Mitas – kaip ateities šauklys

Trijų tautų istorikų ir intelektualų akimis

Lyg ir sutarėme, kad grįžimas į LDK laikus minėtai trijulei nebuvo nusišalinimas nuo esminių mūsų amžiaus problemų. Priešingai – jie siekia pateikti patikimą ateities vektorių – XXI a. spręstinų problemų paieškoms. Tokiam užmojui turi moralinę teisę, nes visų trijų likimuose persikryžiavo daugelis XX a. europiečiams tekusių išbandymų, visi trys buvo patyrę totalitarizmo gniaužtų dusulį, iš kurio kiekvienas savaip vadavosi. Visi trys dvasinę priebėgą ir gyvenimo prasmę rado kūryboje.

Ir vis dėlto net asmenybę aprėpianti kūryba pasirodė besanti nors būtinas, bet nepakankamas veiksnys ieškant atsakymo į gyvenimo nuolat keliamus klausimus. Gyvenimo patirtis ir atsakomybės jausmas vertė ieškoti atsakymo į klausimą, ką galima ir būtina iš savo asmeninės ir trijų tautų patirties perteikti ir palikti ateities kartoms Lenkijoje, Lietuvoje ir Baltarusijoje, t. y. tautoms, kurios ir yra LDK palikimo ir tradicijos paveldėtojos. Nutarta pateikti trijų tautų istorikų ir intelektualų požiūrį į buvusią bendrą valstybę.

Knygos sudarytojams K. Čiževskiui ir A. Strumilai iškilo labai nelengva užduotis, nes skirtingos tautos turi skirtingą požiūrį į tuos pačius įvykius, ką besakyti apie didžiulę daugiatautę LDK ilgų šimtmečių gyvenimo istoriją. Apsispręsta pasirinktų autorių neguldyti į Prokrusto lovą, išlaikyti skirtingas jų koncepcijas, patį šį skirtingumą suprantant ir vertinant ne kaip apmaudų trūkumą, bet privalumą. Tokį autorių ir jų straipsnių parinkimą galima vertinti ir kaip sudarytojų tolerancijos pasireiškimą atsisakant vienos tiesos istorijoje, vieningo praeities vertinime principo, kuris iš viso neįmanomas.

Dauguma knygos autorių ir bendraautorių yra istorikai, tad nuo istorijos pamokų niekur nedingsime. Tačiau tai ne vienos istorinės mokyklos ir ne vienos tiesos istorijoje atstovai. Tai trijų nepriklausomų valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos – istorikai, kurių kiekvienas iš savo pozicijų vertina LDK fenomeną, suvaidinusį tokį svarbų vaidmenį Rytų Europoje ir daugelio tautų istorijoje. Lietuviai, lenkai ir baltarusiai jaučiasi LDK paveldo tiesioginiai perėmėjai ir šios valstybės tradicijos tęsėjai. Tų perėmėjų ir tęsėjų būtų galima išvardyti ir daugiau – ukrainiečiai, žydai litvakai, Lietuvos totoriai ir karaimai. Išskirtinė vieta turėtų tekti ukrainiečiams, kurių dabartinės valstybės teritorijoje ligi mūsų dienų išlikusio materialaus LDK paveldo yra daug daugiau, negu Lietuvos valstybėje. Dvasinio ir kultūrinio paveldo gal niekas ir nebandė skaičiuoti, nes būtų ganėtinai efemeriškas užsiėmimas: dvasinio ir kultūrinio paveldo esama tiek, kiek sugebame absorbuoti ir gyvybingai, kūrybingai naudoti.

Tie, kurie Abiejų Tautų Res-publiką pasidalijo, ištrynė iš Europos žemėlapio, padarė viską, kad apjuodintų tos jungtinės valstybės esmę ir patį gyvavimo faktą. Bajorų demokratijos laikai buvo rodomi kaip visiškas savivalės, chaoso ir valstybinio nesusipratimo laikotarpis. Tenka pripažinti, kad bajorų demokratija neįstengė atsispirti stiprių monarchų valdomų valstybių spaudimui ir ypač tuo metu, kai tos agresyvios valstybės pajuto stambaus grobio svaiginantį kvapą. Iš Rusijos imperatorės Jekaterinos II laiškų ir raštų, kurie buvo noriai cituojami XIX ir XX a. pradžios politikų ir istorikų, akivaizdžiai matyti, kaip negatyviai buvo vertinama Abiejų Tautų Respublika. Ne kitaip vertino ir komunistinių režimų istorijos mokslas.

Dalybas laikas keisti bendradarbiavimu

Č. Milošas, A. Strumila ir T. Venclova siekė naujai peržvelgti ir įvertinti LDK istorinę patirtį. Naujų nepriklausomų valstybių susidarymas kaip tik ir sudarė sąlygas tokiam naujam žvilgsniui į istoriją ir LDK paveldą, į kurį pamėginta pažvelgti trijų tautų istorikų akimis. Tenka pritarti K. Čiževskiui: galimas dalykas, tai pirmas mūsų tautų istorijoje atvejis, kai bendromis jėgomis galima pažvelgti į LDK praeitį ir istorinį paveldą ne iš neigiamų pozicijų, bet kaip į pozityvų istorinį ir geopolitinį darinį.

Sudarytojai nesiekė mitologizuoti ar idealizuoti nei šio istorinio paveldo, nei pačios LDK, nes ieškoti pozityvumo nereiškia idealizavimo. Savotiškas išbandymas ir istorikams: susitarti dėl bendrų ir visiems svarbių paveldo dalykų. Šiandien tai pamiršta kalba, kurią būtina iš naujo atrasti ir atgaivinti. Kaip taikliai pastebi K. Čiževskis, ramią tarpusavio supratimo kalbą buvo išstūmusi konfrontacijos retorika. Juk didžia dalimi lenkas, lietuvis, baltarusis, žydas litvakas ligi šiol tebenaudoja konfrontacijos leksiką ir priemones, nelabai ieškodami geresnio susikalbėjimo galimybių. Šiuo požiūriu pristatomoji knyga gali būti naujų santykių, vertinant LDK paveldą, pradžia: dalybas turėtų pakeisti pozityvus bendradarbiavimas.

Kaip teigia Antanas Kulakauskas, tai nėra tradicinė knyga apie LDK istoriją – tai atminties knyga. Taip ji buvo ir pristatyta balandžio mėnesio pradžioje Kaune. Atmintis, kol gyva, kelia daugybę klausimų. Vienas iš svarbių klausimų, kurį suformulavo ir į kurį pabandė atsakyti pats A. Kulakauskas, yra toks: ligi kada gyvavo LDK?

Lyg ir banalus klausimas, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Taip, iš Europos žemėlapių LDK išnyko nuo 1795 metų. Tačiau šios valstybės dvasios ir kultūros istorija tęsėsi, nebuvo iškart numarinta. Kalbėtojas to neminėjo, tačiau būtų galima priminti 1812-uosius, napoleonmetį, ir viltis atkurti LDK. Prisiminkime Vilniaus universiteto filomatų ir filaretų toli siekiančias svajones atkurti pavergtą Lietuvos valstybę – tos svajos išreiškė Lietuvos dvarų ir dvarelių salonuose rutuliotų diskusijų nuotaikas. 1831 ir 1863 m.
sukilimai parodė nesitaikstymą su valstybės netektimi ir siekį ją atkurti tegu gal ir kitu pavidalu.

Vardyti būtų galima ir toliau, bet A. Kulakauskas kelia kitą neišvengiamą klausimą: kada baigėsi LDK dvasios ir kultūros istorija? Bent jau iki Pirmojo pasaulinio karo dar buvo reiškiamos mintys, kaip atgaivinti LDK vienu ar kitu pavidalu, tačiau kaip politinį vienetą. Tokia pakankamai reali galimybė buvo, tačiau Pirmojo pasaulinio karo pagimdyta revoliucijų sumaištis, augantis nacionalizmas, skatino atostūmio jėgas tarp kadaise LDK sudarančių tautų. Seno pavyzdžio LDK idėjai iš naujo realizuotis galutinai sužlugdė ir mėginimas praktiškai įgyvendinti komunistines idėjas. Tačiau bent jau vadinamajame Vilniaus krašte LDK kultūros ir dvasios tradicija gyvavo kaip visiškai natūrali istorinė buvusios valstybės tąsa net iki Antrojo pasaulinio karo. Lietuvos Respublikoje tos tradicijos akintojų ir tęsėjų taip pat buvo, o labiausiai žinomas prof. Mykolas Römeris. Jo vardu Vilniuje pavadintas universitetas, kuriame dirba ir A. Kulakauskas. Visa tai jam leidžia teigti, kad ir šiuo metu save laikančių LDK piliečiais Lietuvoje dar galima rasti.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

A. Strumilos parodos atidarymo ir knygos pristatymo Vlado Vildžiūno galerijoje metu: koncertuoja Vaiva Eidukaitytė-Storastienė (klavesinas) ir Saulė Šerytė (vokalas), vakaro vedėja Lina Vildžiūnaitė, prof. Andžejus Strumila, Kšyštofas Čiževskis, dr. Antanas Kulakauskas ir vertėja Teresė Vyšniauskaitė

„Paribio fondo“ vadovas Kšyštofas Čiževskis pristato naują veikalą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knyga. Bendrų Europos tradicijų link.“, greta – prof. Andžejus Strumila ir dr. Antanas Kulakauskas

Vlado Vildžiūno galerijoje atidaroma Andžejaus Strumilos paroda „1975 Pan catalogue. Tapyba 2009“

Kolegos skulptoriai: prof. Andžejus Strumila ir Stanislovas Kuzma