KLAIPĖDOS UNIVERSITETUI – UNIKALI MUZIKINĖ KOLEKCIJA

Rugpjūčio pabaigoje į Klaipėdos universitetą iš JAV atkeliavo Vytauto Strolios muzikinė kolekcija – knygos, natos, žurnalai, laikraščiai, dokumentai, laiškai, nuotraukos, senieji garso voleliai, plokštelės, kompaktiniai diskai, koncertų programėlės. Daugeliu aspektų ji atspindi lietuvių muzikinę veiklą visame pasaulyje, ypač Amerikoje, ir yra vienas didžiausių tokio tipo rinkinių. Tačiau šios kolekcijos kelias į Klaipėdą nebuvo nei trumpas, nei lengvas.

Iš muzikų dinastijos

Vytautas Strolia – vyriausias kompozitoriaus, dirigento, pedagogo Juozo Strolios ir dainininkės Zentos Grubaitės sūnus. Abu tėvai buvo S. Šimkaus konservatorijos auklėtiniai, 1927 m. Klaipėdoje sumainę žiedus. Po metų, kovo 2 d., Mažeikiuose gimęs Vytautas nuo pat vaikystės buvo pasinėręs į muzikos pasaulį – girdėjo, kaip dainavo mama ir smuikavo tėvas. 1939 m. jis pradėjo lankyti Šiaulių muzikos mokyklą, bet mokslas truko vos kelerius metus. Mat prasidėjus karui tėvas, nukentėjęs nuo bolševizmo, saugumo sumetimais kartu su šeima nutarė palikti Lietuvą. Vytautas toliau tęsė mokslus Dresdeno konservatorijoje ir Braunšveigo muzikos mokykloje. Deja, jaunystės metai nebuvo lengvi – teko išgyventi košmarišką Dresdeno bombardavimą, kęsti nepriteklius, kraustytis iš vieno miesto į kitą, vilkėti kareivišką milinę ir išgyventi mylimos mamos netektį. Liko du jo broliukai – Faustas ir Herkulis, kurie taip pat mokėsi muzikos, vėliau, apsigyvenę Amerikoje, tapo nepamainomi lietuviškoje veikloje. Faustas vadovavo vaikų ansambliams, Lietuvos Vyčių chorui, styginių ansambliui, dirigavo dainų šventėse, dirbo muzikos mokytoju mokyklose ir vasaros stovyklose, ėjo ir iki šiol tebeeina Šiaurės Amerikos Lietuvių muzikos sąjungos valdybos pirmininko pareigas. Herkulis, mokęsis smuikuoti pas tėvą, dažnai grieždavo šiuo instrumentu Lietuvių operose, tautiečių koncertuose ir vakarėliuose. Apsigyvenęs JAV Vytautas lankė Naujosios Anglijos konservatoriją Bostone, kur studijavo fagotą, orkestrinį dirigavimą ir muzikos kritiką. Reikėjo užsidirbti ir duonai. Tačiau visada linksmas ir nepavargstantis jis atrasdavo laiko ir jėgų groti akordeonu tautinių šokių grupėms, pūsti fagotą įvairiuose amerikiečių orkestruose. Deja, pašlijus sveikatai turėjo atsisakyti instrumentalisto veiklos. Kurį laiką dirbo karo laivyno bazėje, vėliau perėjo į kompiuterių sritį. Bet lietuviškos veiklos nenutraukė: vadovavo Bruklino operetės chorui, vyrų chorui Perkūnas, rengė muzikines laidas Niujorko lietuvių radijui Laisvės žiburys, dirbo muzikos mokytoju lituanistinėse mokyklose. Jei Faustas ir Herkulis daugiausia reiškėsi Čikagoje, tai Vytautas – Niujorke. Čia visur jo buvo pilna – ir Kultūros židinyje, ir lietuviškame eteryje bei periodinėje spaudoje. Vytautas domėjosi lietuviška muzikine veikla ir istoriniu aspektu. Jo dėmesį vis dažniau patraukdavo įvairūs leidiniai, kuriuose būdavo minimas Lietuvos vardas. Negalėdavo jis ramiai praeiti ir pro lietuviškas plokšteles. Todėl palaipsniui ėmė kaupti šią lituanistinę medžiagą ir tapo aistringu kolekcininku savo pomėgį pavadinęs „nikiu“ (nuo žodžio „įnikti“).

Kolekcininkas ir tyrinėtojas

Labiausiai Vytautą domino plokštelės. Norėdamas sužinoti, kiek ir kur jų buvo išleista išeivijoje, ėmė rinkti informaciją iš įvairiose Amerikos bibliotekose saugomų katalogų. Po ilgų darbo metų jis parengė sąrašą 1912–1989 m. užsienio kraštuose išleistų lietuviškų plokštelių – 1140 vienetų – pradedant Anglija ir baigiant Urugvajumi. Plokštelių ėmė ieškoti ir vaikštinėdamas po antikvariatus, bendraudamas su kitais kolekcininkais. Vytautas kaupė ir Sovietų Sąjungoje gaminamas lietuviškas plokšteles, kurias iš Lietuvos siųsdavo draugai ar atveždavo koncertuojantys muzikantai. Tačiau nesitenkino vien jų sudėliojimu į lentynas – ėmė rengti diskografijas įvairiomis temomis ir tapo didžiausiu šios srities specialistu lituanistikos baruose. Diskografijose V. Strolia neapsiribodavo vien kūrinių pavadinimais ar atlikėjais – nurodydavo įrašymo datas, firmų katalogus ir matricų numerius, etiketes, plokštelių dydžius ir garso įrašymo greičius. Lietuvoje išspausdintos V. Strolios parengtos Maironio, V. Jakubėno, J. Kačinsko, M. K. Čiurlionio diskografijos. Pastarasis darbas pasirodė Kaune 2001 m. kaip solidi knyga ir šiandien gali daug pagelbėti atlikėjams ir muzikologams, norintiems sužinoti, kas, kada ir kur pasaulyje atliko ir įrašuose įamžino šio kompozitoriaus muziką. Tačiau ne vien plokštelės traukė Vytauto dėmesį. Jis buvo neabejingas viskam, kas lietuviška, ir šiek tiek mokėdamas jidiš kalbą, žinių apie Lietuvą ieškojo net Naujojo Džersio žydų laikraštyje.

Transatlantinė kelionė

Pirmą kartą Vytauto Strolios namuose Naujajame Džersyje teko pabuvoti 1991 m. pabaigoje. Buvau viena iš nedaugelio, kuriai buvo pasiūlyta susipažinti su garsiąja kolekcija. Vytautas ją laikė namo rūsyje, kur stovėjo ir jo darbo stalas. Kolekcijos kaupimui buvo išleidžiami visi atliekami pinigai. Džiugu, kad tam neprieštaravo Vytauto žmona Irma Trakytė – iš Klaipėdos krašto kilusi vokietaitė, palaikiusi ir savo vyro dalyvavimą lietuviškoje veikloje. Metams bėgant kolekcija augo, o jo savininko sveikata menko. Telefonu dažnai kalbėdavomės, koks bus tos didžiulės bibliotekos ir fonotekos likimas. Vytautas prasitarė, kad norėtų ilgai grojančias senąsias plokšteles palikti Martyno Mažvydo bibliotekai. Jo sprendimą palaikiau. Juk šios bibliotekos Muzikos skyrius visą laiką svajojo įsigyti senąsias šelako plokšteles, jas perrašyti į kompaktinius diskus ir prikelti naujam gyvenimui. Tačiau paprašiau, kad visą likusį turtą Vytautas perduotų Klaipėdos universitetui. Jis neprieštaravo, netgi buvo apimtas didžiulio entuziazmo. Aš taip pat džiaugiausi, nes buvau įsitikinusi, kad visų kultūrinių vertybių kaupimas vien Vilniuje – žalingas centralizacijos reiškinys, o jaunam Klaipėdos universitetui būtina turtinga ir nuolat atsinaujinanti biblioteka. 2004 m. Vytautas pakvietė mane, kad padėčiau atrinkti Klaipėdai reikalingą literatūrą. Tai padaryti nebuvo lengva. Derėjomės dėl kiekvienos knygos. Jos – Vytautui brangūs prisiminimai. Ant tos, su kuria jis ryždavosi atsisveikinti, dėjo savo atspaudą lyg bylodamas, kad tai – neatskiriama jo gyvenimo dalis. Pavyko supakuoti 16 nemažos apimties dėžių ir į Klaipėdą atsivežti knygų dovanojimo aktą. Atsisveikindama supratau, kad daugiau su Vytautu nebepasimatysiu, bet net neįtariau, kad man dar kartą teks apsilankyti jo namuose. Mat supakuotų dėžių jis taip ir neišsiuntė, netgi jas atplėšė. Skirtis su šiuo turtu jam buvo labai sunku, be to, sudarinėjant diskografines rodykles, prireikdavo įvairios informacijos, kurios ieškodavo ir Klaipėdos universitetui skirtose dėžėse. Apie jokį fonotekos gabenimą į Vilnių ar į Klaipėdą nebuvo nė kalbos. Vytautas dirbo, rašė ir vis dar kaupė naujus leidinius. Skirtis su kolekcija jam reiškė prarasti savo esybę ir gyvenimo tikslą. Tačiau gyvenimas netikėtai nutrūko – 2007 m. kovo 29 d. Vytautas Strolia mirė. Jo našlė Irma buvo pasiryžusi pagelbėti siunčiant kolekciją į Klaipėdą. Pasirodo, tas darbas reikalavo ne tik fizinių jėgų kilnojant dėžes stačiais laiptais iš rūsio, bet ir nusimanymo darant atranką. Pirmoji drąsiam žygiui ryžosi Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos skyriaus vedėja Eglė Marčėnienė, pereitų metų rudenį nuvykusį į Strolios namus ir supakavusi plokštelių siuntą. Supratau, kad ir klaipėdiečiams nėra ko laukti. Užteko visko – pasiryžimo ir sveikatos, trūko tik vieno – pinigų. Jokios vilties neturėjau jų gauti iš finansinius sunkumus patiriančio Klaipėdos universiteto. Tad teko kreiptis į užjūrio tautiečius – pirmiausia į Mažosios Lietuvos fondo pirmininką Vilių Trumpjoną ir buvusį Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininką Vytautą Kamantą. Pinigų davė ir vienas (2000 JAV dolerių), ir kitas (1000 JAV dolerių). Šie asmenys iš karto suprato reikalo svarbą, nes puikiai žinojo ilgametę Vytauto Strolios veiklą. Už tai esu jiems nepaprastai dėkinga. Labai daug šiame darbe padėjo ir Klaipėdos universiteto bibliotekos direktorė dr. Janina Pupelienė, pastaruosius penkerius metus neprarasdama vilties sulaukti dovanotos kolekcijos ir susirašinėdama su Vytautu ir jo buvusia žmona Irma. Įdėtos viltys pasiteisino. Šį kartą pritariant Irmai ir Vytauto broliui Faustui, pavyko supakuoti 70 dėžių, į kurias tilpo ne tik biblioteka, bet ir E. Marčėnienės paliktos fonotekos dalis. Pavyko aptikti ir kelias Juozo Strolios dėžes su unikalia Klaipėdos krašto medžiaga. Taip pat buvo supakuoti Vytauto rankraščiai. Dirbant šį darbą, labai padėjo Irma, suteikusi man ne tik savo pastogę, bet ir įvairiuose rūsio užkaboriuose atrasdama užslėptų plokštelių ar knygų. Už tai jai taip pat nuoširdžiai dėkoju. Smagu, kad visas šis krovinys – jau po Klaipėdos universiteto Menų fakulteto stogu. Jis saugiai įkurdintas šalia dr. Kazio Pemkaus bibliotekos-archyvo. Artimiausiu metu kolekcija bus pradėta tvarkyti įtraukiant leidinius į elektroninį katalogą, į kurį ir dabar galima žvilgterėti iš kiekvieno kompiuterio (http://ku.library.lt). Į Klaipėdą dar plaukia siuntinys iš Čikagos. Siuntėjas – Faustas Strolia. Taigi Klaipėdos universiteto biblioteka pasipildys nauju fondu, kuris bus pavadintas Strolių vardu. Turint galvoje Muzikologijos institute esančią kitą išeivijos muzikų medžiagą, dr. K. Pemkaus surinktą muzikinę literatūrą, galima drąsiai tvirtinti, kad Klaipėdos universitetas palaipsniui tampa didžiausiu lietuvių egzodo muzikinės kultūros vertybių kaupimo ir tyrinėjimo centru. Dėl to ši mokslo ir studijų institucija įgyja išskirtinumą kitų aukštųjų Lietuvos mokyklų kontekste.

Prof. dr. Danutė Petrauskaitė

Nuotraukose: 

Vytautas Strolia studijų metais

Vytauto Strolios kolekcija iškeliauja į Klaipėdą: V. Strolios žmona Irma Strolia ir Klaipėdos
universiteto prof. dr. Danutė Petrauskaitė