Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Pradžia Nr. 15

Mirtis ne visus sulygina

Prie M. Jankaus saugomo Aušros archyvo buvo prisisukęs ir Vincas Mickevičius-Kapsukas. XIX a. pabaigoje jis buvo apsigyvenęs tris ar keturis mėnesius Bitėnuose pas Jankų ir tvarkė tą archyvą. Betvarkydamas vertingiausius laiškus ir kai kuriuos kitus dokumentus sugebėjo iš archyvo paimti ir išsivežti. Dingo kaip į vandenį.

M. Jankus, jau kaip redaktorius leisdamas Aušrą, nemažai yra bendravęs su Jonu Šliūpu, daug jam padėjęs. Gal iš pastarojo buvo pasisėmęs ir laisvamanybės idėjų. Tik gal ne tokių, kokias kartais demonstruodavo Jankus savo idėjiniams oponentams. Didįjį penktadienį, kuris liuteronams yra didelė šventė, M. Jankus savo kieme Bitėnuose staiga apverčia metalinę statinę ir daužo po ranka pakliuvusiu gelžgaliu – suprask, dirba, nešvenčia Kristaus nukryžiavimo dienos ir kitiems tą prikišamai pabrėžia. 

Šiandien tokie poelgiai atrodo didelės keistybės, bet prisiminkime aušrininkų ir to meto kai kurių kunigų santykius – buvo nepavydėtini. Lenkuojantys kunigai smerkė Aušrą, ne išimtis buvo net Antanas Baranauskas, didžiai pasipiktinęs, kad be jo žinios į pirmą Aušros numerį buvo įdėtas jo eilėraštis Dainų dainelė, kuris buvo išspausdintas antrašte Lietuvos senovės paminėjimas. Tautiniai lietuvių siekiai daugeliui kunigų atrodė bereikalingas išmislas. Toli gražu ne visi kunigai buvo tokie šviesūs kaip su varpininkais ėjęs Juozas Tumas-Vaižgantas, kuris už savo lietuviškumą ne sykį nuo bažnytinės valdžios buvo skaudžiai nukentėjęs. Buvo ir daugiau kunigų, palaikiusių Aušrą, vėliau Varpą, kaip lietuvius telkusius leidinius.

Bernardas Aleknavičius priminė ir tokį ne visai oficialų Katalikų Bažnyčios vadovus „puošiantį“ faktą. Kai 1899 m. mirė Vincas Kudirka, Naujamiesčio klebonas atsisakė Tautiškos giesmės kūrėją laidoti. V. Kudirką į paskutinę kelionę Naumiesčio (dabar Kudirkos Naumiesčio) kapines lydėjo vikaras. Labai nedaug laiko praėjo ir vikaras mirė nuo džiovos, buvo palaidotas tose pačiose kapinėse. Tik ar šiuo atveju galima sakyti, kad mirtis visus sulygina.

„Aš jau Evės neturiu“

Bernardas sudarė fotoalbumą Donelaitis ir mes, parašė knygą Vydūnas, bet dar turi kai ką naujo pasakyti apie šiuos bene svarbiausius savo kūrybinio gyvenimo herojus. Baigia rengti Donelaičio portretą ir Vydūnui skirtąją knygą. Prie Mažosios Lietuvos literatūrinės pilnatvės reikėtų dar naujos Evei Simonaitytei (1897–1978) skirtos knygos. „Nebeišgaliu, neišeina, nes visus asmeninius įspūdžius apie Evę sudėjau į knygą Vakarė žvaigždė. Aš jau Evės neturiu, Evę esu praradęs, nes tai visai kito sukirpimo dalykas. Besiknaisiodamas po raštus dar galiu kai ką naujo parašyti apie Donelaitį ir Vydūną, o Evę parodžiau tokią, kokią aš ją mačiau savo paties akimis, su visomis keistybėmis ir kuriozais. Man kai kas prikiša, kam aš tokius dalykus rašau. Tačiau esu tikras, kad praeis 20, 100 metų ir kas domėsis Eve, pasiskaitys Vakarę žvaigždę, pajus, kokia ji buvo.“

Ir išties Bernardas niekur nerodo vien tik gražiosios gyvenimo pusės. Negalima sakyti, kad rodydamas įžymybių silpnybes, ne visad sektinus kasdienybės poelgius sąmoningai siektų savo rašinių herojus nuvainikuoti ar pažeminti. Vis dėlto gera proga pasiaiškinti, ką apie visa tai mano pats Bernardas.

Atsako į klausimą klausimu, tiesa, gan kebliai formuluojamu. Primena senovės romėnus, kurie, kaip ir lietuviai, sako: apie mirusį gerai arba nieko. Tačiau jeigu apie mirusiuosius kalbėsime tik gerai, Stalinas ir Leninas bus pačios tauriausios asmenybės. Kai kam to ir norėtųsi, bet Bernardas įsitikinęs, kad reikia kalbėti ir rašyti įvairiapusiškai, vadinasi, rašyti tiesą, kokia bebūtų. Geras pavyzdys Bernardui – aktorės Dagnės Jakševičiūtės, Monikos Mironaitės dukters, knyga Monikos Mironaitės gyvenimo romanas. Knygoje daug vietos skiriama ir Juozui Baltušiui, kurio portretas neretušuojamas, negražinamas, bet tuo ir įdomus, vertingas. Jeigu Baltušis būtų parodytas kaip angelas su sparnais, tai būtų ne Baltušis. Išbalintas Baltušis būtų Baltušio parodija, o ne jo portretas. Lygiai tą patį Bernardas sakė apie savąją Vakarę žvaigždę: jeigu Evę Simonaitytę rodysiu tik iš gerosios pusės, tai bus ne Simonaitytė. Ji nublanks, praras be galo įdomias būdo ir charakterio spalvas, kartais ir su kaprizais, kurie toli gražu ne visiems ją supusiems žmonėms buvo labai simpatiški ir mieli.

Rašytoja, sakydama „Aš žinau, kas aš esu“, iš tikro žinojo, kas esanti ir pernelyg dideliu kuklumu nepasižymėjo. Jautėsi esanti žymi rašytoja, nes tokia ir buvo – viena iš nedaugelio Lietuvos liaudies rašytojų.

Su rašytoja buvo galima ir pasiginčyti, bent jau Bernardui tekdavo, ir net įrodinėti savo tiesą. Kalbi, kalbi ir jau matyti, kad rašytoja linksta į tavo pusę. Bet negi lengvai pasiduos. Pagaliau taria: „A, muštis juk neisim...“ Vadinasi, priėmė pašnekovo nuomonę. Bet kol tą kito nuomonę priimdavo, tekdavo ilgai kalbėtis, nemažai jėgų kainuodavo įrodyti savo tiesą. Neabejotinai buvo asmenybė ir pakankamai sudėtinga.

Prie klasikų priprasti nėra lengva

Fotožurnalisto ir kraštotyrininko gyvenimas padovanojo Bernardui daug nepamirštamų susitikimų su Eve Simonaityte. Tačiau vienas iš pirmųjų susitikimų buvo bauginantis ir bet ką būtų galėjęs išmušti iš vėžių. O buvo taip.

Bernardas sutarė su Simonaityte, kad su dailininku Eduardu Jonušu atvažiuos pas ją į svečius Priekulėje. Sutartą dieną ir valandą atvažiuoja, atsidaro rašytojos namų durys, tarpduryje stovi pati šeimininkė ir sako: „Tai vėl tie patys banditai pas mane?“ Bernardas su E. Jonušu susimuistė, sutriko, pasijuto lyg nelaukti neprašyti svečiai. Rašytoja labai greitai pajuto, kad jos humoras šį kartą nebus suprastas, pakoketuoti nelabai pavyko, todėl labai staigiai pakeitė intonaciją: „Aš visus mielus žmones banditais vadinu.“ Suprask, mergina su berniukais pakoketavo.

Tiesa, prie literatūros klasikų manierų galima ir priprasti, bent jau Bernardui pavyko. Ponia Antanina, Bernardo žmona, prisiminė, kaip su medicinos mokykla nuvažiavo pas rašytoją. Įeinant Bernardui rašytoja sureagavo: „Ak, vėl tas pats banditas...“ Taip meiliai pasveikino. Tačiau Bernardas to atvejo jau neprisiminė, buvo pripratęs prie rašytojos manierų ir tokiems akibrokštams buvo įgijęs imunitetą. Užtat pirmas kartas ilgam įstrigo.

Kartą Bernardui teko būti savotišku taikdariu tarp Evės Simonaitytės ir rašytoją gydžiusių gydytojų.

Priekulės ambulatorijoje dirbo Bernardo žmonos Antaninos sesers vyras gydytojas Antanas Radavičius. Sykį Evė Simonaitytė sunegalavo, iškvietė gydytoją. Šis labai religingas žmogus kažkaip iš kalbos pasakė, kad visi esame mirtingi, visiems kada nors reikės mirti. Rašytojai labai nepatiko, ji net pasiskundė ją aplankiusiam Bernardui. „Rašytoja, Jūs niekada nemirsite, amžiams liksite gyva savo kūryboje,“ –
pasakė Bernardas. Būtumėt matę, kaip patenkinta buvo Simonaitytė. Kai gydytojas Radavičius vėl atėjo pas rašytoją, Bernardas buvo savotiškas jųdviejų taikytojas, ir jam labai gerai pavyko šį vaidmenį atlikti.

Ėvė Simonaitytė buvo labai plačiašakė asmenybė, apie kurią tiktų kalbėti įvairiais požiūriais. B. Aleknavičius knygoje Vakarė žvaigždė aprašė daugiau kaip per pusantro dešimtmečio patirtus savo įspūdžius, kai jam teko bendrauti su rašytoja. Regis, ir Evė Simonaitytė šia bendryste nesibodėjo. Žinoma, tuo metu pirmu smuiku visur griežė rašytoja, o Bernardas tebuvo fotografas. Šiandien iš laiko perspektyvos matyti, kad tai buvo dviejų kūrybinių asmenybių bendravimas, tiesa, skirtingose meninės kūrybos plokštumose.

Priėmė didžiųjų atsiprašymus

Iš anuomečių rašytojų ir poetų Evė Simonaitytė išimtinai gerbė Justiną Marcinkevičių ir visuomet prisimindavo, kad ją aplankydavo Eugenijus Matuzevičius – jį taip pat gerbė. Prisimindavo ir Vytautą Sirijos Girą. O su Baltušiu ėjo nelyginant peiliais. Tiesa, kai Baltušis to negirdėdavo. Abu prozininkai, liaudies rašytojai, abu praktiškai bemoksliai – konkurentai pagal visus parametrus. Ir Bernardui sakydavo „neklausyk tu to senio“, tarsi pamiršusi, kad pati net 12 metų už Baltušį vyresnė. O gal taip koketavo – rašytojai gal priklausytų pagal statusą. Bernardui abu liaudies rašytojai kartais primindavo aikštingus mažus vaikus. Kad ir tokia istorija, kurios svarbiu dalyviu buvo lemta tapti Bernardui.

Kai Bernardas sumanė rašytojos Evės Simonaitytės 80-mečiui surengti fotoparodą, tai pajuto, jog trūksta nuotraukos, kurioje būtų parodyti du mažamoksliai, bet liaudies rašytojų vardus turintieji. Lankantis
J. Baltušiui Klaipėdoje ši problema buvo išspręsta. Fotografas su rašytoju sutarė susitikti Vilniuje Evės Simonaitytės bute Švyturio gatvėje ir ten padaryti reikiamą nuotrauką.

Kol Bernardas braškino fotoaparatu, rašytojai tarpusavyje kalbėjosi. Ir kai Klaipėdoje buvo atidaryta fotoparoda, kurioje lankėsi ir rašytoja Evė Simonaitytė: tai tą pačią dieną miesto laikraštyje pasirodė Bernardo Aleknavičiaus publikacija apie vienos fotografijos gimimą. Rašinyje buvo išspausdintos rašytojų mintys su nuotrauka, bet po kelių dienų redakciją pasiekė įširdusio Baltušio laiškas. Rašytojas piktinosi neetišku fotokorespondento poelgiu, kad šis privačiame pokalbyje išsakytas mintis paviešino spaudoje. Kas taip suerzino rašytoją?

Kas bent kiek pažinojo Baltušį, žino, kad jis žodžio kišenėje neieškojo. Bendraudamas su Eve Simonaityte taip pat rėžė iš peties, ką galvojo. Girdi, Lietuvoje nesą gerų rašytojų, išskyrus mudu abudu – liaudies rašytojus, taip pat dar ir Justinas Marcinkevičius. Lietuvoje nesą gerų teatro režisierių, išskyrus Povilą Gaidį, kuris Klaipėdos dramos teatre pastatė puikų spektaklį Mažvydas su Vytautu Paukšte pagrindiniame vaidmenyje... Žodžiu, ir toliau tokia pat kritine dvasia postringavo
J. Baltušis, o didžiausią pagarbą, tikrą pietizmą liaudies rašytojams jautęs Bernardas visas tas auksines mintis gražiai surikiavo ir išspausdino uostamiesčio dienraštyje. Baltušis pasijuto smarkiai persūdęs, nes tokia publikacija draugų jam nepadaugins, o priešų ir taip pakako.