MOKSLASplius.lt

Bolonijos procesas ir anglistikos studijos

Jonė Grigaliūnienė
Vilniaus universitetas

Bolonijos procesas* ir jo įgyvendinimo rezultatai – Lietuvoje dar mažai diskutuojama tema. Net ir akademinės bendruomenės atstovai Bolonijos procesą dažnai suvokia supaprastintai. Daugeliui atrodo, jog Bolonijos procesas – tai vien tik dviejų ciklų (bakalauro ir magistro) studijų ir kreditų sistema. Kadangi Lietuvoje dviejų studijų ciklų sistema veikia nuo 1993 m., gali susidaryti įspūdis, jog mes jau įgyvendinome pagrindinius Bolonijos proceso reikalavimus. Apie tokį supaprastintą Bolonijos proceso supratimą yra užsiminęs J. L. Mackenzie’is, vadovavęs Londone vykusiai diskusijai apie Bolonijos proceso įgyvendinimą ir anglistikos studijas. Šio straipsnio autorė rengdamasi konferencijai, stengėsi susipažinti ne tik su svarbiausiais dokumentais ir nutarimais, bet ir kitokia akademinio diskurso, susijusio su Bolonijos proceso įgyvendinimu, medžiaga. Tokios, deja, nelabai pavyko rasti, nes mūsų akademinė bendruomenė apie tai nediskutuoja. Beje, apskritojo stalo diskusijos dalyviams rengiantis konferencijai buvo išsiųsta 25 klausimų anketa. Atsakymai į ją ir turėjo sudaryti diskusijos pagrindą. Visi diskusijos dalyviai buvo suskirstyti į dvi grupes: jau įgyvendinančius Bolonijos proceso reikalavimus ir dar tik pradedančius ar besirengiančius įgyvendinti. Lietuva buvo priskirta antrajai grupei, ir tai iš karto sukėlė nepasitenkinimą bei nepritarimą. Tačiau pasigilinus į problemas, paaiškėjo, kad be jau minėtų laimėjimų (dviejų studijų ciklų ir kreditų sistemos) nelabai kuo turime pasidžiaugti.

Europoje daug kalbama apie anglistikos studijas bendroje Europos švietimo ir aukštojo mokslo erdvėje, apie studijų internacionalizavimą. Lietuvoje dar net nemąstoma tokiomis kategorijomis. Tai atrodo pernelyg drąsu ir ambicinga, tačiau, kaip ir buvo pažymėta diskusijose Londone, kiekvienas universitetas, siekdamas išlikti šioje erdvėje ir nenorėdamas atsidurti užribyje, privalo apie tai mąstyti, mėginti rasti savo vietą. Akivaizdu, kad bendroje Europos erdvėje bus sėkmingos tik kai kurios anglistikos programos, grėsmė atplaukia iš Didžiosios Britanijos ir Airijos universitetų, nes atrodo natūralu, jog anglistikos studijos šiose šalyse visuomet bus patrauklios. Tačiau aišku ir tai, kad Anglijos ir Airijos universitetuose dėl įvairių priežasčių negali studijuoti visi norintieji. Kita vertus, ir kitų šalių universitetai gali pasiūlyti įdomias bei stiprias anglistikos studijų programas. Didžiosios Britanijos (Glazgo universiteto) atstovas G. Caie’is pripažino, jog kituose Europos universitetuose yra geros lingvistinės programos**, todėl jie turėtų pasinaudoti šiuo pranašumu. Kitas įmanomas kelias – tai bendros programos ir glaudesnis universitetų bendradarbiavimas. Lietuvos anglistai turėtų daugiau bendradarbiauti su Danijos, Švedijos, Olandijos, Latvijos, Estijos ir kitų šalių anglistikos katedromis, kurti bendras programas, ypač antrosios ir trečiosios pakopos – magistrantūros bei doktorantūros lygio.

Diskusijoje buvo pažymėta ir tai, jog visai neišnaudojama Europinių mokslinių tyrimų erdvė. Beveik nėra bendrų mokslinių projektų su kitais universitetais. Tokie projektai galbūt padėtų išspręsti ir kitą labai aktualią problemą – užtikrintų dėstytojų judrumą. Šiuo metu galiojančios taisyklės, kada atvykęs dėstytojas turi perskaityti 8 valandas paskaitų, neskatina jo judrumo. Dauguma diskusijos dalyvių pažymėjo, jog labai sunku integruoti atvykstančių dėstytojų kursus į jau skaitomus (8 valandos yra labai didelis valandų skaičius bet kokiai programai, bet kokiam dalykui). Bendri moksliniai projektai, vykdomi tarp įvairių šalių katedrų, galėtų padėti veiksmingai spręsti šias problemas.

Diskusijoje buvo užsiminta, jog apskritai anglistikos studijos yra kryžkelėje. Anglų kalbai įgijus lingua franca statusą, anglistikos studijoms iškyla grėsmė tapti kitų disciplinų „tarnaite“. Diskusija vyksta apie tai, ar anglistikos studijos turėtų orientuotis į tradicinį disciplinos supratimą (žr. European English Studies: Contributions towards the history of a Discipline), ar daugiau atsižvelgti į pragmatiškus tikslus. Vienas Bolonijos proceso reikalavimų – rengti studentą darbo rinkai, tačiau norint parengti programas, atitinkančias rinkos poreikius, pirmiausia reikia žinoti tos rinkos poreikius, reikalingi rinkos tyrimai ir analizė, o tokių tyrimų dar labai trūksta. Apskritai, darbdaviai turėtų daug aktyviau įsitraukti į studijų programų kūrimo procesą, atviriau dėstyti, ko jie tikisi iš anglų filologijos studijas baigusių absolventų. Kita vertus, universitetai neturėtų aklai paklusti rinkai, vadovautis vien pragmatiniais sumetimais, o išlikti mokslo, kultūros ir tradicijų saugotojais bei puoselėtojais. Tai nėra lengvas uždavinys.

Konferencijoje buvo kalbama ir apie anglistikos programų kursų turinį, jų aprašus, užsiminta, jog kursai turėtų būti daug aiškiau aprašyti tiek turinio, tiek įgyjamų gebėjimų bei žinių prasme. Tai padėtų išspręsti dar vieną problemą, su kuria susiduria studentų judrumo programų dalyviai – kursų pripažinimo ir įvertinimų klausimus. Kursų ir programų rengėjai turi suprasti, kad keičiasi ir studentų mokymosi būdai. Daugelis studentų turi ir mokytis, ir dirbti, kad užsidirbtų pinigų studijoms, kai kuriems reikia laikinai nutraukti studijas ir jas tęsti vėliau, o tai programų sudarytojus ir dėstytojus verčia mąstyti apie įvairias studijų formas. Be to, programos turėtų būti daug lankstesnės.

Kitas labai svarbus klausimas – tai kursų ir programų kokybės užtikrinimas. Buvo kalbama apie tai, ar užtenka nacionalinių ekspertų grupių, vertinančių tokias programas, ar reikia pasitelkti ir tarptautinius ekspertus. 2007 m. visuose Lietuvos universitetuose vykdomos anglų filologijos programos bus pateiktos tarptautinei ekspertizei.

Diskusija parodė, jog, nepaisant visų pastangų kurti vieningą aukštojo mokslo erdvę Europoje, egzistuoja didžiulė įvairovė, net pati studijų trukmė yra labai skirtinga: be daugelyje šalių jau įgyvendinto 3+2+3 (t. y. trejų metų bakalauro, dvejų metų magistro ir trejų metų doktorantūros trukmės modelio) įvairios šalys turi skirtingos trukmės studijas (pvz., 3+1+3 Didžiojoje Britanijoje, 3+2 – Lenkijoje, 4+1 – Ispanijoje ir pan.). Įvairovė savaime nėra blogas dalykas, blogai, kai nevyksta diskusija, nesitariama, kai sistema yra nelanksti ir tampa progreso ir bendradarbiavimo stabdžiu.



* Straipsnyje pateiktos mintys iš š. m. rugpjūčio 28–rugsėjo 2 d. Londone vykusios tarptautinės ESSE-8 (European Society for English Studies) konferencijos apskritojo stalo diskusijos Bolonijos procesas. Autorė dėkoja Lietuvos mokslų akademijai ir Britų akademijai, finansavusioms išvyką į konferenciją bei sudariusioms galimybę dirbti Londono ir Lankasterio universitetų bibliotekose.

** Anglistikos studijos įvairiose šalyse suvokiamos skirtingai. Angliškai kalbančiose šalyse anglistika pirmiausia siejama su anglų literatūros studijomis. Žemyninėje Europoje anglistika suvokiama plačiau – tai ir literatūra, ir kalba, ir kultūros studijos. Buvusios Rytų Europos bloke, kaip teigia R. Haasas, kalbų mokymas ir lingvistiniai tyrimai turėjo daugiau galimybių plėtotis negu literatūrinė paradigma.