Vargas dėl mokslo (2)

Pabaiga. Pradžia Nr. 21

Kas labiausiai pažeidžiamas

Jei pirmoje rašinio dalyje būtume kiek anksčiau padėję tašką, būtų pagiriamasis straipsnis Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto Chemijos katedrai ir jos šauniems darbuotojams. To pagyrimo nemėginsime neigti ir antroje rašinio dalyje, o jau spėtas išspausdinti Upsalos universiteto Švedijoje Biomedicinos centro biochemijos profesoriaus Stelano Hjérteno laiškas VDU rektoriui Zigmui Lydekai ir tiems, su kuriais tai susiję, yra rimtas signalas, kad gerai dirbantys mokslininkai mūsų mokslo ir studijų institucijose gali tapti ir labiausiai pažeidžiamais. Teisybė, prof. S. Hjerténas tokių plačių apibendrinimų nesiekia, nes jo dėmesio ir susirūpinimo objektas yra ne apskritai Lietuvos moksle vykstantys reiškiniai ar procesai, bet labai konkretus atvejis – su minėta VDU Chemijos katedra vykstantys nesusipratimai. Būtent taip knieti vertinti tai, ką pavyko išsiaiškinti žurnalistinio tyrimo metu. Visai galimas daiktas, kad precedentas nusipelno daug stipresnio apibūdinimo, bet su epitetais neskubėsime. Vis dėlto Mokslo Lietuvai rūpi pirmiausia padėti gerai dirbančiai habil. dr. Audriaus Maruškos tyrimų grupei, dėl kurios likimo pirmiausia susirūpinta kažkodėl ne pačiame Vytauto Didžiojo universitete, bet Upsaloje, kur darbuojasi prof. S. Hjerténas. O padėti galime pirmiausia siekdami viešumo.

Jeigu daiktus vadinsime savo vardais, tai teks pripažinti, kad būtent savajame VDU Audriaus Maruškos grupė susilaukė ne supratimo ir deramo palaikymo, bet priešingai – patyrė savųjų sukeltas nuoskaudas. Bet gal tai kai kuriems laikraščiams būdingas spalvų sutirštinimas? Pamėginkime pasiaiškinti.

Kaip matėme iš pirmos rašinio dalies, habil. dr. Audriaus Maruškos tyrimų grupė, nuo 1999 m. pradėjusi darbuotis VDU, visą šį laiką kopė į kalną: dalyvavo keliose reikšmingose tarptautinėse programose, sėkmingai telkė ir ugdė jaunus mokslininkus, stiprino savo katedros laboratorijų mokslinę bazę. Atrodytų, kad jauniems mokslininkams (nes būtent jauni mokslų daktarai ir doktorantai sudaro grupės pagrindą) turėtų būti sudaromos kuo geriausios – kiek tai įmanoma mūsų sąlygomis – veiklos sąlygos, bet kol kas vyksta priešingai. Moksliniai kūrybos džiaugsmai karstelėjo praėjusį pavasarį, o baigėsi šį rudenį. Regis, taip būtų galima apibūdinti tą padėtį, į kurią pateko Audriaus Maruškos tyrimų grupė, kuriai gresia ne itin šviesi ateitis: Chemijos katedra gali netekti kone pusės savo su tokiu jaunatvišku entuziazmu kurtų laboratorijų. Tad kas atsitiko?

Vietoje mokslinių galimybių – administracinės galios

Pirmieji nemalonių permainų ženklai išryškėjo, kaip užsiminėme, praėjusį pavasarį, nors jie ir nerodė artėjančios dramos. Priešingai, atrodė, kad viskas išsispręs, kaip išsisprendžia daugelis mokslo ir studijų institucijų problemų. Neišsisprendė, o su Europos Sąjungos struktūriniais projektais atėjo ne tik pinigai, bet ir naujos problemos. Kai pradeda žvangėti Europos pinigai, kai kas, atrodo, ima prarasti sveiką nuovoką. Ką rekonstruosime ir kaip, kokius padalinius sustiprinsime, kam teiksime pirmenybę?.. Natūralūs klausimai, tik ne visada juos lydi natūralūs sprendimai.

Kaip žinome, europinius pinigus įsisavinti norėtų daug kas, neatsižvelgiant į realias galimybes. Projektas surašomas, pateikiamas ir, jei pinigai paskirti, tai kodėl nerekonstravus patalpas ar laboratorijas – kad ir nesamas. Tiesa, tada kartais tenka ir paprakaituoti, ieškant, kur pritaikyti tas pastangas ir gautas lėšas. Naujas fenomenas Lietuvos moksle.

Jeigu fakultete pateikiamas projektas, kuriame esama instrumentinių, t. y. cheminės analizės problematikos darbų, tai ar ne logiška, kad juose bent jau dalyvautų ir chemikai? Tuo labiau, kad cheminei analizei būtini brangūs automatizuoti instrumentai, o ką jau kalbėti apie tam darbui būtiną mokslinę kvalifikaciją ir patyrimą. Argi ne keista, kai Chemijos katedra, tyrimus orientuojanti į proteomo ir metabolomo analizę, aukštąsias tyrimų technologijas, neįtraukiama į jos tyrimų profiliui būdingą projektą?

Tikriausiai nėra reikalo sakyti, kad VDU Chemijos katedros darbuotojai nori ir pajėgūs dalyvauti tokiuose projektuose, juk jiems tenka būti tarptautinių projektų ekspertais. Sunku vertinti faktą, kai tarpinstitucinio proteomo projekto partneriu tampa ne VDU Chemijos katedra, kuri sprendžia tas problemas, bet Aplinkos tyrimų centras (ATC). Juk galima gautos informacijos neviešinti, o jai išryškėjus, pasklidus plačiau, dar nereiškia, kad bus norima kooperuotis su kitomis tyrinėtojų grupėmis.

Gal tokias pat ar net geresnes galimybes turi ir Aplinkos tyrimų centras, kuris projekte dalyvauja kaip VDU atstovas? Deja, ne. Gal aukštesnė jų mokslinė kvalifikacija, geresni mokslinės veiklos rodikliai? Neatrodo, bent jau sprendžiant iš paskelbtų duomenų, ATC tyrėjai gerokai atsilieka nuo chemikų.

Išbuožinimo vajus dar nesibaigė

Kokių priemonių galima imtis, varžantis su neparankiu konkurentu, kai neprilygstama mokslinės veiklos rezultatais, aparatūros ir instrumentinėmis galimybėmis? Pasirodo, galima pamėginti konkurentų galią sumažinti labai paprastu būdu: perduodant konkurentų laboratorijų plotus ir įrangą… kitiems fakulteto padaliniams. Kitaip tariant, išdraskant tai, kas buvo kuriama metų metus. VDU Gamtos mokslų fakultete tai įmanoma. Pretekstas – patalpų stygius vieniems padaliniams, kuriems mirk gyvenk būtina įsisavinti struktūrinių fondų lėšas. Iš kur tų patalpų gauti? Aišku, nacionalizuojant, „išbuožinant“ turinčius ir gerai dirbančius. Kur mes visa tai jau esame girdėję?

Nelygu, kaip tą „išbuožinimą“ pateiksi. Fakulteto tarybai ir visam universitetui A. Maruškos grupė pristatoma juk ne kaip mažomis pajėgomis atliekanti didžiulį darbą, sukomplektavusi puikias tyrimų ir studijų tikslams naudojamas laboratorijas ir sėkmingai besireiškiančią tarptautinių tyrimų erdvėje, ką rašo ir Upsalos biochemijos profesorius S. Hjertenas. Akcentai dedami visai kitose vietose. Juk visada galima ir taip kelti klausimą: kas fakultete daugiausia turi, kas disponuoja didžiausiais laboratorijų plotais? Aišku, A. Maruškos grupė, o juk ten dirba nedaug žmonių. Ir dar visai jaunų, tik pradėjusių mokslinės veiklos kelią. Jiems reikėtų patirti šilto ir šalto – taip labiau užsigrūdintų. Ateities kovose pravers… Na, paskutinių žodžių garsiai gal ir nesakoma, bet potekstė tokia.

Į laboratoriją įeiti draudžiama

Trumpai tariant, kitiems padaliniams kurtis ir plėstis matomas tik vienas būdas: po truputį eksproprijuojant jaunimą – patalpas bei jų iš Švedijos atsivežtą ir pačių rankomis sumontuotą įrangą. Kas daug turi, privalo dalytis su turinčiais mažiau – tokia logika vyrauja Gamtos mokslų fakultete. Kas tie nuskriaustieji, turintys mažai ir norintys gauti gerai dirbančios grupės sąskaita? Paaiškėjo, tas pats Aplinkos tyrimų centras yra įsitraukęs kaip VDU atstovas į bendrą su Biochemijos institutu projektą, kuriam lėšos skirtos iš ES struktūrinių fondų. Taip pat pastebėsime kaip ne paskutinės svarbos veiksnį, kad minimos laboratorijos vedėja V. Mildažienė neseniai pradėjo vadovauti Gamtos mokslo fakulteto tarybai, buvusiam pirmininkui G. Kamuntavičiui tapus fakulteto dekanu.

Karuselė pradėjo suktis šių metų rugsėjo 6 d., kai VDU Gamtos mokslų fakulteto tarybos sprendimu dalį – 120 kv. m. Chemijos katedros patalpų VDU Antruosiuose rūmuose buvo nutarta perduoti fakulteto Aplinkos tyrimų centrui. Dviem mėnesiams praėjus nuo minėto fakulteto tarybos sprendimo Gamtos mokslų fakulteto dekano G. Kamuntavičiaus potvarkiu Nr. 06/05 nuo lapkričio 2 d. uždraudžiama bet kam lankytis Chemijos katedros laboratorijose, esančiose Laboratoriniame korpuse, kurias tuo pačiu potvarkiu dekanas nuo lapkričio 6 d. nusprendė atiduoti Aplinkos tyrimų centro žinion, įpareigodamas Aplinkos tyrimų centrą nedelsiant patalpas užimti ir prisiimti atsakomybę už patalpų ir jose esančio inventoriaus saugumą, ten vykstančio mokymo ir tyrimų proceso nenutrūkstamumą.

Minėtu dekano potvarkiu taip pat numatyta Fakulteto tarybos posėdyje sudaryti komisiją, kuri inventorizuotų tose patalpose esantį turtą, ir surinkusi visų suinteresuotų padalinių paraiškas siūlytų kuo veiksmingiau fakulteto reikmėms panaudoti Aplinkos tyrimų centro patalpas ir ten esančią įrangą. Komisija įpareigota iki gruodžio 1 d. baigti darbą ir fakulteto tarybos posėdyje apsvarstyti jos siūlymus bei priimti galutinį sprendimą.