MOKSLASplius.lt

Iš kaimo vaiko iki pasaulinio garso asmenybės (3)

Jau žinomos patalpos, kuriose gyveno mokytojo J. Greimo šeima su mažais vaikais – dukterimi Gražina ir sūnumi Algirdu Juliumi. Mokytojams priklausiusioje pusėje, kur gyveno būsimoji semiotikos įžymybė, gegužės 23 d. atidaryta jam skirtoji paroda Algirdo Greimo vaikystė ir atidengta atminimo lenta su žymiausių Kunigiškių pradžios mokyklą baigusiųjų mokinių pavardėmis. Tarp jų ir A. J. Greimo, kuris nors šioje mokykloje nesimokė, bet su tėvais gyveno mokyklos pastate.


Varpelio skambesį girdėjo Vaižgantas ir Greimas


Renginio dalyvius rimčiai ir susikaupimui nuteikė suskambęs mokyklos varpelis. Renginio vedėjas patikino, kad tai tautos švietėjo, rašytojo, lietuvybės puoselėtojo kunigo Juozo Tumo-Vaižganto vaikystės laikų mokyklinis varpelis. Daug metų šis varpelis kvietė ne tik Kunigiškių, bet ir aplinkinių kaimų vaikus į šią kaimo mokyklą, į tolesnį gyvenimo kelią išlydėjo šimtus šią mokyklą baigusiųjų. Prabėgę dešimtmečiai nesugadino varpelio balso, išliko toks pat skambus kaip senais laikais.

Prasminga, kad būtent šis jau istoriniu tapęs varpelis ir kanklių garsai visus sušaukė prisiminti iš Kunigiškių pradžios mokyklos išėjusius ir vėliau žymiais žmonėmis tapusius mokinius. Neverta abejoti, kad šio varpelio skambesį ir reiklų kvietimą į pamokas kasdien girdėdavo ir mažasis Algirdas Julius Greimas, kuris su tėvais ir seserimi Gražina gyveno už sienos tame pačiame pastate, kur vyko pamokos.

Į pradžiokėlių suolus susėdusiems renginio dalyviams V. Bagdonas priminė kai kuriuos Kunigiškių pradinės mokyklos gyvavimo faktus. Juos primena senos nuotraukos – iš vienos jų galima spręsti, kad buvo metų, kai mokykloje mokėsi net iki šimto ir daugiau mokinių. Ne vien Kunigiškių, bet ir aplinkinių kaimų vaikų. Šeimos buvo gausios, tad mokytis buvo kam.

Vargu ar šiandien būtų įmanoma nustatyti, kurioje vietoje sėdėjo būsimasis lietuvių literatūros klasikas kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, nes ir suolai buvo kitokie: juose sėdėjo net po keturis mokinius. Juozas Tumas atėjo iš kaimyninio gimtojo Maleišių kaimo eidamas dešimtuosius metus. Mokėsi dvi žiemas, bet gabiam vaikui ir to pakako, kad baigtų mokyklą su pagyrimu. Sėkmingai išlaikė egzaminus Anykščių mokykloje. Nuostabą keliantys dalykai, žinant, kad buvo carizmo laikai, kai lietuvių kalbos mokykloje nebuvo mokoma, ši kalba buvo draudžiama, beteisė. Stebuklas, kad net tokiomis aplinkybėmis galėjo išaugti būsimieji lietuvių tautinio bei literatūrinio žodžio puoselėtojai, kurie ir šiandien liko nepralenkti žodyno sodrumu, kalbos išraiškingumu.

Vienus metus šioje mokykloje mokėsi Elena Nakaitė-Arbačiauskienė, kuri savo prozos ir poezijos kūrinius pasirašinėja Alės Rūtos slapyvardžiu. 1915 m. Sankt Peterburge gimusi rašytoja, JAV lietuvių visuomenės veikėja gyvena Santa Monikoje (JAV, Kalifornija). Svėdasų krašto muziejuje, taigi toje pačioje buvusios Kunigiškių pradžios mokyklos klasėje įrengtoje ekspozicijoje yra ir rašytojos knygų ekspozicija. Rašytojos laiškus jau nelengva įskaityti, nes ji labai silpno regėjimo, bet Kunigiškių kaimą ir mokyklą ji prisimena, atsiunčia muziejui savo išleistų knygų.Smagu vėl pasijusti mokyklos suoluose

V. Bagdonas apgailestauja, kad simbolinėje atiminimo lentoje nepavyko įamžinti visų žmonių, kurie verti pagerbimo, pavardes. Užtat plati erdvė naujiems atradimams: skaitant laikraščius, žurnalus ir kitą literatūrą staiga gali rasti žinią, kad vienas ar kitas žmogus yra mokęsis ar baigęs Kunigiškių mokyklą.

Pagaliau ar tik įžymybės kuria savo krašto gerovę? Daugelis tos mokyklos mokinių tapo ūkininkais, dirbo aplinkinių kaimų žemę, ne vienas iš buvusių mokinių pokario metais su ginklu rankose kovėsi su Lietuvos okupantais, buvo partizanai. Šių kovotojų atminimą įamžinant Svėdasuose birželio 28 d., per Šv. Petro ir Povilo didžiuosius atlaidus atidengė ir pašventino paminklą Anykščių krašto žmonės. O Svėdasų krašto muziejuje Kunigiškiuose apie visa tai kaupiama medžiaga, nors daug jau sukaupta. Tarp V. Bagdono pagalbininkų yra ne vienas ir buvusių Kunigiškių mokyklos mokinių, kurie jaučia šventą pareigą garsinti savojo kaimo vardą. Muziejų lanko ekskursantai iš visų Lietuvos kampelių, čia vyksta parodos, įvairūs renginiai.

Jei ne tie mokiniai ir kiti geros valios žmonės, šio muziejaus nebūtų, gal ir paties kaimo mokyklos pastato. Jo būklė nežadėjo nieko gero: riogsojo sukiužęs ir mažai kam buvo reikalingas. Būtent buvusieji Kunigiškių mokyklos mokiniai kantriai mynė įvairių lygių valdžios kabinetus ir slenksčius, kad mokyklos pastatas būtų atstatytas ir išsaugotas. Bendromis pastangomis pavyko pastatą išsaugoti ir įsteigti jame muziejų.


Gyvenimo prasmių sankirtoje


Atminimo lentą muziejuje atidengė Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius ir parodos Algirdo Greimo vaikystė autorius prof. humanitarinių mokslų (muzikologijos) daktaras Karolis Rimtautas Kašponis. Atminimo lentą pašventino Svėdasų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas kunigas Vydas Juškėnas. Visą iškilmių ceremoniją kanklių garsais lydėjo Anykščių muzikos mokyklos kaklininkių ansamblis, kuris liepos pradžioje dalyvavo ir Respublikinėje dainų ir šokių šventėje Vilniuje. Tylos minute pagerbti visi amžinybėn išėjusieji šios mokyklos mokiniai.Atidarant parodą „Algirdo Greimo vaikystė“ koncertavo Anykščių muzikos mokyklos kanklininkių ansamblis

Reikšminga, kad renginį parėmė Anykščių rajono savivaldybė, Svėdasų seniūnija, baldų gamybos įmonė UAB Alvalis, atminimo stendą savo lėšomis pagamino Anykščių kredito unija, Vaižgantiečių klubas Pragiedrulys, Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyrius, parėmė Anykščių muzikos mokykla. Informaciniai renginio rėmėjai – laikraščiai Anykšta ir Utenis. Galima tikėtis, kad rėmėjų ir dalyvių bus ne mažiau ir rugsėjo mėnesį vyksiančiame J. Tumo-Vaižganto 140-ųjų gimimo metinių minėjime.

Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius neslėpė nuostabos, kad nederlinga Svėdasų krašto žemė galėjo subrandinti tiek žymių asmenybių. Daugelis jų verti, kad apie juos plačiau būtų žinoma. Kitus gal užgožia Vaižganto asmenybė, bet tokia jau dalia atsidūrusiųjų ūksmingo medžio paunksnėje. Neseniai paaiškėjo, kad šioje žemėje savo pėdą yra įmynęs ir pasaulinio garso mokslininkas Algirdas Julius Greimas. Ir toliau būtų likęs šio Svėdasų krašto lopinyje nežinomas, jeigu ne prof. K. R. Kašponis, jeigu ne Svėdasų krašto muziejaus įkūrėjas ir ilgametis vadovas Vytautas Bagdonas ir daugelis kitų krašto ir šalies atminties žadintojų bei puoselėtojų. Jų pastangų dėka Lietuva tampa tik turtingesnė.

Beje, šie žodžiai puikiausiai tai-kytini ir pačiam Sigučiui Obelevičiui, kuris juk ne visada buvo meras. Lietuvoje gal net geriau žinomas kaip biologijos mokytojas-ekspertas, Traupio mokyklos botanikos sodo Anykščių rajone įkūrėjas ir vadovas, už gamtosauginę veiklą 2001 m. apdovanotas Valdo Adamkaus premija. 1,5 ha plote auginama 4800 taksonų, šalia Traupio mokyklos auga daugiamečių gėlių kolekcijos, įrengti alpinariumai, dekoratyvinis baseinas su vandens augalais, tad dabar visa mokyklos teritorija paversta botanikos sodu.

Dar pasakysime, kad S. Obelevičius užrašė prof. K. R. Kašponiui jo tėvo mokytojo Balio Kašponio atminimui leidinį apie Traupio botanikos sodą. B. Kašponis 1923–1944 m. su žmona mokytojavo pradžios mokykloje Surdegyje, vedė žemės ūkio klases. Mokykla buvo tarsi žemės ūkio mokykla, turėjo daržą, sodą, bityną. Po Pirmojo pasaulinio karo Nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje buvo labai skatinama žemės ūkio veikla, dauguma Surdegio pradinės mokyklos mokinių baigę pradžios mokyklą likdavo dirbti savo tėvų ūkiuose. Mokytojas B. Kašponis profesinį pasirengimą buvo gavęs Dotnuvos žemės ūkio akademijoje, kur mokėsi maždaug kalendorinius metus. Jam dėstė tokios įžymybės kaip Viktoras Ruokis, Jonas Kriščiūnas ir kiti garsūs mokslininkai. Šis kelias į pasaulio platumas išvedė Kunigiškių pradžios mokyklos mokinius

Traupis ir Surdegis – panašūs bažnytkaimiai Anykščių rajone, esantys netoli vienas kito. Buvo metų, kai Surdegio pradžios mokykloje mokydavosi iki 150 mokinių. Mokytojas B. Kašponis užrašė 12 mokyklinių sąsiuvinių prisiminimų, kurie saugomi Lietuvos literatūros ir meno archyve prof. K. R. Kašponio fonde.

Ar reikia stebėtis, kad į Kunigiškius, atidengiant šio kaimo pradžios mokyklą baigusių įžymių žmonių atminimą įprasminančią atminimo lentą, atvažiavo didoka grupė žmonių iš Surdegio. Kai kurie iš jų pažinojo mokytoją Balį Kašponį, prisiminė ir 10 metų Surdegyje gyvenusį berniūkštį Karolį Rimtautą, dabartinį profesorių.

Viskas tarpusavyje susiję, tegu kartais ir nematomais saitais – nieko nėra nesvarbaus. Prasmę įvykiams, net žmonių gyvenimui ir veiklai suteikiame patys. Pirmiausia žinodami, suvokdami tos veiklos ir įvykių reikšmę, prasmę, vertę, suteikdami naujų prasmių, o čia jau netoli ir iki semiotikos – reikšmių ir prasmių mokslo. To paties mokslo, kurio pamatus klojo Algirdas Julius Greimas, ir kurio pėdos liko įspaustos daugelyje Lietuvos vietų, taip pat ir Kunigiškiuose. Nuo šiol tos pėdos tampa dar gilesnės, dar prasmingesnės.


Gediminas Zemlickas


Nuotraukose:

 

Anykščių žemės kraštovaizdis, atsiveriantis iš Kunigiškių kaimo

Atminimo lentoje įprasminti Kunigiškių ir Svėdasų krašto įžymieji

Atminimo lentą skirtą žymiems Kunigiškių pradžios mokyklos mokiniams ir mokytojams atidengia Anykščių rajono savivaldybės meras, biologijos mokytojas-ekspertas, vienintelio Lietuvoje Traupio mokyklinio botanikos sodo įkūrėjas Sigutis Obelevičius ir parodos „Algirdo Greimo vaikystė“ autorius prof. Karolis Rimtautas Kašponis

Smagu vėl pasijusti mokyklos suoluose

Atidarant parodą „Algirdo Greimo vaikystė“ koncertavo Anykščių muzikos mokyklos kanklininkių ansamblis

Šis kelias į pasaulio platumas išvedė Kunigiškių pradžios mokyklos mokinius