Kas skauda istorijos mūzai Klėjai

Kai konkuruojama bendrame katile

Svarbus klausimas. Nė vienas universitetas neišmoko, bet moko mokytis. Sudeda tam tikrus mokslinius pagrindus, parodo, nuo ko reikia pradėti. Kitaip ir negali būti. Trejų metų studijų vien dalykui visiškai pakanka. Ketvirtieji studijų metai skiriami mokytojo specialybei įsisavinti. Bakalauro studijos – aukštosios mokyklos studijų pagrindas. Toliau – magistro studijos, doktorantūra. Pastaroji mūsų valstybėje neįmanoma be magistro studijų. Išimtis – tie asmenys, kurie aukštojo mokslo diplomus gavo iki nepriklausomybės: jiems „užskaitomas“ aukštasis mokslas ir suteikiama teisė rašyti disertaciją. Jeigu žmogus mokosi ir nori išmokti, universitete teikiamų žinių pakanka. Jei manyčiau, kad esama studijų sistema yra kliuvinys specialistui parengti, nepasisakyčiau už dvigubą mokytojo specialybę.

Norėdamas išsamiai į pateiktą klausimą atsakyti, turiu kai ką pridurti. 1991 m. diegtoje studijų sistemoje, teikiant dviejų specialybių mokytojo diplomus, buvo numatyta štai kas: bakalauro diplomas suteikė teisę eiti tik tam tikras pareigas mokykloje. Stojant į aukštesnio lygmens mokyklą reikėjo įgyti magistro laipsnį. Aukštoji mokykla ir pedagogų parengimu suinteresuota valstybė turėtų veikti sinchroniškai. Mokytojų rengimą reikia nuolat tobulinti, nepamiršti šios itin svarbios studijų srities.

Nejau primiršta sritis?

Spręskite. Pradėjo veikti krepšelių sistema. Humanitariniams mokslams skirti 1326 krepšeliai. Toje humanitarinėje srityje – lituanistika, užsienio kalbos, religijų mokslai, filosofija ir istorija. Penkios sritys. Padalykime 1326 krepšelius iš 5 ir pamatysime, kad visos Lietuvos būsimiems istorikams tenka apie 265 krepšeliai. Istorikai nėra išskaidyti – istorikai mokytojai ir istorikai praktikai neišskirti. Tenka konkuruoti tame pačiame istorikų „katile“ nepaisant to, ar abiturientas nori būti mokytojas, dalykininkas, ar kitos krypties specialistas.

Ar dėl tokios sistemos nukenčia stojantieji į Istorijos fakultetą?

Esu tikras – ne taip reikia tvarkyti aukštąjį mokslą. Reikia tvarkyti studijų programas.

O studijų programas sudaro ne kas kitas, o aukštųjų mokyklų dėstytojai ir profesoriai.

Taip, tačiau nė viena programa negali būti akredituota be Studijų kokybės vertinimo centro aprobavimo. Rektoriams reikėjo laiku susitarti pirmiausia tarpusavyje, kad visi universitetai nepradėtų rengti tų pačių netradicinių ar madingų specialybių.

Tas pats Kauno technologijos universitetas turi Humanitarinį fakultetą. Ar tai blogai?

Nesiimu vertinti, prašau atsakyti į mano klausimą: ar Kaunui neužteko Vytauto Didžiojo universiteto, kurio tikroji priedermė – rengti humanitarinių sričių specialistus?

Pačioje sąvokoje „universitetas“ slypi ir humanitarinė šio tipo aukštosios mokyklos paskirtis.

Todėl Kauno politechnikos institutas ir tapo universitetu, ėmė rengti humanitarinės pakraipos inžinerijos specialistus. Tačiau vietoj tvarkos aukštojo mokslo sistemoje buvo leista įsitvirtinti sumaiščiai ir chaosui. Šiandien nuo to kenčia ir sistema, ir visos aukštosios mokyklos.

Rašys Lietuvos istorijas

(Gilus atodūsis.) Svarbu žmogaus pozicija. Jis negali sėdėti pasislėpęs už kitų nugarų, pabėgęs nuo atsakomybės, negali neveikti. Aktyvių žmonių reikia Lietuvai, visai mokslo sistemai. Dėstytojų, profesorių atsakomybė pirmiausia reiškiasi per darbą su studentais. Mūsų Istorijos fakultete su studentais rimtai dirbama. Atsakomybė prasideda nuo darbo kokybės reikalų – tai būtina sąlyga kiekvienam dėstytojui, docentui ir profesoriui.

Ar visada esate patenkintas ta kokybe, pagaliau nuo ko ji priklauso?

Ne visada tų darbų ir veiklos, su kuria tenka susidurti, kokybė yra tokia, kokios reikėtų. Asmenybės „parametrai“, jei taip galima išsitarti, patys savaime svarbūs veiksniai. Kiekviena visuomenė turi įvairių būdų, kuriais raginama dirbti atsakingai ir kokybiškai.

Ne skatinti, bet raginti? Ne meduoliu, bet bizūnėliu?

Žinoma, žodis „skatinti“ tinkamesnis. Yra daugybė skatinimo priemonių: darbo vieta, kvalifikacijų kėlimo kursai, komandiruotės, konferencijos ir t. t.
Tai pačių universitetų priedermė ir rūpestis, jokių ministerijų ar departamentų įsikišimo čia nereikėtų.

Kartais piktnaudžiaujame asmenybės sąvoka… Esame socialūs žmonės, todėl pirmiausia turime paisyti visuomenės interesų. Kas ten pasakė: esame „zoon politikon“ – visuomeniniai gyvūnai.

Bet buvo ir tokių, kurie sakė – „aplinka kalta“. Svetimu protu protingas nebūsi.

Aplinka daro poveikį ir negali nedaryti, bet žmogaus prigimties savybių reikšmės taip pat nemenkinčiau.

Ką girdžiu iš kai kurių universitetų dėstytojų? Katedrose „dumblėjama“, prasta atmosfera, daug rutinos ir nesiskaitymo su žmogumi, kartais prieinama iki asmenybės niekinimo apraiškų. Ne apie VPU šiuo atveju kalbu – bandau formuluoti problemą.

Nuoširdžiai pasakysiu: tokių apraiškų mūsų Istorijos fakultete nėra. Tai, apie ką prakalbote, – konkrečių asmenybių bėdos. Kartais katedrų vedėjais tampa žmonės, kurie tuojau pat pamiršta, kad jie tokie pat žmonės kaip ir jų pavaldiniai. Pamiršta, kad reikia dirbti kartu, nes pats katedros pavadinimas reiškia, kad žmonės susiburia bendram darbui, tyrinėja kiekvienam aktualias problemas. O kad tokių pavyzdžių universitetuose esama – sutinku.

Ar katedros vedėjo, pagaliau dekano valioje suburti katedrą iš žmonių, pagal pašaukimą, bendraminčių? Juk katedros formuojasi daugmaž stichiškai, dažnai nepriklauso nuo jų vadovų valios.

Pirmiausia katedros darbas priklauso nuo vairininko, t. y. vedėjo. Ar jis leidžia žmonėms dirbti, reikšti savo poziciją, pagaliau daryti tai, ką jie geriausiai išmano ir moka? Jeigu vadovas valingai pajungs katedros veiklą į savo darbo farvaterį, iš darbuotojų norės matyti tik parankinius, tai bus didžiulė nelaimė. Toks vadovavimas niekur nenuveda, tik diskredituoja vadovą ir katedrą.

Turiu gerų pavyzdžių, kai katedra imasi bendros veiklos. Mūsų fakultete tai Visuotinės istorijos katedra, kuri ėmėsi kurti Istorijos terminų žodyną. Štai Lietuvos istorijos katedra ėmėsi Vilniaus istorijos metraščio. Minėtinas ir bendras leidinys – Lietuvos Seimo narių biografijų žodynas. Išleistas ne vienas tomas. Baltų proistorės katedra ėmėsi leidinio Lietuva iki Mindaugo. Įgyvendinta. Arba štai projektas Įdomioji Lietuvos istorija. Dalyvavo visi katedros nariai, dalijosi žiniomis ir patirtimi.

Bendras tikslas uždega, o iš bendro darbo, jeigu dirbama iš širdies, atsiranda ir bendrumo jausmas. Tokioje veikloje ugdomos asmenybės.

Pridurčiau, kad ir pagarba vienas kitam. Dabar esame sumanę štai ką. Istorijos fakultete rašysime Lietuvos istoriją. Nekeliame užduoties parašyti visą Lietuvos istoriją, kad tiktų vadovėliui. Iškėlėme kitą problemą: praplėskime kiekvienoje katedroje nagrinėjamas temas, problemas iki išbaigtų monografijų. Tegu bus ne viena, bet tiek, kiek sugebėsime parašyti. Bus labai įdomu.

Į ką tos atskiros monografijos orientuotos? Į studentus, istorikus profesionalus, mėgėjus, o gal apskritai į plačiąją visuomenę?

Pirmiausia į aukštosios mokyklos studentus ir aukščiausio profesionalumo lygmenį. Tokiame darbe „kartelės“ pažeminti negalime. Esu labai patenkintas atmosfera fakultete. Dirbama labai daug: kiekvieną pirmadienį sueina katedrų vedėjai, sėdi mano kabinete, kartu dirbame, galvojame, kaip geriau atlikti rūpimus darbus. Pirmiausias rūpestis – tobulinti studijų procesą. Parengėme daug gerų mokomųjų, edukacinių ir kitokių priemonių. Reikėtų pradėti nuo studijų programų organizavimo, kad studentams būtų lengviau, paprasčiau įsisavinti studijų medžiagą. Mums rūpi ir studento studijose gaištamas laikas – sakau nuoširdžiai.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto dekanas profesorius Eugenijus Jovaiša

Trankiu šokiu šiemet buvo pažymėta Vilniaus pedagoginio universiteto „Šviesos“ ansamblio 55-erių metų sukaktis