Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Kaip lietuviai varles valgo

Štai kad ir toks ekskursas, atgijęs žiūrint į vieną nuotrauką, nors nedaug trūko, kad būtume prašokę. Sykį Juozas Baltušis sako Bernardui: „Kokį jūs gerą turite Klaipėdoje pirmininką.“ Kuo gi tas mūsų vykdomojo komiteto pirmininkas Feliksas Lengvenis toks jau geras? – neva stebisi Bernardas, nors puikiausiai žino atsakymą. Bet jam rūpi rašytojo nuomonė. „Taigi aš vienose iškilmėse buvau, pabaigoje buvo giedama Lietuva, brangi, o jūsų pirmininkas nubraukė ašaras... Jūs patys nesuprantate, kokį žmogų turite Klaipėdoje.“

Tai buvo 1967 ar 1968 metai. Ir toks vykdomojo komiteto pirmininkas Klaipėdai sovietmečiu pasirodė ne visai tinkamas. Atėjo metas pasmerkti Aleksandrą Solženicyną ar Dmitrijų Sacharovą, Bernardas tiksliai neprisimena, bet tokį „centro“ nurodymą gavo Klaipėdos miesto partijos komiteto biuras. Paprastai tokie pasmerkimai būdavo priimami vienbalsiai, bet tą kartą įvyko kitaip. Balsuojant už pasmerkimą pakilo 10 biuro narių rankų, bet Felikso Lengvenio ranka nepakilo… Kitą dieną Lengvenis atėjo į darbą, o jo vietoje jau besėdįs kitas pirmininkas. Jeigu nepūtei į vieną dūdą su partija – nereikalingas.

Su Lengveniu Aleknavičius prisimena ir kitą istoriją, kurios dalyviu teko būti ir pačiam Bernardui. Regis, 1965 m. Lietuvoje vyko Rusijos Federacijos literatūros ir kultūros dienos. Renginys pasiekė ir Klaipėdą, į kurią atvyko Rusijos delegacijos nariai iš Maskvos, Leningrado. Klaipėdiečiai svečius nuvežė į Nidą, aplankė Tomo Mano namelį. Po oficialiosios dalies Tomo Mano namelyje buvo surengti pietūs, į kuriuos buvo pakviesti ir žurnalistai. Po tokia proga įprastų sveikinimo žodžių ir prakalbų, pirmųjų tostų, kai visi šiek tiek pralinksmėjo, viena viešnia staiga paklausė: „Sakykite, o kaip lietuviai valgo varles?“ Kai kurie svečiai taip ir liko su nenurytu kąsniu, kiti nudavė neišgirdę klausimo. Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas Feliksas Lengvenis nesumišo ir pasakė: „Kaip mums žmonos jas patiekia, taip mes jas ir valgom.“

Visi, suprantama, pasijuokė, bet viešnios klausimas, kuris buvo nei į tvorą, nei į mietą, labai užgavo Rusijos delegacijos vadovą, žymų poetą Aleksandrą Prokofjevą (1900–1971). Jis atsistojo ir pasipiktinęs tokiu prasčiokiškumu pareiškė: „Kaip jūs drįstate tokių dalykų klausti mūsų vaišingų šeimininkų, juk argi lietuviai valgo varles? Čia ne Prancūzija. Su šitokiomis moterimis negaliu sėdėti prie vieno stalo...“ Šeimininkams ir pačiam Lengveniui prireikė nemažų pastangų, kad nuramintų poetą A. Prokofjevą, ir pietūs tęstųsi.

Lieka pridurti, kad išsišokusi viešnia nebuvo oficialios delegacijos narė, o vieno iš muzikantų žmona. Tos žmonos įnešdavo šiokios tokios sumaišties, nes iškilmių, susitikimų metu vaišingi šeimininkai kartais gėles teikdavo ne delegacijos nariams, bet šalia buvusioms moterims, nieko bendro su oficialia delegacija neturėjusioms.

Štai šis gabalaitis Kaip lietuviai valgo varles atsiras ir Bernardo knygoje, bet nebus parašyta, kaip kvailas klausimas užgavo pirmiausia žymųjį poetą A. Prokofjevą. Lenino premijos laureatas, Socialistinio darbo didvyris buvo didelis Lietuvos bičiulis ir Kristijono Donelaičio gerbėjas. Kai Maskvoje buvo minimas Kristijono Donelaičio (1964 m.) jubiliejus, A. Prokofjevas pirmininkavo iškilmingam posėdžiui, dalyvaudavo ir kituose reikšminguose Lietuvai renginiuose.

Vis dėlto Prokofjevas Aleknavičiaus knygoje neminimas, nes būtų atskiras ir daug platesnis siužetas. Užsiminus apie A. Prokofjevą, reikėtų poeto nuotrauką įdėti. O jei taip, tai ir Kosyginą knietėtų parodyti, ir Cedenbalą, su kuriuo Klaipėdoje vyko įdomiausių istorijų. Bet tada ir Honekeriui, ir daugeliui kitų Klaipėdos svečių reikėtų skirti vietos. Būtų visai kita knyga. Ateity gal ir bus.

Kas išvedė iš kantrybės Baltušį

Įdomūs Bernardo prisiminimai apie rašytoją Juozą Baltušį. 2009 m. balandžio 27 dieną sukako 100 metų, kai Rygoje gimė Albertas Juozėnas, literatūroje tapęs Juozu Baltušiu (1909–1991), tad pats laikas prisiminti. Tuo labiau, kad iš gyvųjų liudininkų kai kuriuos dalykus šiandien tik Bernardas ir tegali papasakoti.

1969-ieji metai, liepos 22-oji. Volgoje iš Palangos į Žemaičių botanikos parką ir Akmenų muziejų Mosėdyje išsirengė Juozas Baltušis, Monika Mironaitė ir Bernardas Aleknavičius, o juos veža rašytojo pusbrolis Faustas iš Pabaltijo kolūkio Skuodo rajone. Volga naujutėlaitė, blizga, skrenda kaip paukštė, bet Monika susiraukusi, pikta, o ypač pyksta ant Bernardo. Mat jis yra tos kelionės įkvėpėjas, sugundė Baltušį važiuoti, o šis būtinai kartu ir savąją Monikėlę pasivadino. O ir rytas toks gražus, prarasta viena poilsio diena Palangoje…

Privažiavus prie Kretingos Faustas įsijungė radijo aparatą – kaip sykis žinias skaitė. Diktorius pakiliu balsu pranešė, kad šiandien Šešupės kolūkio Kapsuko rajone tokia ir tokia melžėja iš vienos karvės primelžė rekordinį pieno kiekį. Baltušis supyko: „Faustai, išjunk tą besarmatę. Šiandien ne apie pieno primilžius reikia kalbėti. Šiandien pirmasis žmogus išsilaipino Mėnulyje! O mums apie primilžius kalba.“

Išties tų metų liepos 20 d. Amerikos astronautai Nylas Armstrongas, M. Kolinsas ir E. Oldrinas erdvėlaiviu Apolonas 11 skrido orbitoje aplink Mėnulį, o liepos 21-ąją su Erelio (Eagle) kabina Armstrongas ir Oldrinas nusileido Mėnulio Ramybės jūroje. Pirmieji žmonijos pasiuntiniai Mėnulyje, o Lietuva tuo metu džiaugėsi dideliais primilžiais. Impulsyvusis Baltušis pasipiktino tokia sovietinės propagandos forma. Nepatogios informacijos nutylėjimas buvo viena iš tarybinės ideologijos ir propagandos sudėtinių dalių. Baltušis tuo nuoširdžiai piktinosi, kaip kad matome ir iš šio atvejo, kurio liudininku ir dalyviu buvo Bernardas.

O kelionė pas Žemaičių botanikos parko kūrėją Izidorių Navidanską ir Akmenų muziejaus Mosėdyje kūrėją Vaclovą Intą tęsėsi. Juozo Baltušio nuotaika buvo kiek pabjurusi ir kalta buvo ne pati kelionė, bet per radiją skelbiami Sūduvos kolūkiečių aukšti pieno primilžiai, kurie turėjo užgožti amerikiečių astronautų išsilaipinimą Mėnulyje. Aktorė Monika Mironaitė ir toliau širdo ant viso pasaulio, o labiausiai kaltas buvo, aišku, Bernardas, sugalvojęs visą šią kelionę, kuri iš įprasto vasaros gyvenimo ritmo Palangoje kuriam laikui visus išmušė.

Bet taip buvo tik kelionės pradžioje. Apsilankius Žemaičių botanikos parke, susitikus su Izidoriumi Navidansku, pabuvojus Akmenų muziejuje Mosėdyje pas Vaclovą Intą, visų nuotaika pasitaisė. Po kelionės Monika Mironaitė priėjo prie Bernardo ir atsiprašė už savo tos dienos irzlumą. Visi, kas pažinojo išties didžią Lietuvos aktorę, sutiks, kad tai jau savaime buvo didelis įvykis.

Kartais ir didieji nesusikalba

2008 m. sukako 150 metų, kai gimė visuomenės veikėjas, kovotojas prieš germanizaciją, spaudos darbuotojas Martynas Jankus (1858 08 07–1946 05 23). Šiai asmenybei ir jubiliejinei datai paminėti buvo skirtos mokslinės konferencijos ir kiti renginiai. Bernardui Aleknavičiui užduodu klausimą, kuris gal ne visai dera, minint reikšmingą sukaktį. Ramybės neduoda jo dvyliktojoje knygoje Adomas Brakas – Vydūno dvasios pakylėtasis (2007 m.) kiek prieštaringai pateiktas Martyno Jankaus portretas. Priminsime tas sudėtingas XIX a. pabaigos Didžiosios ir Mažosios Lietuvos inteligentijos suartėjimo ir tam tikros priešpriešos peripetijas.

Nežabota Vokietijos ir Rusijos imperialistinių valstybių savivalė į dvi dalis perskrostai lietuvių tautai kėlė mirtiną pavojų. Įžvalgiausiems abiejų Lietuvos dalių, atsidūrusių skirtingose valstybėse, šviesuoliams buvo akivaizdu, kad sutelktomis pastangomis galima išgelbėti tautą. Jonas Smalakys, Dovas Zaunius, dr. Vilius Bruožis, Enzys Jagomastas, Kristupas Voska, Martynas Jankus ir kai kurie kiti Mažosios Lietuvos veikėjai pasisakė už tą patį vienai tautai priimtiną kelią. Panašios minties laikėsi ir kai kurie Rusijos sudėtyje buvusios Didžiosios Lietuvos inteligentai. Paminėsime tik keletą iš jų, kurie 1895 m. atvyko per Jonines į Didžiuosius Algaviškius prie Gilijos į Mažosios ir Didžiosios Lietuvos šviesuolių suartėjimo šventę: daktaras Vincas Kudirka, dr. Petras Matulaitis, Vincas Šlekys, taip pat Tilžėje gyvenę Didžiosios Lietuvos lietuviai Petras Mikolainis ir Jonas Kriaučiūnas. Tačiau į šią šventę nebuvo pakviestas Martynas Jankus. Kodėl?

Dar kai 1891 m. žiemą Vincas Kudirka lankėsi Ragainėje ir Tilžėje, jis primygtinai prašė, kad rengiamuose susitikimuose su spaustuvių vadovais nedalyvautų Martynas Jankus. Kokia juoda katė perbėgo jųdviejų kelią? Pasirodo, ne vien Vinco Kudirkos ir Martyno Jankaus kelią.

Kaip begerbtume idealistinius to meto šviesuolių siekius, veikė ir ekonominiai jų veiklos „varikliai“. Iki 1904 m., kol Didžiojoje Lietuvoje galiojo lietuviškos spaudos draudimas, knygų rengėjų, spaustuvininkų ir knygnešių ryšiai tarp Didžiosios ir Mažosios Lietuvos plėtojosi taip pat ir verslo pagrindu. Pasitaikydavo, kad verslo interesas kartais imdavo gožti tautinius ir idėjinius interesus. Atsitiko taip, kad jau po Vinco Kudirkos mirties su spaustuvininku Martynu Jankumi 1903 m. bet kokius santykius nutraukė dr. Jonas Basanavičius, tuo metu gyvenęs Bulgarijoje. Įtempti vėliau buvo ir Vydūno santykiai su Martynu Jankumi. Mėginu išsiaiškinti, kas apie tai žinoma Bernardui Aleknavičiui.

Šis pradeda nuo Vydūno ir Jankaus santykių. Abu Mažojoje Lietuvoje buvo už lietuviškumą, abu didelės asmenybės ir abu tam tikru požiūriu konkuravo. Todėl gal tik kokias tris nuotraukas būtų galima rasti, kur Vydūnas buvo nusifotografavęs su Jankumi. Abu paprasčiausiai vengdavo susitikti. Bent taip B. Aleknavičiui pasakojo jo kalbinti tų tolimųjų įvykių amžininkai ar liudininkai.

Buvo metas, kai Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka su Martynu Jankumi nuoširdžiai bendravo, jo spaustuvėje buvo spausdinama J. Basanavičiaus Aušra ir V. Kudirkos Varpas. Tačiau ten, kur susiduria verslo ir užsakovo interesai, kyla ir įtampų. Bent taip nutiko Aušros ir Varpo steigėjams su spaustuvininku M. Jankumi. Kai pastarojo spaustuvė atsidūrė ant bankroto ribos, savininkas tikėjosi finansinius reikalus pataisyti iš Varpo.

B. Aleknavičius su Novužės krašto vaikų IV ir V tomu atsidūrė labai panašioje padėtyje: leidykla Ramona iš leidinį finansuojančios institucijos vieną kartą paėmė 15 tūkst. litų ir antrą kartą tiek pat, bet knygų neišspausdino. Lygiai taip pat nutiko su Varpu: iš visos Lietuvos surinkti pinigai spaustuvę pasiekė, bet Varpo leidyba strigo. Suprantama, visa tai nepadėjo klostytis geriems Vinco Kudirkos ir Martyno Jankaus santykiams. V. Kudirka net buvo atsisakęs spausdinti Varpą Jankaus spaustuvėje, pasirinkęs Otto von Mauderodės spaustuvę Tilžėje.

Su dr. Jonu Basanavičiumi M. Jankaus santykiai pabjuro dėl Aušros archyvo. Archyvas buvo Bitėnuose pas Jankų, J. Basanavičius reikalavo kai ką iš archyvo grąžinti jam, atsiunčiant į Bulgariją, kur J. Basanavičius tuo metu gyveno, o Jankus panoro už archyvą nemažos sumos. Šiuo atveju lėmė gal ne tiek finansiniai, kiek literatūriniai interesai.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas