Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Daug svarbiau tai, kad pareigos Bernardui netapo tik prievolė, kasdienio darbo rutina. Veikiau pašaukimu, gyvenimo būdu. Tikras spaudos profesionalas, darbštuolis, pirmenybę teikiantis ne lakiai vaizduotei ar vaizdingo žodžio magijai, bet faktui, tikrajam žinojimui. Pareigos – fotoreporteris, tačiau jo nuotraukose iš įvykių vietų užfiksuoti ne šiaip faktai, bet įprasmintas laikas, epocha, per šviesoraščio vaizdus perteikta istorija. Toli gražu ne apie kiekvieno šios srities profesionalo darbus būtų galima pasakyti tą patį. Kodėl pavyko Bernardui? Juk sukosi toje gyvenimo tikrovėje, kai vizija buvo svarbiau už tiesą, pagaliau juk ir pačios tiesos kriterijai buvo praradę aiškius kontūrus, o iš tribūnos ar oficialioje spaudoje išsakytas žodis labai mažai ką bendro turėjo su gyvenimo realybe.

Jau laikas sukauptą lobį atiduoti žmonėms

Pasirodo, net ir toje santvarkoje buvo galima išlikti savimi, siekti humaniškųjų vertybių prioriteto, matyti žmoguje žmogų, bet visų pirma pačiam visose gyvenimo aplinkybėse išlikti žmogumi. Jeigu viso to nebūtų buvę net ir gūdžiausiais mūsų tautai metais, apie jokį Sąjūdį ar brėkštantį laisvės siekį nebūtų buvę nė kalbos. Ir šiandien vilktume svetimųjų jungą, nors ir savųjų uždėti pavalkai nėra lengvi, bent jau ne apie naujus pavalkus svajota.

Bernardas buvo, išlieka ir visada bus zanavykas, Novužės krašto sūnus. Tačiau ir klaipėdiečiams, žemaičiams ir Mažosios Lietuvos žmonėms jis labai artimas, savas, nes Vakarų Lietuvos krašto tyrinėjimui, jo šviesiausių ir iškiliausių asmenybių garsinimui jis atidavė kone pusę savo gyvenimo. Padaryta tiek, kad per akis užtektų geram tuzinui fotografų ir plunksnos brolių.

Kaip pats sako, grynai kūrybai galėjo atsidėti tik išėjęs į užtarnautą poilsį – nuo 1993-iųjų. Štai tada ir prasidėjo tikrasis kūrybinis jo gyvenimo metas. Labai jau nelimpa prie Bernardo pasakymas – užtarnautas poilsis. Jokio poilsio, kaip daugelis įsivaizduoja, jis nežino, nepripažįsta ir nenori pripažinti. Ir toliau dirba išsijuosęs. Būdamas ELTA fotokorespondentu turėjo atlikti tam tikros rutinos prievoles – dalyvauti naujų gamybinių kompleksų kolūkiuose atidaryme, socialistinio darbo pirmūnų pagerbimo ceremonijose, sėjos pradžios ar derliaus nuėmimo pabaigtuvių šventėse. Dabar pats sau ponas – dalyvauja ne kur reikia, o į ką širdis linksta.

Taigi pjūties metas Bernardui išaušo išėjus į pensiją. Per tuos 15 metų išleido tuziną vertingų knygų, nors per tą pusę metų, kurie spėjo prabėgti nuo mūsų bendrų penkių vakarų, dar dvi pasirodė. Joms rengėsi, medžiagą kaupė visą gyvenimą. Visiškai teisus Bernardo Aleknavičiaus Bibliografijos 1957–2004 redaktorius ir įžangos žodžio autorius Juozas Šikšnelis: Bernardo po šukę surinkti ir sukaupti krašto pažinimo lobiai, per pusšimtį metų nuotraukose įamžinti įvykiai, žmonės, kultūros paveldo dalykai yra didžiulis mūsų turtas. Tik nelabai norėtųsi sutikti tegul ir su lakiu, bet nelabai tikrovę atitinkančiu Bernardo, sėdinčio ant lobių skrynios, įvaizdžiu. Jeigu ir sėdi, tai ant atidarytos, visiems prieinamos skrynios, o ir nelabai tą žmogų pasodinsi ramiai sėdėti, tegu ir ant lobio. Štai prie rašomojo stalo ar į savo rinkinius įkniubusį, rašantį jį daug lengviau įsivaizduoti. Viena išskirtinių šio žmogaus savybių – dalytis savo sukauptais lobiais, nes tai ne jam pačiam, o žmonėms, savo tautai kaupiamas turtas. Bernardas jaučiasi skolingas savo gyvenimo kelyje sutiktiems žmonėms – patiems įvairiausiems, nes iš jų teigia pasisėmęs didžiausią vertybę, kurią gali teikti gyvenimas – bendravimo ir pažinimo džiaugsmą.

Šiandien Bernardas jaučiasi esąs tame savo gyvenimo tarpsnyje, kai laikas savo sukauptą gerą atiduoti žmonėms. Jis tą daro įvairiais jam prieinamais būdais. Daug iškilių krašto kultūros asmenų laiškų, knygų su autografais jis atidavė saugoti Klaipėdos apskrities viešajai I. Simonaitytės bibliotekai. Pagaliau ir B. Aleknavičiaus surinktas ir sudarytas albumas Donelaitis ir mes (1989), parašytos ir gausiomis nuotraukomis iliustruotos knygos Vakarė žvaigždė (apie Evę Simonaitytę, 1998), Vydūnas (1999), su broliu Vincentu Aleknavičiumi parašyti Novužės krašto vaikų trys tomai (1989), pagaliau Lekėčių sakmės 2006 – argi tai ne dovana savo šaliai ir jos žmonėms?

Likimo pirštas

2008-aisiais turėjo pasirodyti 5 naujos knygos – Bernardo kūrybinės veiklos rekordas, savotiška kūrybos apoteozė. Bet tai ne finišo juostelė, kurią kirtęs gali kristi jėgų netekęs. Bernardas tvirtina, kad yra parengęs ar beveik parengęs 18 ar 19 naujų knygų ir fotoalbumų. Jei kas ir stabdo, tai tik ne visada lengvai randamas rėmėjas. Atrodo, kad tai sritis, kurios su Bernardu taip ir nepasisekė bent kiek išsamiau aptarti. Mat su kūryba nedaug ką turi bendro, nors kaip čia pasakius: nauji laikai, kita santvarka, kitos gyvenimo ir kūrybos taisyklės. Ne visiems sekasi jas perprasti.

Su Bernardu ir jo žmona Antanina likimas lėmė bendrauti penkis vakarus. Esminiai žodžiai – vakarai ir likimas lėmė. Mat iš ryto ir dieną ligi kokios 17–18 valandos Bernardas dirba prie savo popierių, rašo, o bendravimui linkęs skirti nuo kūrybinio darbo likusį laiką. Visai neatsitiktinai čia prisimintas likimas ar lemtis. Ir štai kodėl.

Vasarą atostogaujant Klaipėdoje knietėjo susirasti Bernardą, su kuriuo kiek daugiau buvo bendrauta prieš dešimtį metų. Šįkart neapsieita be likimo piršto. Klaipėdoje pradedu ieškoti Bernardo Aleknavičiaus. Susižinau telefoną ir adresą, kuris dar nieko nesako. Skambinu Bernardui, sutariam susitikti, jis pasako savo laukujų durų atidarymo kodą. Lyg ir pažįstamas skaičių derinys. Na taip, ta pati laiptinė. Dabar jau sąmoningą žvilgsnį įbedu į adresą: taigi Bernardo butas aukštu žemiau to buto, kuriame praleisiu poilsio savaitę. Ar ne mistinis sutapimas? Visą savaitę būsime kaimynai. Penki tos savaitės vakarai ir buvo skirti mūsų pokalbiams, iš kurių išsirutuliojo šis pasakojimas – apie Mažąją Lietuvą, Zanavykus, pašnekovo gyvenimo kelyje sutiktus žmones, Kristijoną Donelaitį, Vydūną, Evę Simonaitytę ir, žinoma, patį Bernardą.

Kelionė – einu per Lietuvą

Kas yra ta Kelionė*, kurios netrukus turėtų sulaukti skaitytojai ir Bernardo Aleknavičiaus talento gerbėjai? Trumpai tariant, tai 30 autoriaus darbo nuvažiuotas ir nueitas kelias dirbant Klaipėdos ir Žemaitijos zonos ELTOS fotokorespondentu. Retas Lietuvos pajūrio, pamario ir Žemaitijos gyvenimo įvykis apsiėjo be Aleknavičiaus dalyvavimo – ELTAI reikėjo operatyvios informacijos ir nuotraukų iš įvykių vietos. B. Aleknavičius neneigia, kad nemažai teko dirbti tuščiai, ieškoti ir demonstruoti „socializmo laimėjimus“, dažnai ir iš piršto laužtus. Būdavo prieinama prie tikrų kuriozų, kad ir toks pavyzdys. Bernardas buvo patyręs spaudos vilkas, sėkme ir savaiminiais gerais sutapimais nelabai pasikliaudavo, todėl važiuodamas fotografuoti darbo pirmūnų bent jau į karvių fermą veždavosi baltą chalatą, kuriuo apvilkdavo pasižymėjusią melžėją. Juk nefotografuosi melžėjos be balto chalato, nors ne kiekvienoje fermoje jį lengva būdavo rasti. Gyvenimo tikrovės gražinimas įsiėdė iki gyvo kaulo, gal todėl Bernardo nuostata aiški ir nedviprasmiška: gyvenimą reikia rodyti tokį, koks yra, o ne tokį, kokį kai kas norėtų matyti. Ši pozicija visu ryškumu turėtų atsispindėti ir jo būsimajame fotoalbume Kelionė.

Vienas puslapis skiriamas nuotraukai, kitas – tekstui. Tai visiškai savarankiški vienas kitą papildantys autoriaus kūrybos žanrai – vaizdinis ir tekstinis. Toli gražu ne kiekvienam fotografui duotas rašytojo talentas, kaip kad ir ne kiekvienas gerai plunksną valdantysis sugeba vaizdais perteikti savo minčių ir jausmų pasaulį. Bernardas Aleknavičius sugeba, tuo gyvena. Jis kraštotyrininkas iki panagių – tuo ir įdomus. Tokio darbštumo ir atsidavimo savo pomėgiui reikėtų dar paieškoti.

Kaip būtų galima pavadinti 2008-ųjų vasarą? Tuzinas Bernardo knygų jau ligi tol buvo išėjusių ir jas būtų galima pavadinti šio darbštaus autoriaus 77 metų gyvenimo patirties ir kūrybinio triūso derliumi. Vis dėlto rekordiniai pasirodė besą 78-ieji paties Bernardo gyvenimo metai, kai buvo laukiama pasirodant penkių naujų jo knygų, neskaitant Marijampolės leidykloje įstrigusių Novužės krašto vaikų IV ir V tomų. Šios seniai su Vincentu Aleknavičiumi parengtos knygos rankraščiai jau spėjo „papilnėti“ naujais gerokai vėliau parašytais straipsniais ir naujomis pozicijomis. Taip jau nutiko, o VI tomas išėjo anksčiau už du prieš tai turėjusius pasirodyti – tokia mūsų dienų leidybinių peripetijų tikrovė.

Neišvengiamai artėja Bernardo 80-metis, ir ši jo draugams ir bičiuliams maloni, nors tikriausiai ne pačiam sukaktuvininkui, data – 2010-ųjų rugpjūtis. Kai kam tai gražaus amželio tam tikra riba, kurią perkopęs žmogus gal ir liaujasi vien tik kopęs į kalną. Bent jau niekas to kopimo nereikalauja. Ar taip jaučiasi Bernardas? Būtų ne visai taktiška klausti, nors ir nėra reikalo, nes Bernardą yra tekę lankyti ne tik vasaros karštymetį, per pjūtį, bet ir viso jo gyvenimo auginto ir puoselėto derliaus auginimo metą.

Nepamirškime ir „Gilijos“

Vien knygomis nereikėtų apsiriboti, jei jau norime bent kiek išsamiau pristatyti šią kūrybinę asmenybę. Klaipėdos dienraštyje B. Aleknavičius nuo 1996–2006 m. kas savaitę rengė Gilijos puslapius – tai Vakarų Lietuvos istorijai, kultūrai ir etnografijai skirti puslapiai. Jau 45-eri metai, kai Bernardas gyvena Klaipėdoje, visa širdimi pamilo šį kraštą, žemaičių ir Mažosios Lietuvos žemę. Keistas dalykas, kad įsigyvenimas į šio krašto istorijos, kultūros, praeities paveldo ir ateities reikalus nė kiek nesumažino Bernardo ištikimybės jo gimtajam Zanavykų kraštui. Tai tik patvirtina tiesą, kad dalijantis meilės tik daugėja – be nuostolio duodančiajam. Šiandien Bernardas vienodai brangus zanavykams šakiečiams, kurie jį paskelbė Šakių rajono garbės piliečiu, ir klaipėdiečiams, kurie neįsivaizduoja savo dienraščio Klaipėda be Aleknavičiaus kruopščiai ir su žinovo išmanymu parengtų puslapių, parašytų straipsnių ir jo nuotraukų. Panašiai galima pasakyti apie daugumą klaipėdiečių ir zanavykų, kurie tikriausiai savo knygų lentynų namuose neįsivaizduoja be šio autoriaus sudarytų albumų ir parašytų knygų.

Rašyti apie Bernardą – įdomus, bet ir pakankamai sudėtingas užsiėmimas. Jį žino, pažįsta tūkstančiai Lietuvos žmonių, ir pažįsta gal daug giliau, negu šių eilučių autorius. Tad prieš imdamasis šios užduoties kiekvienas plunksną vedžiojantis turėtų galvoti ne vien apie šio rašinio herojų, bet ir apie tuos žmones, kurie daugybe įvairiausių saitų susiję su Bernardu. Ką naujo jiems dar būtų galima pridurti apie taip gerai pažįstamą žmogų, kokias jo asmenybės puses išryškinti, kad jis suspindėtų naujai ir nebanaliai? Pagaliau reikia rakto ne vien į aprašomą asmenybę, bet ir būsimąjį skaitytoją, kuriam visos šios pastangos pirmiausia ir skiriamos. Kas dar naujo ir svarbaus būtų reikalinga, gal net būtina sužinoti?

Bernardas verčia būsimos knygos rankraščio puslapį po puslapio, žodžiu kitu pakomentuodamas kokią nuotrauką, perskaito ir nuotraukas komentuojantį tekstą. Verčia puslapius, kartais dalį jų peršokdamas, nes rankraštis storas, be to, laukia dar keli kiti storiausi rankraščių tomai. Jaučiu, kad smengu į duobę, tam tikrą prarają, iš kurios sunku išsikrapštyti: juk kokie įdomūs bebūtų tie tekstai, bet jie jau parašyti, gyvena savo atskirą gyvenimą. Juk nekartosi to, kas jau parašyta. Bandau stabdyti puslapius verčiantį įsibėgėjusį Bernardą, uždegdamas raudoną šviesą prie vienos ar kitos nuotraukos. Ir šitas būdas padeda, nes pačiam nuotraukų autoriui kelia daugybę prisiminimų ir asociacijų. Reikia išsamiau aptarti vieną ar kitą nuotrauką, ištisą gyvenimo epizodą, neperšokti to, kas gali būti esminga. Per Bernardą galima pamėginti kartais gal kiek netikėtai atskleisti aptariamo asmens būdo bruožus, o papildomi klausimai kartais patį Bernardą veda toliau, kas nėra tilpę ir į jo paties tekstus. Štai į tokią kelionę su Bernardu keliauti ir įdomu, ir prasminga.