Pabandykime pranašą rasti savo šalyje (2)

Labai teisinga dr. Teofilio Čiurlio išsakyta mintis: įsigilinę į Vilniuje daromus darbus kartais gal net nepakankamai atidūs esame kitų Lietuvos vietų iniciatyvoms. Todėl kalbant apie T. Grothuso vardo garsinimą neturėtume apeiti Šiaulių universiteto indėlio. Pirmiausia tai pasakytina apie 2002 m. universitete surengtus pirmuosius Teodoro Grothuso skaitymus, kurie visiems dalyviams paliko labai gerą įspūdį.
Šiaulių universiteto rektorius prof. habil. dr. Vidas Lauruška išreiškė pasitenkinimą, kad T. Grothuso vardas nėra užmirštas – ir po mokslininko mirties praėjus daugeliui metų leidžiamos knygos apie šį mokslininką, taip pat ir jo paties darbai. Ne vien Lietuvoje, bet ir pasaulyje žinoma Teodoro Grotthusso fondo veikla. Pagaliau užtektų pasidomėti, kaip ligi šiol cituojami T. Grothuso darbai, ir taps akivaizdu, kad tai ne periferinės reikšmės mokslininkas, bet mokslininkas išties sugebėjęs pralenkti Apvaizdos jam gyventi skirtą laiką. O tai išskirtinių asmenybių lemtis, už jokias materialias vertybes neįgyjama privilegija.
Rektorius nuoširdžiai džiaugėsi, kad tai jų krašto – Šiaurės Lietuvos žmogus. Vadinasi, universitetas turi jausti ir atsakomybę už jo mokslinės veiklos garsinimą. O kad Šiaulių universitete ši asmenybė nėra pamiršta, rodo universiteto mokslininkų darbai. Ir ne vien moksliniai tyrinėjimai, bet ir menininkų darbai. Iš esmės rekonstruotoje Šiaulių universiteto bibliotekoje svari vieta tenka dailininko Bonaventūro Šalčio nutapytam Teodoro Grothuso portretui, o kadangi atnaujintoje bibliotekoje tų portretų kol kas nėra daug, tai T. Gtohuso portretas tuojau pat patraukia dėmesį. Tai ir pagarba mokslininkui, fizikochemijos ne tik mūsų krašte, bet ir pasaulio mastu vienam iš pradininkų.
Taigi T. Grothuso portretas universiteto bibliotekoje yra ne tik meninis akcentas, bet ir semantinis ženklas, gal net savaip universiteto vizitinė kortelė. Sprendžiant iš rektoriaus žodžių ir kitų ženklų Šiaulių universitetas gerai suvokia ne tik šio mokslininko vietą mokslo istorijoje, bet ir jaučia atsakomybę už jo vardo garsinimą ir populiarinimą.

Net geriausias, akivaizdžiausias idėjas praktiškai įgyvendinti reikia šiai veiklai atsidėjusių žmonių, dar geriau, jeigu to imasi tikri entuziastai. Regis, šis epitetas visiškai tinka Humanitarinio fakulteto Filosofijos ir antropologijos katedros doc. dr. Stasio Šimaičio veiklai apibūdinti. Jis buvo ir tarp pirmųjų Teodoro Grothuso skaitymų Šiaulių universitete organizatorių. S. Šimaičio pastangos identifikuojant T. Grothuso portretą M. K. Čiurlionio muziejaus fonduose, tyrinėjant T. Grohtuso perlaidojimo Lieporuose problemą ir kitus dalykus, ieškant naujų duomenų apie Gedučių fenomeną, yra labai vertintinos. Kartu tai ir viso Šiaulių universiteto indėlis į T. Grothuso mokslinės veiklos ir gyvenimo tyrinėjimus.
Lygiai prieš 10 metų atvykęs iš Kauno į Šiaulių universitetą S. Šimaitis ir atkreipė dėmesį ne tik į šio Šiaurės Lietuvos krašto savitumą, bet ir tai, kad šiame krašte gyvenimas yra gerai organizuotas. Vėliau ėmė kilti klausimų, kodėl taip yra. Matyt, todėl, kad šio krašto gyventojų pagrindą sudaro tam tikras žiemgalių, žemaičių ir aukštaičių substratas, sugebėjęs išsaugoti istorijos virsmuose tam tikrą savitumą.
Mūsų nuomone, ir tai galėtų būti papildymas prie S. Šimaičio įžvalgų, šiame krašte bent jau nuo XIX a. labai svarbi buvo Rygos miesto įtaka. Jeigu XVIII a. labiau veikė Jelgavos trauka, kaip Kuršo ir Žiemgalos hercogystės centro, tai pamažu tą vietą užėmė Ryga. Užtektų prisiminti, kiek jaunuolių iš Lietuvos, tai pat iš Šiaurės Lietuvos, XIX–XX a. sandūroje studijavo Rygos Politechnikoje, kai 1832 m. carinės valdžios buvo uždarytas Vilniaus universitetas. Didžiulis vaidmuo lietuvių tautiniame ir visuomeniniame gyvenime teko Rygoje veikusioms lietuvių kultūrinėms ir kitokio pobūdžio draugijoms. Didelio miesto prie Dauguvos žiočių įtaką ypač Šiaurės Lietuvai sunku būtų pervertinti, o per šio miesto įtakas veikė ir tam tikro vokiško elemento istorinė tradicija, nemažą poveikį darydama ūkininkavimo kultūrai.

Akylesnis tyrinėtojas galėtų mūsų dėmesį sutelkti ir į senesnius laikus, pavyzdžiui, į Kuršo ir Žiemgalos hercogystės gyvavimo, taigi į Grothusų giminės klestėjimo laikus – šios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vasalės vaidmuo Šiaurės Lietuvai buvo neabejotinas. Pagaliau dar senesni amžiai – Livonijos ordino laikai, kai į Lietuvą iš Vestfalijos Vokietijoje atkako riteris Oto fon Grothusas (Otto von Grotthus), o nuo jo prasideda ir šios giminės istorija Latvijos ir Lietuvos paribyje.
Bent jau Grothusų giminės atstovų Michaelio ir Hario fon Grothusų prakalbose galima pajusti tam tikrų akcentų, išryškinančių vadinamųjų Baltijos vokiečių tam tikrą kultūrinį su šiuo kraštu susijusį savitumą. Galėtume pridurti, kad vokiečių supratimu sąvoka baltai (die Balten) reiškė ne ką kitą, o Baltijos jūros rytų pakraštyje gyvenusius vokiečius (Baltijos arba Pabaltijo vokiečius). Žinant, kokią svarbią reikšmę vokiečių sąmonėje turėjo ir tebeturi atskiros Vokietijos žemės, jų savitumas, apskritai žemietijos sąvoka, galima būtų padaryti ir tokį apibendrinimą. Nors Grothusams „motininė“ vokiečių kultūra turėjo esminę vertę ir reikšmę, bet Vokietijoje į juos tikriausiai buvo žvelgiama kaip į Livonijos ir Kuršo žemietijos atstovus. Juk ir Vokietija galutinai susivienijo tik Bismarko laikais, 1871 metais – nuo tada prasideda Vokietijos reicho istorija.

Grįžkime prie mums artimesnių reikalų. Tai štai tas Joniškio krikšto įrašų knygos Grothusų paminėjimas vėliau S. Šimaičiui padėjo ieškant T. Grothuso portreto. 2002 m. M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune buvo pastebėtas nežinomo autoriaus nutapytas paveikslas, kuris buvo įvardytas kaip Mokslininko portretas. S. Šimaičiui kilo įtarimas, kad tai galįs būti T. Grothuso portretas.
Kitas svarbus impulsas, skatinęs jį labiau domėtis T. Grothuso veikla – 2002 m. Šiaulių universitete vykęs J. A. Krikštopaičio knygos Pralenkęs laiką: Theodor Grotthuss pristatymas. Tais pačiais 2002-aisiais, balandį, vyko mokslinė konferencija Pirmieji Teodoro Grothuso skaitymai Šiaulių universitete. Dalyvavo mokslininko mokslinės veiklos ir gyvenimo tyrinėtojai ir iš Vilniaus, apie konferenciją ir joje iškeltą S. Šimaičio hipotezę, apie aptiktą, galimas dalykas, Teodoro Grothuso portretą rašėme ir Mokslo Lietuvoje. Pridursime, kad ligi tol turėtas tik Jelgavos muziejuje saugomas autentiškas jauno T. Grothuso portretas profiliu. Jeigu S. Šimaičio hipotezė dėl rastojo aliejumi tapyto šio mokslininko portreto galutinai pasitvirtintų, radinį būtų galima pavadinti reikšmingu moksliniu atradimu, jis paskatintų, suteiktų drąsos ir kitiems tyrinėtojams.

2003 m. buvo pastebėtas XIX a. pradžioje nutapytas Teodoro Grothuso portretas Šiaulių Aušros muziejuje.

2005 m. Šiaulių universitete minint T. Grothuso 230-ąsias gimimo metines ir jo sukurtos pirmosios elektrolizės teorijos 200-osios metines Šiaulių universiteto bibliotekoje buvo atidengtas ir pristatytas dailininko Bonaventūro Šalčio naujai sukurtas Teodoro Grothuso portretas. Jis sukurtas remiantis dviem rastais mokslininko portretais – taip Grothusas galėjo atrodyti paskutinę savo gyvenimo Gedučiuose vasarą.

Taigi visi šiauliečių nuveikti darbai išties labai reikšmingi. O kad tų darbų bus ir daugiau, galime neabejoti. S. Šimaičiui neduoda ramybės kad ir tokia mintis. T. Grothuso darbuose tyrinėtojai atkreipė dėmesį į dichotominį mąstymo principą, kuris buvo būdingas šio mokslininko pasaulėžiūrai. Bet štai S. Šimaitis pastebėjo, kad šiame Šiaurės Lietuvos krašte galima pastebėti trichotominį (trejybinį) mąstymo principą. Bent jau filosofas Šimaitis teigia to principo pėdsakus sutinkąs. Tai taip pat pasaulėžiūrinis dalykas. Giliau nagrinėjant T. Grothuso darbus, teigia Šimaitis, ko gero, gal daugiau pavyktų naujai suvokti pasaulį. Mąstydamas apie chemines reakcijas, fizikinius reiškinius T. Grothusas apčiuopė kai kuriuos labai perspektyvius pasaulio suvokimo dalykus. Ne paslaptis, kad šiandienio mokslo, meno ir kultūros kūrėjų gebėjimai į tarsi seniai žinomus dalykus pažvelgti naujai, yra labai svarbi siekiamybė. Ko gero, Grothuso tyrinėjimai mums dar nėra ligi dugno išsemtas šulinys.
Gaila, kad S. Šimaitis išsamiau šių savo įžvalgų nekomentavo, bet juk ne paskutinį kartą susitinkame. Natūralu, kad iš pirmo Teodoro Grotthusso fondo valdybos narių susitikimo su Šiaulių universiteto rektoriumi ir T. Grothuso mokslinės veiklos ir gyvenimo tyrinėtojais laukti greitų ir konkrečių rezultatų dar ankstoka, nes tai buvo tik savotiška žvalgyba ir pirmasis pasikeitimas nuomonėmis. Nekyla abejonių, kad tai vaisinga veikimo sritis, kurią galima plėtoti įvairiomis, pirmiausia akademinės veiklos kryptimis. J. A. Krikštopaitis ir V. Lauruška prasmę mato kad ir siekyje labiau sudominti ir pritraukti į šių tyrinėjimų sritį studentus. Kodėl nesurengus naujos ekspedicijos į Gedučius? Archeologui vadovaujant atlikus kasinėjimus, pavyzdžiui, ir išlikusio kumetyno pastato aplinkoje buvusios dvarvietės teritorijoje, gal pavyktų aptikti T. Grothuso mokslinės laboratorijos kokius nors pėdsakus. Rastoji medžiaga galėtų virsti studentų referatais ar diplominių darbų temomis. J. A. Krikštopaitis neabejoja, kad Gedučių dvarvietėje turi būti išlikusios tos laboratorijos liekanos, tad su Šiaulių Aušros muziejaus archeologais praverstų tokią ekspediciją organizuoti.

Buvo prisiminta ir skulptoriaus Kęstučio Balčiūno sukurta labai vykusi T. Grothuso skulptūra, kurią galima išvysti Žeimelio muziejuje. Tai K. Balčiūno diplominis darbas baigiant Vilniaus dailės akademiją. Pasvajokime: jeigu tokia skulptūra atsirastų Žeimelyje, o gal ir Šiauliuose tokiam meniniam akcentui tinkamoje vietoje, tai būtų reikšmingas mokslininko veiklos įprasminimas. Antai knygos apie T. Grothusą autoriaus Latvijos MA tikrojo nario prof. Janio Stradinio pastangomis Rygoje atsirado du puikūs paminklai dviem mokslininkams chemikams – Vilhelmui Frydrichui Ostvaldui (2001 m.) ir Pauliui Valdenui (2003 m.). Abu Baltijos vokiečiai kaip ir T. Grothusas, bet savo darbais garsino Rygos Politechniką (nuo 1919 metų – Latvijos universitetas). Dėkingi rygiečiai suprato jų įamžinimo šiame mieste svarbą, ar lietuviai mažiau supratingi ir sąmoningi Teodoro Grothuso atžvilgiu? O gal lauksime, kol mūsų kraštiečiui paminklą pastatys latviai, kaip kad J. Stradinio asmenyje pirmieji parašė jam skirtą knygą.