teiktų informaciją daugelio šalių specialistams. Tarptautiniam vartojimui siūlomi keli standartai. Mokymo įstaigos susikuria savo taisykles, pavyzdžiui, skirtingos aprašo sritys spausdinamos vis kitokiu šriftu. Atsiranda variantų, tarsi kalbos dialektų. Tačiau kuo daugiau variantų, tuo daugiau painiavos identifikuojant leidinį, jį užsakant bibliotekose, sudarant literatūros sąrašus. Knygos aprašo kultūra – būtinas dalykas ne tik bibliotekininkams, bet ir įvairių sričių specialistams, rašantiems mokslo darbus, studentams, rengiantiems referatus, baigiamuosius ir kt. darbus, taip pat dėstytojams, tikrinantiems jų darbus.

Dėstytojas, studento darbe pamatęs kitokį aprašo variantą, negu pats taiko savo darbuose, paskubėjęs jį nubraukti dažnai gali sukelti abejonių savo kompetencija. Vieni bibliografinio aprašo elementai būtini, kiti – ne. Todėl tikrai nebūtina rekomenduoti studentams labai sudėtingo aprašo pavyzdį: reikalauti nurodyti laikraščio leidyklą aprašant straipsnį.

Pedagoginiu požiūriu kebli padėtis bibliotekoje susidaro tada, kai pirmo kurso studentas prašo padėti surasti vienos ar kitos Lietuvos įstaigos ar bendruomenės laikraščio tarptautinį standartinį numerį‚ ISSN, nes nurodyti liepęs lektoriaus asistentas. Kodėl? Tegu aiškinasi studentai ir dėstytojai, nes pastarieji (ypač kolegijų lektoriai) mėgsta, taisydami studentų darbus, vietoj paaiškinimų parašyti pastabas, kaip antai: „aprašas?“, „puslapyje yra klaidų“. Sunku nustatyti, ar tokia pastaba išreikštas pasipiktinimas dėl ugdytinio klaidų, ar norima, kad studentui ir jo darbo vadovui paaiškintų kažkas kitas. Ir ko čia stebėtis – žmogaus žinios negali būti universalios.

Jauni žmonės studijas pradeda vienoje mokymo įstaigoje, tęsia kitoje, dar kitoje po keleto metų atnaujina žinias. Beveik kiekviena mokymo įstaiga, net atskiros katedros yra parengusios skirtingus metodinius nurodymus bibliografinio aprašo ir nuorodų pateikimui. Todėl vienoje mokymo įstaigoje įgyti įgūdžiai tampa nereikalingi kitoje, nelieka aprašo kultūros ugdymo tęstinumo: baigia studentas mokslus, o literatūros sąrašo sudaryti taip ir neišmoksta. Metodinių leidinių autoriai siūlo patarimus, rekomendacijas, nurodo keletą variantų, kuriuos studentas gali pasirinkti. Internete taip pat mirga patarimų, rekomendacijų siūlymų. Beje, primenama, kad darbai apipavidalinami, literatūros sąrašų aprašas ir nuorodos teikiamos pagal vadovo nurodymus. Tačiau vadovas taip pat turi kažkuo remtis – neturėtų išradinėti dviračio. Deja, dažnai dėstytojo perskaityta brošiūrėlė tampa darbo vertinimo kriterijų šaltiniu. Vargas tam studentui, jei to leidinio nebuvo bibliotekoje ir jis vadovavosi kitu leidiniu, nors niekas nėra nustatęs, kurio leidinio rekomendacijos taikytinos, o kurio – ne. Bibliotekininkui taip pat nebeaišku, kuri metodinė literatūra „nesupykdys“ dėstytojo ir studento.

Šaltinių pateikimo elementai absoliutinami, pastaruoju metu tampa labai svarbiais kriterijais, vertinant darbus, nes darbo formos sprendimus lengva pastebėti. Tačiau tai nėra paprasti kriterijai: literatūros sąrašai sudaromi vadovaujantis keliais standartais ir mokslinių žurnalų išpopuliarintomis taisyklėmis. Iki 1999 m. tradiciniai leidiniai buvo aprašomi pagal standarto ISBD taisykles. Šio aprašo pavyzdžių galima pamatyti bibliotekų elektroniniuose kataloguose, bibliografiniuose leidiniuose, kitokių aprašų, kaip antai pagal modifikuotą Harvardo sistemą – moksliniuose žurnaluose. 1999 m. patvirtintas LST ISO 690-2 standartas elektroniniams leidiniams ir jų dalims aprašyti, artimiausiu metu bus įteisintas ir ISO-690 – tradiciniams spaudiniams aprašyti. Įvairiai rašomos ir nuorodos. Metodines rekomendacijas rengęs Osvaldas Janonis taip apibūdina situaciją: Dabar pasaulyje egzistuoja daug ir įvairių bibliografinių nuorodų mokyklų. Jų autoriai – įvairios asociacijos, universitetai (labai paplitusi Harvardo sistema), koledžai, serialinių leidinių redaktorių kolegijos (Janonis, 2002, p 6).

Pagal ISBD ir LST ISO-690 aprašo sritys ir elementai dėstomi tokia pat tvarka. Todėl asmuo, mokantis identifikuoti leidinį pagal vieną aprašą, identifikuos ir pagal kitą. LST ISO-690 apraše nebėra kai kurių skyrybos ženklų: ( .– ; // ).
Leidinių turime įvairių, todėl skiriasi jų aprašas ir jų dalių, straipsnių, publikuotų skirtinguose šaltiniuose aprašas. Aprašui įtakos turi tai, ar leidinį parašė vienas autorius, ar keli, ar knyga parengta sudarytojo. Leidyklų, mokymo įstaigų katedrų sukurtose taisyklėse sudėtingesni niuansai nėra aptarti. Todėl dėstytojai, turėdami katedros parengtus metodinius nurodymus gali ir suklysti, taisydami darbą. Dažniausiai jie nežino taisyklės: jei knygoje talpinami trijų ar daugiau autorių darbai arba straipsnį parengia daugiau autorių (kokių nors tyrimų rezultatų publikacija), jis aprašomas pagal antraštę. Lietuvoje, aprašant leidinį, pirmiausia nurodomas autorius, kai kuriose šalyse – antraštė. Tokios naujovės plinta ir mūsų šalyje. Po autoriaus skliaustuose pagal įvairias taisykles gali būti nurodyti ir leidimo metai, ir autoriaus gimimo metai. Keblu ir su užsienio mokslo įstaigų modifikuotomis taisyklėmis – kas gali pasakyti, kiek jos nutolo nuo originalo.

Moksliniai žurnalai savo autoriams nurodo reikalavimus. Tas, kas rašo konkrečiam žurnalui, tuos reikalavimus perskaito ir vykdo. Tačiau margumyno rengiant darbus mokymosi tikslais neturėtų būti. Ar nebūtų protingiau nuo taisyklių įvairovės grįžti prie standartų ir susitarti, kas turėtų parengti bendras visoms mokymo įstaigoms išnašų pateikimo taisykles, adaptuoti informacijos tarnybose įdiegtus standartus.

Globalizacijos sąlygomis plė-tojami profesiniai, studijų ryšiai, studentų ir darbuotojų mainai, galima pamatyti daug naujovių. Populiarinti naujoves – geras dalykas, tačiau viską reikia daryti protingai ir tvarkingai. Biblioteka jau pradinukus moko pagal aprašą identifikuoti knygą, susirasti straipsnį, o tai tęsiasi ne vienerius metus, deja, mokymo įstaigose bibliotekoje įgyti įgūdžiai ignoruojami. Blogiausia, kad atėjęs į biblioteką su emocinga pastaba darbe „aprašas?“ ir bibliotekoje negauna pagalbos, nes nė viena edukacinė įstaiga kažkodėl nėra linkusi savo sprendimų derinti su kitomis.

Atrodo, kad studento darbus mato tik studentas ir mokymo įstaigos darbuotojai. Iš tiesų taip nėra. Dažniausiai darbai rengiami įvairiuose kompiuterinės technikos centruose, tarnybų darbuotojai konsultuoja, kaip reikia spausdinti, pildyti lenteles, kaip nusiųsti darbą vadovui elektroniniu paštu ir kt. atvejais. Darbo rengimui vadovaujama susirašinėjant elektroniniu paštu. Taigi mokymo įstaigų bendravimo procesą, jų sugebėjimą racionaliai organizuoti mokymo procesą dažnai mato ir vertina žmonės, nesusiję su mokslo įstaiga – tai gali būti būsimieji studentai ar jų aplinkos žmonės. Todėl pastabose turėtų atsispindėti geranoriškumas, pedagoginė įžvalga, o ne vaikiškas noras pademonstruoti karjeros suteiktą galią. Nereikėtų įbristi į formalius dalykus taip, kad ir ugdytojui, ir ugdytiniui tampa sunku įminti intelekto nelavinančias, laiką gaišinančias mįsles. Rengdami darbus, jų autoriai iš pradžių renkasi literatūrą nagrinėjama tema, vėliau – metodinę literatūrą, kurioje nurodyti apiforminimo dalykai (jei rengia darbus įvairioms katedroms, reikalavimai kiekvienam darbui gali būti vis kitokie), paskui kilnoja leidinius, ieško aprašo elementų, kurie metodinėje literatūroje ar standarte buvo apibūdinti kaip neprivalomi, o mokymo įstaigos (skyriaus, katedros) taisyklėse – kaip būtini. Šiuolaikinis žmogus gyvena labai intensyviai, todėl dėl mokymo organizavimo nesklandumų laiko švaistyti nederėtų. Jei jau tarptautiniam specialistų „susikalbėjimui“ kuriamos „kalbos“, kad būtų lengviau susigaudyti informacijos šaltiniuose, reikėtų rasti tinkamą būdą, kaip jas pasirinkti ir vartoti.


Virginija Laurinaitienė (bibliotekininkė)