MOKSLASplius.lt

Iš kaimo vaiko iki pasaulinio garso asmenybės (3)

Pabaiga, pradžia Nr. 12


Mokyklos ir kaimo likimai panašūs


Anykščių žemės kraštovaizdis, atsiveriantis iš Kunigiškių kaimo

Iš Marijampolės persikelkime į Anykščių rajoną, Kunigiškių kaimą (Svėdasų seniūnija), kur gegužės 23-iąją vyko renginys Per senolių tradicijas atverkime dvasią ir širdį. Renginys vyko Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje, kur buvo atidengta ir pašventinta atminimo lenta žymiems Kunigiškių pradžios mokyklos mokiniams ir mokytojams. Tarp jų kunigo rašytojo, publicisto ir visuomenės veikėjo Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933), prof. Algirdo Juliaus Greimo (1917–1992), išeivijos rašytojos Alės Rūtos, Kunigiškiuose gimusio ir augusio dailininko Kajetono Sklėriaus (1876–1932) ir kitų įžymybių pavardės.

Priminsime ir kai kuriuos kitus kilusius iš Kunigiškių. Alfonsas Sklėrius-Šklėrys (1890–1943) – Lietuvos karininkas ir visuomenės veikėjas, artilerijos pulkininkas, dailininkas. 1941 m. birželio 10 d. su kitais Lietuvos karininkais išsiųstas į Maskvą, birželio 28 d. suimtas, ištremtas į Lamos lagerį Užpoliarėje, netoli Norilsko. Mirė nuo bado ir šalčio 1943 m. birželį – kaip ir jo brolis Kajetonas. Palaikai perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse šalia brolio Kajetono Sklėriaus.

Trečias brolis – Povilas Sklėrius (1898–1979) – komunistinių pažiūrų, pokariu buvo Lietuvos žemės ūkio akademijos dėstytojas, docentas, Melioracijos katedros steigėjas ir vedėjas, Akademijos mokslo reikalų prorektorius.

1913 m. Kunigiškiuose gimė kunigas, rašytojas Jonas Kuzmickis-Gailius, 1929 m. – fizikas Balys Grigas, poetas ir dailininkas Karolis Širvinskas (1980–2001), žuvęs nelaimingo atsitikimo metu.

Tų buvusių pradžiokėlių pavardes mena muziejaus ekspozicija, senos nuotraukos, jų arba apie juos parašytos knygos ir kiti Kunigiškiuose jų gyvenimą įprasminantys „daiktiniai įrodymai“. Šiandien daug kam egzotiškai atrodo senieji suolai su atverčiamais dangčiais. Jie gerokai pyškėdavo mokiniams sėdant ar kylant iš suolų.

Galimas dalykas, už šių suolų sėdėjo ir pirmąsias raides vedžiojo ne viena būsimoji įžymybė, bet jau vėlesnių laikų, nes šiuos suolus Svėdasų krašto muziejaus įkūrėjas ir ilgametis vadovas Vytautas Bagdonas atsivežė iš Svėdasų, kai ten tapo nereikalingi. O muziejuje padės palaikyti senos kaimo pradžios mokyklos dvasią, nes muziejus įkurdintas buvusios pradžios mokyklos pastate.

Pastatas statytas po 1863 m. sukilimo, o svarbiausia, kad jame 1879–1881 m. mokėsi būsimasis lietuvių literatūros klasikas Juozas Tumas-Vaižgantas, gimęs netoli Kunigiškių esančiame Maleišių kaime. Vietos gyventojai tarmiškai taria Malaišiai, ir upelės vardas Malaiša. Upelė teka per abu šiuos kaimus. Kunigiškiuose 1886–1890 m.
mokėsi būsimasis dailininkas Kajetonas Sklėrius, šiame kaime gimęs ir augęs. Beje, dėl Kunigiškių vardo. Spėjama, kad seniau kaimas vadintas Medginiais, šio pavadinimo palivarką Svėdasų savininkas Vilniaus vyskupas Jurgis Radvila (1556–1600), vėliau nominuotas kardinolu, užrašė Svėdasų parapijai. Kunigiškių pavadinimas veikiausiai atsirado vėliau, kai šios žemės jau priklausė kunigaikščiams ir kunigams. Atminimo lentoje įprasminti Kunigiškių ir Svėdasų krašto įžymieji

Būta ir kitų laikų. Antai kalbininkas prof. Kazimieras Būga teigė, kad per Svėdasų kraštą ėjusi riba, kuri skyrė lietuvių ir sėlių gentis. Salakas, Tauragnai, Utena, Subačius, Palėvenė, Pasvalys, Saločiai XIII a. dar priderėjo sėliams, nors tarp jų jau gyveno nemažai lietuvių. Tačiau patį kraštą žmonės dar tebevadino Sela arba Seluona, taigi ne visi sėliai buvo spėję virsti lietuviais.

1923 m., kai Kunigiškių kaimas buvo skirstomas į vienkiemius, jame gyveno 219 gyventojų (40 sodybų). 2000 m. 57 sodybose gyveno 129 gyventojai, po metų – jau 126. Tendencija aiški, ją atspindi ir mokyklos kaime likimas. 1922–1923 m. joje buvo keturi skyriai. 1930 m. Kunigiškių pradžios mokyklai suteiktas Juozo Tumo-Vaižganto vardas. Prie šios mokyklos buvo prijungta Vaitkūnų pradžios mokykla kaip antras komplektas, 1939–1940 m. jau veikė trys komplektai. I–IV skyriuose mokėsi 124 vaikai. Pradžios mokykla Kunigiškiuose veikė iki 1951 m., vėliau iki 1962 m. buvo septynmetė, po to – aštuonmetė. Nuo 2001 m. vėl liko pradinė, o 2002 m. mokykla buvo uždaryta. Atminimo lentą skirtą žymiems Kunigiškių pradžios mokyklos mokiniams ir mokytojams atidengia Anykščių rajono savivaldybės meras, biologijos mokytojas-ekspertas, vienintelio Lietuvoje Traupio mokyklinio botanikos sodo įkūrėjas Sigutis Obelevičius ir parodos „Algirdo Greimo vaikystė“ autorius prof. Karolis Rimtautas Kašponis

Dabar Kunigiškiuose nėra mokyklos, vaikai vežiojami geltonuoju autobusėliu į Svėdasų pradinę mokyklą.


Buvo per mažas mokslus krimsti


1986–1987 m. mokyklos pastatą pavyko restauruoti ir jame įrengti Svėdasų krašto muziejų. Jį prižiūri, veiklą plėtoja žurnalistas ir kraštotyrininkas Vytautas Bagdonas, puikių straipsnių apie šį kraštą autorius. Muziejuje yra mokyklos, garsių Svėdasų krašto žmonių, senovinių kaimo buities daiktų ekspozicijos.

A. J. Greimo atveju reikia tam tikro paaiškinimo. Būsimasis semiotikos mokslo vienas kūrėjų Kunigiškių pradžios mokykloje nesimokė, nes buvo per mažas mokslus krimsti. Tačiau Kunigiškiai buvo ta vieta, į kurią dar nesibaigus Pirmajam pasauliniam karui sugrįžo Algirdo Juliaus tėvai – mokytojas Julius Greimas ir Konstancija Mickevičiūtė-Greimienė, ir vokiečių okupacinė valdžia leido J. Greimui mokytojauti Kunigiškių pradžios mokykloje. Sugrįžo į savo namus, kuriuos buvo priversti apleisti 1915 m., kai artėjant kaizerinei kariuomenei Lietuvoje veikusios mokyklos buvo evakuotos į Rusijos gilumą. Greimų šeimos nariai kuriam laikui buvo priversti gyventi skirtinguose miestuose: J. Greimas – Perekopivkoje, o jo žmona su dukra Gražina – Romnuose. Vėliau šeima susijungė Tuloje. Tame Rusijos ginklakalystės ir „samovarų“ gamybos centre 1917 m. kovo 9 d. ir gimė Algirdas Greimas. Šeimoje jau augo duktė Gražina, gimusi 1911 m. Šimonyse, netoli Kupiškio.

Prireikė tam tikrų pastangų, kol šeimos nariai karo sumaištyje susirado vienas kitą ir galėjo apsigyventi kartu. 1918 m. Greimų šeima grįžo į Lietuvą, į Kunigiškius, kur Julius Greimas mokytojavo 1913–1915 metais. Grįžęs dirbo pradžios mokyklos vedėju, mokė kaimo ir apylinkių vaikus.

Neužsibuvo Greimai Kunigiškiuose, nes 1919 m. mokytojas Julius Greimas buvo iškeltas mokytojauti į Kupiškį. Mat nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje mokytojų labai stigo, tad J. Greimo perkėlimą į Kupiškį būtų galima vertinti ir kaip tam tikrą paaukštinimą – tiek gyvenamosios vietos, tiek pareigų ir dėstomų dalykų atžvilgiu.


Kur žmogų persmelkia jo „genius loci“


Išeitų, kad su Kunigiškiais labiau susijęs Algirdo Juliaus tėvų, o ne jo paties gyvenimas. Vis dėlto nuo skubotų ir todėl kiek lengvapėdiškų išvadų gal geriau susilaikyti. Dar nežinia, kur žmogų persmelkia tas genius loci (vietos dvasia), kaip gimtosios erdvės ir kūrybinių galių sąveikos išdava.

Didysis Gėtė pažintį su poeto kūryba siūlė pradėti nuo pažinties su jo gimtine, ten slypi jo genius loci, jo poetinio įkvėpimo ir poetinės savikūros „genai“, kurie pirmiausiai reiškiasi per kalbą, kaip intymiausią kiekvienos tautos savastį. O kas pasakys, kur reikėtų ieškoti mokslo žmogaus pradžių pradžios? Gal taip pat nevertėtų nusigręžti nuo gimtųjų penatų, kol niekas nepasiūlė geresnio varianto.

Algirdo Juliaus atveju genius loci ieškoti būtų tuo sunkiau, nes Pirmasis pasaulinis karas ir pokario nenusistovėjęs jaunos valstybės gyvenimas Greimų šeimą mėtė ir vėtė, kilnojo iš vietos į vietą, pagal lietuvišką audimo staklių šaudyklės veikimo principą. Biografui tai tipologinė intriga, o dar geriau ją įvertinti galėtų žvilgsnis iš šalies.

Gimimo vieta Tula buvo labiau atsitiktinė vieta, lyg tarpstotė likimo maratone. Genius loci vaidmuo jau labiau tiktų Kunigiškiams, nes iš šio kaimo Greimų šeima karo metais pakilo ir nuo tol kelionių vėjas tapo jų nuolatinis gyvenimo palydovas.

Būtų įdomu patyrinėti, kiek
A. J. Greimo likime atsispindi tai, ką išreiškė kitas išeivis iš Lietuvos Česlavas Milošas, 1980 m. kalboje priimdamas Nobelio literatūros premiją: „gera gimti mažame krašte, kur gamta yra žmogiška, lygiavertė žmogui, kur per šimtmečius tarpusavyje sugyveno įvairios kalbos ir įvairios religijos. Kalbu apie Lietuvą, mitų ir poezijos žemę.“


Paroda A. J. Greimo gyventame kambaryje


Niekas nežinojo, kad šis Kunigiškių pradžios mokyklos pastatas susijęs ir su A. J. Greimo vardu. Buvo žinoma, kad šioje pradžios mokykloje 1913–1915 m. Kunigiškiuose mokytojavo mokytojas J. Greimas, o būsimasis semiotikas Algirdas Julius 1917 m. gimė Tuloje. Reikėjo prof. Karolio Rimtauto Kašponio pastangų, kad plačiau atsivertų naujų žinių skrynia. Dar anksčiau muziejų pasiekė ir
A. J. Greimo sesers Gražinos Greimaitės laiškas. Sužinojusi, kad Kunigiškiuose atidarytas muziejus, ponia Gražina papasakojo apie šiame kaime mokytojavusį savo tėvą Julių Greimą, atsiuntė keletą nuotraukų ir paties A. J. Greimo adresą Prancūzijoje. V. Bagdonas nusiuntė jam laišką, nelabai tikėdamasis atsakymo iš tokio žymaus ir užimto mokslininko. Vis dėlto atsakymas atėjo. A. J. Greimas atsiuntė ir savo tėvo mokytojo J. Greimo nuotrauką, tiesa, labai seną ir gerokai blankią, bet autentišką senų laikų ženklą.

A. J. Greimas laiške rašė, kad apie Kunigiškių kaimą jis žino iš tėvo pasakojimų, nes pats nieko daugiau neatsimena. Kūdikiu būdamas ir negalėjo atsiminti. Daugiau atsimena, kaip gyveno Kupiškyje.

Dabar A. J. Greimo gyvenimo ir veiklos tyrinėtojų pareiga – užpildyti tas žinių spragas, tuo labiau, kad tai, pasirodo, įmanoma. Žinoma, jeigu yra kas imasi.