MOKSLASplius.lt

Pasvarstymai dėl šimto iškiliausių vardų

Prof. Arnoldas PIROČKINASŠimtas iškiliausių Lietuvos žmonių vardų įprasminti skulptoriaus Tado Gutausko paminkle „Vienybės medis“

Švenčiant Lietuvos vardo pirmojo paminėjimo kronikose tūkstantmetį, vienas ryškiųjų ir prasmingųjų aktų buvo skulptoriaus Tado Gutausko paminklas Vienybės medis, įamžinęs šimto iškiliausių Lietuvos žmonių vardus. Jų sąrašą, surikiuotą abėcėlės tvarka, yra paskelbęs dienraštis Lietuvos rytas (deja, ne be klaidų).

Atrinkti iš tūkstantmetės istorijos tik šimtą tautai nusipelniusių vardų gana rizikingas dalykas. Tos rizikos nepašalino nė 30 tūkst. apklausoje dalyvavusių žmonių balsavimas. Juk žinomas daiktas, kad momentinei nuotaikai pasidavusios masės sprendimas gana dažnai stokoja objektyvumo. Tai net neišvengiama, ir dėl galimų subjektyvių atrankos atvejų čia neketinama kam priekaištauti. Šiuo kartu vien įdomu pasižiūrėti, kas buvo atrinkta į tą sakralinį, skiriamą Lietuvos amžinybei šimto skaičių – savotišką hekatombą (šimto jaučių auką dievams), o kas palikta nuošalėje.

Paminkle šimtas vardų išdėstyta daugmaž chronologiškai spirale: pradedama centre nuo Mindaugo ir baigiama Romu Kalanta. Mes tą spiralę pamėginkime apžvelgti atkarpomis. Pirmąją pomindauginę Lietuvos veikėjų atkarpą sudaro savarankiškų valdovų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpis, kurį norėtume baigti 1447 m.,
kai Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi ir tuo būdu pradėjo naują nenutrūkstamą Lietuvos statusą dviejų valstybių sąjungoje. Iš šio tarpsnio, be Mindaugo, įrašyti dar Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila ir Vytautas Didysis. Dėl jų lemiamo vaidmens Lietuvai nekyla jokių abejonių.

Tačiau šalia šių šešių vardų pasigendi dar kelių asmenų, kurie, kad ir nebūdami valstybės vadovai, lietuvių tautos savimonei reiškė ne mažiau už vėlesnius į sąrašą įtrauktus valdovus ir kitokius veikėjus. Visų pirma turėjo vietos rastis legendomis apipintai, per amžius tautos atmintyje išlaikytai Kęstučio žmonai ir Vytauto motinai Birutei. Ne tiek poetizuojama, bet, ko gero, ano meto politiniame gyvenime ne mažiau už Birutę dalyvavusi Ona Vytautienė taip pat verta minėti šioje šimtinėje. Nuostabu, kad sąrašo sudarytojai užmiršo Margirį! Toji aplinkybė, jog apie jį turima labai mažai duomenų (net nežinoma tiksli jo žūties vieta), nepaneigia, kad tai būta realaus asmens.

Antrasis laikotarpis truko iki 1795 metų, kada buvo likviduota Jungtinė respublika (Žečpospolita). Per tuos beveik pusketvirto šimto metų LDK vis glaudžiau siejosi su Lenkija. Lietuvių tautos gyvenimas darėsi kaskart sudėtingesnis. Skirtingai nuo pirmojo tarpsnio, kai dominavo beveik išimtinai kariniai ir politiniai tikslai, kuriuos įgyvendino valdovai, dabar, ypač pradėjus šalyje plisti reformacijai, labai daug dėmesio imta skirti tautos kultūrai. Ji buvo ugdoma ne vien Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet ir 1525 m. susikūrusioje Prūsijos kunigaikštystėje (1701–1918 m. Prūsijos karalystė).

Į šio laikotarpio LDK žymiųjų veikėjų sąrašą pateko taip pat valdovų: Kazimieras Jogailaitis, jo sūnus Aleksandras, Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas ir Steponas Batoras. Šalia jų taip pat įrašytas Kazimiero Jogailaičio sūnus šventasis Kazimieras. Tais laikais iškilo nemaža nekarališkos kilmės valstybininkų. Iš jų sąraše yra Jonas Karolis Chodkevičius, Albertas Goštautas, Mikalojus Radvila Juodasis, Leonas Sapiega, Barbora Radvilaitė ir XVIII a. pabaigoje pasireiškęs iš vidutinių šlėktų kilęs Tadas Kosciuška. Kultūros sferai priklauso šie LDK asmenys, įrašyti į šimtuką: Mikalojus Daukša, Albertas Kojelavičius-Vijūkas, Valerijonas Protasevičius, Martynas Počobutas-Odlianickis, Kazimieras Simonavičius ir Vilniaus Gaonas (laikraštyje jis, skirtingai nuo paminklo, įvardytas „Elijahu ben Šlomo Zalmonas (Vilniaus Gaonas)“). Panašiai padaryta ir su kito to meto veikėjo pavarde: užuot pakartojus įprastą parašymą Laurynas Stuoka-Gucevičius, pateikiama pavardė Laurynas Gucevičius.Skulptoriaus Tado Gutausko paminklas „Vienybės medis“ Vingio parke

Ko pasigendi paminklo įrašuose? Bent trijų asmenų. Ne mažiau vertas įamžinimo Konstantinas Sirvydas, pirmojo lietuvių kalbos žodyno autorius. XVI a. neabejotinai išimtinai daug lietuvių kultūrai nusipelnė vyskupas Merkelis Giedraitis, be kurio iniciatyvos ir lėšų tikriausiai dar negreitai būtų pasirodžiusios pirmosios lietuviškos knygos Didžiojoje Lietuvoje. XVIII a.
išskirtinė figūra Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje buvo vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, išugdęs L. Stuoką-Gucevičių ir ypač rūpinęsis šalies liaudies švietimu.

XVI–XVIII a. Mažojoje Lietuvoje lietuvių tautai dirbę iškilieji žmonės buvo išimtinai religijos ir su ja susijusių humanitarinių sričių atstovai. Politinė ar valstybinė veikla jiems nerūpėjo. Abraomas Kulvietis ir Martynas Mažvydas yra tarsi jungiamoji grandis, siejanti abi lietuvių dalis skirtingose valstybėse. Jonas Bretkūnas ir Kristijonas Donelaitis augo ir brendo išimtinai Mažosios Lietuvos dirvoje. Reikia apgailestauti, kad sąraše vietos neliko pirmosios lietuvių kalbos gramatikos autoriui Danieliui Kleinui, kurio nuopelnas neapsiriboja vien šiuo veikalu. Lietuvių literatūros enciklopedija sako, kad savo organizaciniais užmojais, kūrybiškumu, eilėdaros reforma ir literatūrinės kalbos ugdymu lietuvių literatūros istorijoje jis „atliko etapinį vaidmenį“.

1795 m. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė prarado nepriklausomybę. 1815 m. visa Didžioji Lietuva atsidūrė Rusijos imperijos valdžioje, kurios jungą jai teko kęsti iki 1915 metų. Paskui dar buvo treji metai Vokietijos okupacijos. Nepaisant okupantų pastangų, tai buvo visokių politinių, ekonominių ir kultūrinių pokyčių metas, kada ilgai tūnojusios neveikloje lietuvių tautos masės stojo į įvairiapusiškos kovos dėl savo laisvės kelią. Toji kova turėjo savo vadų ir didvyrių, vertų visokeriopo įamžinimo.

Lietuvių tautos atgimimui daug impulsų ir paskatų yra davę lenkų kilmės ar lenkų kultūros atstovai Joachimas Lelevelis, Adomas Mickevičius, Ignas Domeika, kiek jaunesnė Emilija Pliaterytė. Kaip vienas verčiausių įamžinimo šio periodo Lietuvos žmonių šimtuke yra ir tolimas tautiniam lietuvių judėjimui, bet įžymus pasaulinio garso mokslininkas Teodoras Grotusas. Štai dėl jo pavardės rašymo reikėtų pasakyti kelis kritiškus žodžius. Ji paminkle įrašyta nei lietuviškai (kitos rašomos sulietuvintos), nei autentiškai. Lietuviškai rašoma, ji turėtų būti be h: ne Grothusas. Su šia raide ji nėra nė autentiška, tikroji mokslininko pavardė – Grotthuss. Štai taip pasityčioja iš „vakarietininkų“ atsisakymas nuosekliai lietuvinti svetimvardžius.

XIX a. pradžioje ėmė rastis Didžiojoje Lietuvoje apsisprendusių lietuvių veikėjų. Iš jų į šimtuką pateko Simonas Daukantas ir Motiejus Valančius. Tam pirmajam būriui tiktų priskirti ir už juos gerokai jaunesnį vieną iš 1863 m. sukilimo vadų Antaną Mackevičių.

Apžvelgęs iki 1863 m. ribos veikusius įžymiuosius Didžiuosius Lietuvos žmones, kažkaip pasigendi Teodoro Narbuto. Ar jis menkesnis Lietuvai už J. Lelevelį? Nėra nė Juzefo Ignaco Kraševskio, kuris 1829–1830 m. studijavo Vilniaus universitete, paskui metus kalėjo Vilniaus kalėjime ir paleistas gyveno šiame mieste iki 1835 metų. Tų penkerių šešerių metų pakako, kad rašytojas ir istorikas pamiltų Lietuvą ir lietuvių tautą. Tą savo meilę jis išreiškė ir grožine kūryba – istoriniais romanais bei lietuvių mitologija ir tautosaka atausta trijų dalių poema Anafielas, ir istoriniais veikalais apie Vilnių, ir materialiai remdamas mūsų veikėjus Mikalojų Akelaitį ir Andrių Vištelį. Jo veikla brandino lietuvių tautinę savimonę, ko gero, ne mažiau kaip Adomo Mickevičiaus kūryba.

1883 m. pasirodžiusi Aušra ženklina tam tikrą ribą Didžiosios Lietuvos lietuvių tautinėje savimonėje. Ko gero, nuo jos galėtume įžvelgti naują pakopą taip pat Mažosios Lietuvos lietuvininkų tautiniame judėjime. Iš šio laikotarpio Mažosios Lietuvos veikėjų į šimtuką pateko vienui vienas Liudvikas Gediminas Rėza (laikraščio sąraše „pakrikštytas“ Lauryno vardu). O gal šalia jo buvo vertas paminėti ir Frydrichas Kuršaitis?

1883–1918 m. tarpą, nepaisydami 1904 m. atgautos lietuviškos spaudos sudarytų skirtingų sąlygų, techniniais sumetimais apžvelgiame kartu. Visam šiam periodui apskritai būdinga, kad abi Lietuvos dalys rodė aiškias pastangas suartėti. Iš abiejų Lietuvų nemaža veikėjų sulaukė Lietuvos nepriklausomybės ir Klaipėdos karšto sujungimo su Didžiąja Lietuva, tad jų veikla iš dalies priklauso vėlesniam laikotarpiui.

Iš 1883–1918 m. intensyviausiai pasireiškusių įžymiųjų Didžiosios Lietuvos žmonių paminkle gavo vietą šie asmenys (surašomi abėcėlės tvarka): Jonas Basanavičius, knygnešys Jurgis Bielinis, Jonas Biliūnas, Kazimieras Būga, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Kazys Grinius, Jonas Jablonskis, Vincas Kudirka, palaimintasis Jurgis Matulaitis, Maironis, Juozas Naujalis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, liaudies menininkas Vincas Svirskis, Vaižgantas, Petras Vileišis, Žemaitė. Prie jų prijunkime vienintelį Mažosios Lietuvos atstovą Vydūną. Prie jų norėtųsi pridėti ne mažiau už išvardytus, o už vieną kitą net daugiau nusipelniusius to meto lietuvių judėjimo dalyvius: pavyzdžiui, Joną Šliūpą, Martyną Jankų, o gal ir Jurgį Zauerveiną-Girėną, kurio Lietuviais esame mes gimę giedame kaip himną.

Didelė dalis paminkle įrašytų vardų ryškiausiai švytėjo per pirmuosius du nepriklausomosios Lietuvos dešimtmečius, nors kurie ne kurie iš jų savininkų pradėjo garsėti dar carizmo metais ar net reiškėsi po 1940-ųjų. Tuos iš paminklų paimtus vardus sudėstome abėcėlės tvarka: Jonas Aistis, Mykolas Biržiška, Bernardas Brazdžionis, Steponas Darius, Stasys Girėnas, aviatorius Antanas Gustaitis (laikraštyje pavadintas Gustainiu), Tadas Ivanauskas, Vladas Jurgutis, Mykolas Krupavičius, Oskaras Milašius, Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris, Kipras Petrauskas, Mečislovas Reinys, Mykolas Romeris, Ieva Simonaitytė, Mykolas Sleževičius (laikraštyje klaidingai – Šleževičius), Antanas Smetona, Balys Sruoga, Aleksandras Stulginskis, Stasys Šalkauskis ir Adolfas Šapoka.

Per du nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje vertų didžiausios pagarbos žmonių būta nemaža. Todėl iš jų išrinkti pačius žymiausius nepigu: gali būti visokių nuomonių. Tačiau, pavyzdžiui, gal vertėjo pagerbti pirmuosius žuvusius už Lietuvos laisvę –
kareivį Povilą Lukšį ir karininką Antaną Juozapavičių. Jeigu pagerbiame finansininką Vladą Jurgutį ir žemės reformos „tėvą“ Mykolą Krupavičių, tai gal derėjo prisiminti ne mažiau nusipelniusius to meto valstybės vyrus –
Ernestą Galvanauską (bene pagrindinė figūra sprendžiant 1923 m. Klaipėdos krašto likimą) ir Juozą Tūbelį (šiaip ar taip, jis, būdamas ministras pirmininkas ir finansų ministras, 1920–1938 m. iš esmės tęsė V. Jurgučio bankinę politiką). Šalia gamtininko T. Ivanausko ir istoriko A. Šapokos norėtųsi matyti ne mažiau žymius mokslininkus hidrologą Steponą Kolupailą ir istoriką Zenoną Ivinskį. Skurdokos mūsų meno žmonių gretos reprezentuojamos vieno Kipro Petrausko.

Galima suprasti, kodėl liko „už borto“ tokie prieštaringi to laikotarpio veikėjai generolai Silvestras Žukauskas ir Stasys Raštiškis ar valstybininkas Augustinas Voldemaras, bet jų nepavadinsi neįžymiais, neiškiliais šalies žmonėmis.

Po 1940 m. birželio, kai Lietuva prarado nepriklausomybę, žymiąsias to meto asmenybes tiktų skirstyti į du pagrindinius pogrupius. Vienam jų priskirtini tie, kurie liko Lietuvoje, o antram – tie, kurie buvo pasitraukę iš tėvynės.

Iš pasilikusių šalyje iškiliųjų asmenybių vieni reprezentuoja lietuvių tautos didvyrišką antisovietinį pasipriešinimą. Visų pirma tai Lietuvos partizanų vadai Juozas Lukša (ypač žinomas slapyvardžiu Daumantas), Adolfas Ramanauskas ir Jonas Žemaitis-Vytautas. Prie jų prijungtinas vėlesnės kartos Romas Kalanta. Dvasinei tautos rezistencijai priklauso ypač išpopuliarėję jau atgavus 1990 m.
nepriklausomybę, bet persekiojimų nepalaužti kardinolas Vincentas Sladkevičius, Tėvas Stanislovas ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.

Sąraše neignoruojamos nė tos iškiliosios asmenybės, kurios, likusios Lietuvoje, okupacijos sąlygomis dirbo mokslo darbą ar pasižymėjo įvairiose meno srityse. Surašome jų pavardes: fizikas Kazimieras Baršauskas, fizikas Povilas Brazdžiūnas, teatralas Borisas Dauguvietis, dailininkas Antanas Gudaitis, grafikas Stasys Krasauskas, chemikas Juozas Matulis ir režisierius Juozas Miltinis.

Iš ne Lietuvoje gyvenusių ir kūrusių Lietuvai ypač nusipelniusių žmonių į šimtuką pateko šie: archeologė Marija Birutė Gimbutienė, kalbininkas, semiotikas Algirdas Julius Greimas, filosofas Antanas Maceina. Prie jų prišlietinas taip pat lenkų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Česlavas Milošas, gimęs Lietuvoje ir atsiliepęs apie ją geru žodžiu. Sąraše yra ir diplomato, politikos veikėjo Stasio Lozoraičio vardas (veikiausiai turimas galvoje sūnus, po tėvo Stasio Lozoraičio mirties 1983 m. vadovavęs emigracijoje lietuvių diplomatinei kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės).

Paminkle Vienybės medis įamžintų iškiliausių Lietuvos žmonių apžvalga ir vienas kitas primintas asmuo rodo, kad, V. Krėvės žodžiais tariant, „jų buvo šimtai ir tūkstančiai“. Tad visų vardų neįmanoma sudėti į šimto rėmus. Ką čia reikėjo daryti? Būta dviejų galimybių.

Visų pirma ar reikėjo užsibrėžti atrinkti tik šimtą vardų? Toks užsibrėžimas tarsi supopuliarina, „subeletristina“ kilnią idėją Lietuvos vardo tūkstantmečio proga pažymėti pačius iškiliausius mūsų tūkstantmetėje istorijoje žmones. Kai autoriai leidžia knygas pavadinimais Šimtas teatro mįslių, Šimtas literatūros mįslių ar Šimtas kalbos mįslių, neturima galvoje, kad čia atrinkti svarbiausieji, vertingiausieji dalykai. Tokiais atvejais šimtas rodo daugiau atsitiktinę daiktų sankaupą, taip įvardijamą dėl patrauklumo, o ne dėl išskirtinio vertingumo. Kitaip skamba tas šimtas paminkle, kuris savaime pabrėžia jame surašytų vardų vertę.

Argi paminklas būtų buvęs mažesnės vertės, jei jame būtų buvę įrašyta, sakykim, per šimtą vardų – šimtas penki ar šimtas vienuolika? Dabar jam pabrėžtinai suteikta istorinio vertinimo funkcija.

Antroji galimybė – tai tikslesnė vardų atranka. Bet kuriuo atveju atranka neišvengiama: kelių šimtų ar tuo labiau tūkstančio vardų nesudėsi. Kritiškai pažiūrėjus į paminklui atrinktus vardus, kyla abejonių, ar reikėjo, pavyzdžiui, įdėti kuriuos ne kuriuos bendrosios Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovus. Antai kuo brangūs lietuvių tautai Žygimantas Senasis ir jo sūnus Žygimantas Augustas? Dėl pirmojo skatinamo netolerantiškumo „eretikams“ iš Lietuvos į Prūsiją gavo trauktis aktyvieji reformacijos pradininkai Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis, Martynas Mažvydas, Jonas Tartilavičius Batakietis ir kt. Žygimantas Augustas tikriausiai įtrauktas dėl jo meilės Barborai Radvilaitei istorijos, užmiršus, kad jo pastangomis buvo palaužtas LDK vadovų lietuvių didikų priešinimasis drastiškai primetamai unijai su Lenkija. Liublino unija, kaip parodė tolesni įvykiai, neišgelbėjo LDK nuo Maskvos antpuolių, o jungtinės valstybės – nuo vidinio irimo ir galiausiai žlugimo.

Tam tikrų išlygų rastume ir dėl kai kurių kitų nelietuvių įamžinimo paminkle. Sakytume, kiek per maža, kad jie žymios asmenybės, gimusios Lietuvoje ar Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Svarbu, kokiu mastu jie yra padėję lietuvių tautai. Pavyzdžiui, Aleksote yra gimę broliai pasaulinio garso matematikas Hermanas ir žymus medikas Oskaras Minkovskiai, Druskininkuose – taip pat žymus skulptorius Jokūbas Lipšicas ar Lifšicas (Jacgues Lipchitz), bet jų neįrašome į epochinius paminklus. Juos mokame pagerbti kitaip (Kaune yra H. ir O. Minkovskių gatvė). Tokios pagarbos būtų užtekę ir kuriems ne kuriems į Vienybės medį patekusių vardų savininkams.

Taigi sunku išbalansuoti visuomenės reiškinius: ir žmones, ir kūrinius, ir įvykius. Tai ne buhalterinė sąmata. Todėl nesipiktinkime, kad dėl jų mūsų nuomonės ne visada sutampa. Apskritai imant, visi Vienybės medyje išvardyti asmenys yra iškilūs mūsų tėvynės žmonės. Garbė tiems, kurie ryžosi juos įamžinti. Reikia džiaugtis, kad šiais laikais, kai visuomenę apima iš viso atsaini pažiūra į praeities veikėjus, kai juos stengiamasi „nuvainikuoti“, atsiranda entuziastų rašančių jų vardus paminkluose.

 

 


Nuotraukose:

 

Šimtas iškiliausių Lietuvos žmonių vardų įprasminti skulptoriaus Tado Gutausko paminkle „Vienybės medis“

Skulptoriaus Tado Gutausko paminklas „Vienybės medis“ Vingio parke