MOKSLASplius.lt

Pritrūkus reikalingam leidiniui atidumo

Prof. Arnoldas PIROČKINAS

Šiais laikais daug Lietuvos žmonių keliauja po pasaulį. Lankosi ir Čekijoje. Vykstantiems į šią šalį reikia informacijos ir apie jos sostinę Prahą. Leidykla Alma littera, pasišovusi padėti, 2007 m. išleido informacinę knygą Praha. Tai miestą ir šalį gerai pažįstančių anglų autorių, vyro ir žmonos, originalo metrikoje rašomų Chitropher & Melanine Rice, toliau tekste – Christopher ir Melanie Rice, o paskutiniame puslapyje ir lietuviškai pavadintų Kristoferio ir Melani Rais angliško kelionių vadovo vertimas į lietuvių kalbą (vertėja Eglė Petrauskytė).

Iš pirmo žvilgsnio leidinys daro visai patrauklų įspūdį: gausu spalvotų iliustracijų, ryškios antraštės, knygos gale, p. 132–139, Prahos miesto planas, o p. 140–141 – arti Prahos esančių vietovių, kiek ne kiek šiame vadove minimų ir lankyti skatinamų, žemėlapis. Turinyje tie puslapiai iškilmingai vadinami Atlasu.

Vadove penki skyriai antraštėmis: Žvilgsnis į Prahą (p. 5–14), Įžymybių dešimtukas (p. 15–26), Ką aplankyti (p. 27–90), Kur… (p. 91–116) ir Praktiški patarimai (p. 117–124). Knygoje dvi rodyklės. Pirmoji, p. 125–126, pavadinta tiesiog Rodyklė, informuoja apie įvairius dalykus, minimus vadove. Antroji, p. 142–144, – Gatvių rodyklė. Joje surašytos Prahos gatvės, nurodytos miesto plane. Jų nuorodos tekste, nors labai praverstų, nesužymėtos.

Didieji skyriai dar dalijami į poskyrius su antraštėmis. Tad žmogui, kuriam kyla specialių poreikių, žvilgterėjus į turinį, nesunku rasti atsakymą į rūpimą klausimą – gauti viešbučių adresų ir informacijos, kur pavalgyti, apsipirkti, ką aplankyti Prahoje ir t. t. Vis dėlto sunku iškęsti nepadarius pastabos dėl viešbučių. Iš daugybės Prahos viešbučių nurodyta tik 18. Iš jų septyniuose, aukščiausios kategorijos, kambarys vienai nakčiai kainuoja 3 tūkst. kronų (per 375 Lt) ar daugiau, kituose septyniuose – 1500–3000 kronų ir keturiuose – mažiau nei 1500 kronų (apie 170 Lt). Prahoje yra gerokai pigesnių viešbučių ar nakvynės namų. Dėl jų vadovas pataria kreiptis į dvi agentūras, kurios siūlo būstus ir privačiuose butuose. Juose kainos beveik perpus pigesnės negu viešbučiuose. Prahoje ir kituose Čekijos miestuose ar šiaip gyvenvietėse gausu visokių kempingų ir motelių, bet apie juos vadovas žinių neteikia.

Tačiau apžvalgoje neketiname vertinti šio vadovo turinio: mums rūpi dalykai, kurie iš esmės priklauso vertimo sričiai. Kaip lietuviško vertimo leidėjai susidorojo su dilema, kurią turi spręsti kiekvienas vertėjas? Ši dilema nusakoma šmaikščiai: jei vertimas ištikimas t. y. labai pažodiškas, jis negražus, o jeigu gražus, tai ne visada ištikimas. Tokiuose leidiniuose, koks yra vadovas Praha, gausu specifinių nacionalinių realijų, kurioms nusakyti neturi kalba, į kurią verčiamas tekstas, priemonių. Čia vertėjas susiduria su galybe sunkumų. Kaip juos pavyko įveikti aptariamoje knygoje?

Dalis Čekijai būdingų realijų vadove perteikiama sulietuvintų, t. y. lietuviškais vertimais. Pavyzdžiui, keli Prahos istorinių dalių pavadinimai: Staré Mĕsto išversta Senamiestis, Nové Mĕsto – Naujamiestis, MaláStrana – Mažasis kvartalas (p. 29). Pirmuosius du pavadinimus lygiai taip pat pateikia Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, tačiau trečiasis joje išverstas kitaip – Mažasis miestas (t. 9, p. 146). Neaišku, kodėl šis variantas netiko Prahos vertėjai, redaktorei Laimutei Kertenienei ir kitiems leidinio bendradarbiams.


Reikia iš karto pasakyti, kad visi trys vertiniai nėra tikslūs: lietuviškai jie neperteikia dabartinio miesto dalių istorijos. Kadaise tos dalys buvo atskiri miestai – tik 1784 m. jos administraciškai sujungtos į Prahos miestą. Pasakymas Senamiestis ir Naujamiestis sutapatina šias Prahos dalis, pavyzdžiui, su Vilniaus ar Kauno senamiesčiais ir naujamiesčiais. Tad, jei norėtume išlaikyti čekišką specifiką, turėtume vadinti tas dalis junginiais Senasis miestas ir Naujasis miestas (plg. Senasis ir Naujasis Daugėliškis). Iš bėdos ar įpročio, nepaisydami čekiškos specifikos, galėtume palikti ir Senamiestį su Naujamiesčiu. Tačiau visiškai netinka vertinys Mažasis kvartalas: nei jis pažodiškai tikslus, nei perduoda šio dabartinės Prahos rajono savitą praeitį. Tuo požiūriu kur kas geresnis variantas Mažasis miestas. Tada atsiranda dar vienas motyvas analogiškai vartoti ir kitiems dviem rajonams pavadinimus Senasis miestas ir Naujasis miestas.

Vadove randame tokį atvejį, kai pavadinimas neverčiamas, bet lietuviškam tekstui parenkamas su čekų kalba ir tikrove nesuderinamas sinonimas. Pavyzdžiui, nesuprantama, kodėl lietuviškame vadove įkyriai vartojamas vardas Bohemija (pvz., p. 10: Vratislavas II karūnuojamas pirmuoju Bohemijos karaliumi; p. 11: Baltojo kalno mūšis. Bohemijos protestantai pralaimi ir kt.). Habsburgų valdymo laikais (1526–1918) tai buvo oficialus Čekijos pavadinimas, primestas vokiečių. Patys čekai jo, atrodo, visai nelinkę vartoti: ko gero, čekams jis tiek pat „savas“, kiek lietuviams Memelis vietoj Klaipėdos ar Nemuno. Ir lietuviškų enciklopedijų praktika rodo, kad visur ten, kur vokiečių sakoma Bohemija, lietuviškai vartojami junginiai su žodžiu Čekija: Čekijos broliai, Čekijos miškas, Čekijos masyvas, Čekijos-Moravijos aukštuma, Čekijos ir Moravijos protektoratas. Vertime nekritiškai priimta angliška Bohemijos vartosena.

Skaitant aptariamąjį vadovą, į akis krinta leidėjų istorijos ir geografijos spragos. Antai visoje lietuvių literatūroje Jogailos palikuonys prie vardo gauna priedėlį Jogailaitis, -ė. Todėl labai keista, kai randi parašyta Vladislavui Jagiello (p. 18, 20), Annai Jagiello (p. 50). Lietuviškame tekste turėtų būti rašoma Vladislovas Jogailaitis, Ona Jogailaitė. Leidėjai padarė didelį atradimą geografijai: paskelbė, kad Janas Husas buvo sudegintas Šveicarijoje prie Konstancijos tarybos (p. 10). Konstancijos miesto neteko girdėti: žinomi tik du panašiai skambantys miestai: Konstanca Rumunijoje ir Konstancas Vokietijoje (prie Reino). Husas žuvo pastarajame mieste, kur vyko ne taryba, bet Katalikų Bažnyčios susirinkimas. Beje, bostoniškė Lietuvių enciklopedija šį miestą vadina moteriškos giminės daiktavardžiu Konstanca, bet tikslesnis yra pavadinimas Konstancas, kurį pateikia Lietuviškoji tarybinė enciklopedija (t. 6, p. 51).Kelionių vadovo „Praha“ viršelis


Lietuviško leidinio autoriai, matyt, visiškai nesuvokė čekų kalbos. Iš to radosi tiek daug visokių netikslumų, kad juos net dorai suklasifikuoti sunku. Knygoje laikomasi principo vartoti kuo daugiau originaliųjų svetimvardžių. Kartais jiems skliausteliuose duodama „lietuviškų“ vertimų. Pavyzdžiui, p. 23 rašomas čekiškas pavadinimas „Šternberský Palác“, o skliausteliuose randame „Sternbergo rūmai“. Kodėl ne Šternberko rūmai? Toliau, p. 38 esąs čekiškas pavadinimas „Dům panů z Kunštátu a Poděbrad“ lietuviškai skliausteliuose skamba taip: „Ponų iš Kunstat ir Podebrad namai“. Kodėl nerašoma čekiško žodžio š – Kunštat? Atskira kalba, kad tikriniai daiktavardžiai neturi kilmininko linksnio galūnių, tada lietuviui, nemokančiam čekų kalbos, nėra skirtumo, kad pirmasis žodis yra vienaskaitos, o antrasis – daugiskaitos skaičiaus: iš Kunštato ir Podebradų. Štai kur nuveda „vakarietininkų“ principas išlaikyti originalius svetimvardžius! Dar vienas pavyzdys iš p. 44: čekiškai parašyta Klausova Synagóga, skliausteliuose duodamas toks „lietuviškas“ atitikmuo: Klausen sinagoga. Iš kur atsirado forma Klausen, jei čekiškas būdvardis Klausova padarytas iš daiktavardžio Klaus? Pabrėždami ištikimybę originaliajai svetimvardžių rašybai, knygos vertime lietuviai čekų architektą Josefą Šulcą, jų rašomą vokiškai Josef Schulz, keliose vietose rašo angliškai: Josefo Shulzo (p. 56, 59), o vienoje vietoje ir „lietuviškai“ – Josefas Schultzas (p. 66). Prie šių pavyzdžių dera dar vienas atvejis: vadove čekiškai parašyta Valdštejnský palác a sady, o „lietuviškai“ čia pat pateikiamas toks ekvivalentas – Wallenstein pilis ir sodai (p. 71). Patys čekai šį kartą nesilaikė principo rašyti originalias kitataučių pavardes: garsųjį Trisdešimties metų karo (1619–1648) vadą imperatoriaus generalisimą (vertėjai jį „pažemino“ – pavadino generolu) Valenšteiną (Albrecht Wallenstein) sučekino. Jo visi vardai ir „pavardė“, nuo kurios padarytas ir rūmų pavadinimas, skamba taip: Albrecht Václav Eusebius z Valdštejna. Mūsų „vakarietininkai“ iš leidyklos pamokė čekus ir lietuvius! Nežinia, kaip angliškai vadinama viena Prahos bažnyčia. Jos čekiškas pavadinimas toks: Chrám Panny Marii Sněžné (p. 35). Lietuviškai ji pavadinta Dievo motinos Sniego bažnyčia, net juokas ima! Iš tikrųjų lietuviškai turėtų būti toks pavadinimas: (Švenčiausios) Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia. Čekų žodis Sněžné (kilmininkas Snieginės) apibūdina ne bažnyčią, bet Mariją – tai jos epitetas. Taip vadinamą bažnyčią turime ir Lietuvoje, Girdiškėje (Šilalės raj.), – Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia.Čekų tikrinių vardų lietuvinimo problemą norėtųsi tęsti platesniu pasvarstymu, kylančiu iš vadove parašyto vienos žymios jų didikų giminės atstovo įvardijimo („lietuviško“) – Wenceslas Šternbergas (p. 70). Čekiškai šis asmuo vadinamas Václav Vojtěch ze Šternberka. Tad ne iš čekų kalbos paimtas vardas Wenceslas ir raidė g pavardėje. Man šiuo kartu labiau rūpi, kaip versti čekiško įvardijimo dalį „ze Šternberka“. Prielinksnis z(e) su vietovardžio kilmininku yra labai sena čekų asmenų įvardijimo forma. Vadove ši dalis išversta kaip pavardė. Bent ji mums gali rodytis kaip pavardė. Iš tikrųjų tais laikais nė čekai neturėjo pavardžių. Šių junginių perkėlimas į kitą kalbą kelia sunkumų – nėra vienodumo. Antai ir rusai čia elgiasi nevienodai. Pavyzdžiui, čekų XIV a. rašytojas Smil Flaška z Pardubic rusų įvardijamas praleidžiant prielinksninę dalį – S. Fliaška. Tuo tarpu to paties amžiaus rašytojas Tomáš ze Štítného jiems yra T. Štitnyj, taigi prielinksninis priedas paverstas būdvardžiu. Lietuviai turi palyginti nedidelę ir neseną patirtį. 1930 m. Vytauto Didžiojo universiteto Evangelikų teologijos fakulteto doc. dr. Jono Beblavo (Jan Beblavý) lietuviškai parašytoje ir išleistoje knygoje Lietuvių čekų santykiai Vytauto Didžiojo laikais šias prielinksnines konstrukcijas taip pat verčia prielinksniniais įvardijimais:Vilius Kostka iš Postupicų, Jonas Sokolas iš Lamberko (Jan Sokol z Lamberka) ir kt. (p. 8–9). Tuo tarpu Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, kad ir neatsargu spręsti iš vieno rasto pavyzdžio, buvo linkusi prielinksninius priedus versti daiktavardžiais su priesaga -ietis: „teologiniai Tomo Štytniečio (apie 1333–1405) veikalai“ (t. 2, 1977, p. 471).


Šios čekiškos „pavardės“ pirštu prikišamai rodo, kad „vakarietininkų“ brukamas principas vartoti svetimvardžius originalius, ne visada įmanomas: jas reikia būtinai lietuvinti. Tik kaip? Gal iš tikrųjų prielinksninę dalį versti daiktavardžiu su priesaga -ietis? Tada rašytume Vaclavas Šternberkietis. Šie įvardijimai gerai tiktų prie daugybės praeities veikėjų įvardijimų. Turime visą grupę šventųjų: Jonas Damaskietis, Jonas Kantietis, imperatorius Jonas Liuksemburgietis. Tačiau atsirastų nemaža pavyzdžių, kur lietuvių kalboje išlieka prielinksninė konstrukcija, kokių pateikia bostoniškė Lietuvių enciklopedija: Ispanijos karalius iš Austrijos (Don Juan de Austria), lenkų kronininkas Jonas iš Čarnkovo (Jan z Czarnkowa) ir t. t.


Įdomus čekiškas Prahos bažnyčios Kostel Panny Marie před Týnem pavadinimas, kuris vadove išverstas taip: Dievo Motinos prie Týn bažnyčia (p. 46). Jau esam sakę, kad junginys Panny Marie tiksliau verstinas ne Dievo Motinos, bet (Švč.) Mergelės Marijos junginiu. Dabar pasvarstykime, ar tikslus prielinksninis prie Týn atitikmuo. Čekų kalboje yra prielinksnis před, kurio tikroji reikšmė – prieš: před eina su vienaskaitos įnagininko linksniu. Lietuviškame vertime paliktas vienaskaitos vardininkas, nors prie prielinksnio turėtų eiti kilmininkas. Kodėl čekai sako „prieš Tyną“? Mat týn yra jau kiek pasenęs čekų kalbos bendrinis žodis, reiškiantis bet kokią aptvertą vietą. Lietuvių žodžiai aptvaras, žardas turi specializuotą reikšmę: tai aptvertos vietos ganykloje ar kitur gyvuliams, tad čia jie netinka. Tuo labiau netinka, kad Prahoje Týn yra pavirtęs tikriniu daiktavardžiu. Tokiu atveju jo neverta versti, bet lietuviškame sakinyje vis dėlto linksniuokime ir vartokime su deramu prielinksniu, kad išlaikytume čekų reikšmę. Tebūnie ši bažnyčia vadinama Mergelės Marijos bažnyčia prieš Tyną.


Lietuviškame vadovo vertime netiksliai išversta daug bendrinių žodžių. Dalis jų įeina į sudėtinius pavadinimus, dalis eina visokiais pažyminiais (priedėliais) ar papildiniais.

Prahos Rotušės laikrodis skaičiuoja amžius


Štai susiduriame su Prahos teatro Stavovské divadlo vertimu į lietuvių kalbą – Rūmų teatras (p. 70). Čekų būdvardis stavovský (bevardė giminė stavovské) padarytas iš daiktavardžio stav, reiškiančio ir būklę, ir luomą, ir dar ką kita. Taigi stavovský, -é būtų verstinas būdvardžiu luominis arba daiktavardžiu luomo, -ų. Knygoje nenurodyta, kad šis teatras turi ir kitą pavadinimą – Tylovo divadlo: jam duotas žymaus XIX a. pirmosios pusės dramaturgo ir teatralo Josefo Kajetano Tilo (ček. Tyl) vardas. Visai neaišku, iš kur atsirado pavadinimas Rūmų teatras. Gal taip buvo išvertę Prahos žinovai anglai?Matyt, pasidavę angliškam čekų realijų suvokimui, mūsų leidėjai, nepaisydami lietuviškų žodžių atspalvių, netiksliai išvertė kelis pareigų pavadinimus. Čekai miestų savivaldos vadovus dažnai vadina žodžiu primátor. Vadove jis verčiamas žodžiu meras. Antai yra junginys primátorský sál (p. 61). Jis išverstas „mero salonas“. Anglams gal ir tinka žodis meras, bet mums tikslesnis ir įprastesnis būtų burmistro (gal net primatoriaus) salė (sál – ne salonas, bet salė). Čekų kalboje nėra žodžio grafas, kuriuo vadinamas aukštas feodalas. Čekiškai jis hrabĕ. Šalia jo esama žodžio purkrabí, bet tai ne grafas. Juo vadinamas pareigūnas, kuriam karalius ar koks kunigaikštis yra pavedęs valdyti pilį, miestą. Tokį pareigūną lietuviškai vadiname skoliniu burggrafas. Todėl vadovo frazė „[…] teatrą 1781–1783 m. pastatė grafas FA Nostitzas Rieneckas“ (p. 70) taisytina keliais atžvilgiais: „[…] burggrafas Fr. A. Nostic-Rienecke“ (jei nelietuviname paskutinio pavardės dėmens, sulietuvintas jis turbūt būtų Rynekė).Skirtingai nuo žodžio grafas, kuris dabartinėje čekų kalboje nevartojamas, žodis princas ir čekų, ir lietuvių kalboje yra tolygus. Tuo tarpu anglų kalboje prince dvireikšmis: juo įvardijamas ir valdantis šalį kunigaikštis, ir nevaldantis šalies kunigaikščio ar karaliaus sūnus. Čekai savo šalies senuosius vadovus, neturėjusius karaliaus titulo, kaip ir lietuviai, vadina kunigaikščiais (kníže). Todėl princu tituluoti čekų kunigaikštį Borživojų I, įkūrusį Hradčanuose pilaitę IX amžiuje, netikslu. Apskritai visas sakinys „Princas Bořivojus I (Boživojus) ant Hradčany pastato medinį fortą“ (p. 10) taisytinas keliais atžvilgiais ir turėtų būti suredaguotas: „Kunigaikštis Borživojus (Bořivoj) I Hradčanuose pastato medinę pilaitę.“Lietuviško vertimo autoriai tarsi nejaučia savo kalbos žodžių reikšmės. Kada čekiškas pavadinimas Pražský Hrad išverčiamas Prahos pilis (p. 20), atrodo, lyg jie verstų Maskvos ar Novgorodo kremlių lietuviškai Maskvos ar Novgorodo pilis. Atskirai paimtas ar kitame kontekste žodis hrad reiškia pilį, bet junginyje Pražský Hrad – tai jau ne pilis. Čia tiktų palikti čekišką žodį – Prahos hradas. Vertime beveik ištisai čekų žodį náměstí autoriai teisingai verčia žodžiu aikštė, bet bene žymiausia Prahos miesto aikštė – Václavské náměstí – pavadinta Vaclovo skveru (p. 25). Jiems nebuvo aiški skvero reikšmė. Vadove, atrodo, painiojami čekų valgių pavadinimai. Sakoma, kad „populiarūs valgiai yra koldūnai su kiauliena ir sauerkraut (su raugintais kopūstais)…“ (p. 36). Čekai tikrai nevartoja germanizmo sauerkraut: raugintus kopūstus jie vadina savais žodžiais kyselé zelí. Juos jie vartoja, kiek žinau, ne su koldūnais, o su tautiniu valgiu knedlikais (vns. knedlík). Valgiaraštyje rasite įrašą: Vepřové s knedlíky a se zelím (kiauliena su knedlikais ir su kopūstais). Knedlikus ir reikėtų vadinti čekišku žodžiu, duodamas jų lietuviškas atitikmuo virtiniai (p. 63) – netikslus.Lietuviškos knygos leidėjai nuostabiai nesugeba atitrūkti nuo angliško pavyzdžio. Jie, kaip buvo galima įsitikinti, lietuviškame tekste mėgsta vartoti čekiškus originalius žodžius. Tačiau kartais juos pateikia tokia forma, kuri galima tik anglų kalboje: nei čekų, nei lietuvių kalboje neįmanomi. Pavyzdžiui, randame pasakymą: „didžioji dalis miestiečių gyvena priemiesčių butuose, žinomuose paneláks vardu“ (p. 7). Čekų kalboje nėra formos paneláks, vns. vard. yra panelák, kilm. paneláku, dgs. kilm. paneláků, vietin. – panelácích. Tokios pačios angliškos kilmės yra ir pasakyme „Rožmberks žvejai“ galūnė s (p. 13) – Rožmberko žvejai.Tačiau nuostabiausiai sudaryta minėta „Gatvių rodyklė“. Joje nėra padalų su raidėmis č ir š: visi žodžiai, kurie prasideda šiomis raidėmis, sudėlioti skyreliuose su raidėmis c ir s. Pavyzdžiui, žodžiu Čajkovského prasidedantis gatvės pavadinimas atsidūrė c skyrelio pirmoje vietoje, po jo eina dar keturi pavadinimai su č žodžių pradžioje, tada atsiranda žodis Celetná… Raidės s pavadinimai prasideda žodžiu Šafaříkova ir baigiasi žodžiu Svornosti, tarp kurių pramaišiui surašyti kiti pavadinimai, prasidedantys raidėmis s ir š. Neatskiriami ir gatvių pavadinimai, kurie čekų kalboje prasideda raidėmis r ir ř.


Tik pažodiniu vertimu laikytinas lietuviškas čekiško žodžio lodička atitikmuo „maža valtis“: mažybinį daiktavardį puikiausiai tiko išversti mažybine forma valtelė (p. 124). Šiame puslapyje esama ir daugiau netikslumų. Pavyzdžiui, paprastą lietuvišką pasakymą „per brangu!“ siūloma versti labai emocingu posakiu „to je zlodĕjina!“ (tai plėšikavimas!). Pasakymas „ahoj!“ čekiškai reiškia ne tik „sveiki!“, bet dažniau – „likite sveiki!“

Reikia apgailestauti, kad negalima dėl vietos stokos surašyti visų netikslumų. Tačiau juk recenzentas ne leidinio redaktorius! Vis dėlto norisi nurodyti dar vieną kitą kalbos klaidą. Jų nekomentuosime. Pavyzdžiui: „spustelėkite ant Čekijos Respublikos, tada ant Prahos ir sužinosite, kur apsigyvent…“ (p. 130). „Yra visus metus veikiantys liftai (= […] veikiančių liftų) į aukštesnius šlaitus“ (p. 12) (= aukštesniuose šlaituose, keliančių į aukštesnius šlaitus); „Katedroje taip pat yra XX a. langų vitražai“ (p. 18) = […] yra XX a. vitražų (nereikia nė žodžio langų). „[…] tikintys į Dievą“ (p. 7) = tikintys Dievą. Leksikos klaidos: biblijinis (p. 71, 88) = biblinis; prailginta (= pailga) aikštelė (p. 80, 90). Vertime beveik ištisai vartojami žodžiai stovėti, gaminti, plg. gaminti monetas (p. 84) = kalti monetas.

Kai baigdamas apžvalgą imi svarstyti, kokią reikėtų daryti išvadą, kyla daug liūdnų minčių. Leidinį galima būtų beatodairiškai suniekinti. Tačiau visų pirma kyla nuostaba, kad toji pati leidykla 2003 m. yra išleidusi kitą vadovą po Prahą – taip pat pavadinimu Praha. Tai irgi vertimas. Tačiau lietuviui skaitytojui sugebėta kur kas geriau pateikti medžiagą apie šį įdomų miestą: šiame leidinyje tokių klaidų lyg ir nepastebėta. Jame mokėta geriau derinti čekiškus pavadinimus su lietuvių kalbos reikalavimais. 2007 m. leidinys, palyginti su 2003 m. leidiniu, yra ryškus žingsnis atgal. Kodėl taip atsitiko?

Pagaliau atkreipkime dėmesį į dar vieną dalyką. Visų verčiamų iš kitų kalbų informacinių žinynų ar vadovų trūkumas tas, kad jie neturi uždavinio patenkinti lietuvių visuomenės poreikių. Juk Lietuvos žmogui praverstų rasti duomenų apie Prahos, tuo labiau visos Čekijos ryšius su mūsų gimtuoju kraštu. O tokių ryšių esama. Antai apžvelgiamoje knygoje užsimenama apie čekų tautos didvyrį Janą Žišką (p. 81). Lietuviui skaitytojui tikriausiai būtų malonu rasti priminimą, kad jo dalyvauta Žalgirio mūšyje, o vėliau, kai Vytautas į Čekiją savo vietininku pasiuntė Žygimantą Kaributaitį ir šis aktyviai prisidėjo prie husitų, tarp jų užsimezgė artimi draugiški santykiai. Skaičiusiam čekų poeto Julijaus Zejerio poemą Algirdas Geištaras tikriausiai praverstų nuorodos, paaiškinančios kūrinio vietas. Prahoje 1882–1884 m. su pertraukomis ir 1895 m. per atostogas yra gyvenęs Jonas Basanavičius. Pagaliau tarp galinčių lietuviui praversti adresų reikėtų nurodyti Lietuvos Respublikos ambasados adresą ir telefoną. Vadove „sulietuvinti“ Prahą gali tik miestą gerai pažįstantis, jame ilgai gyvenęs ar tebegyvenantis mūsų krašto žmogus ar koks čekas, išmanantis apie Lietuvos ir Čekijos santykius. Pateikiant vadovus, verstus iš kitų kalbų, einama lengviausiu, bet ne geriausiu keliu.

 


Prof. Arnoldas Piročkinas


 

Nuotraukose: 

Kelionių vadovo „Praha“ viršelis

Vaizdas virš Vltavos upės į Prahos pilį

Prahos Rotušės laikrodis skaičiuoja amžius