Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Tarybinės Klaipėdos redakcijai kažin kaip pavyko skandalo išvengti, pasipiktinusio Baltušio laiško neišspausdino, bet smarkiai sutrumpintą tekstą Kai prasilenkiama su etika išspausdino oficiozas Tiesa. Evė skambina Bernardui ir guodžia: „Neklausyk tu to senio“. Girdi, straipsnyje visos mintys pateiktos teisingai ir su jokia etika neprasilenkta.

Vėliau kai rašytoją aplankė Domas Kaunas, tai šio teiravosi, ar Aleknavičius nenukentės, vadinasi, jaudinosi dėl jo likimo. Suprantama, Bernardui teko per spaudą atsiprašyti Baltušio už „prasilenkimą su etika“.

Ši istorija turėjo ir savo tęsinį. Tikriausiai nėra reikalo sakyti, kad Bernardas jautėsi nejaukiai ir ne itin troško naujų susitikimų su Baltušiu. Tačiau toks laikas atėjo. Palangoje buvo atidengiama paminklinė lenta A. Venclovai. Bernardas žinojo, kad atvyks Baltušis, tad nenorėdamas į akį Baltušiui kristi, visą vyksmą fotografavo iš tolo, iš anksto apsirūpinęs teleobjektyvu. Po renginio garbingiausi svečiai buvo pakviesti taurės šampano. Bernardą, kaip ELTOS fotokorespondentą, taip pat pakvietė. Jis atokesniame kampe su kitais svečiais diskutavo apie šį bei tą – stengėsi būti mažai pastebimas. Bet Baltušis akimis susirado Bernardą, priėjo ir nieko nesakydamas susidaužė taurėmis. Nedaugžodžiaudamas davė suprasti, kad atkuria buvusius santykius.

Širdies gilumoje Bernardas šiandien truputį didžiuojasi, kad jam yra tekę priimti Juozo Baltušio, Monikos Mironaitės, ką besakytume, atsiprašymus.

Iš tolo žvaigždės jaukesnės

Vilniuje Evė Simonaitytė iš pradžių gyveno Antakalnio gatvėje, vėliau persikėlė į Švyturio gatvę. Bernardui rašytoją tekdavo aplankyti viename ir kitame bute. Kiek nejauku buvo prisiminti, kad tame pačiame name Antakalnio gatvėje yra gyvenęs ir Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, 1944–1945 m.
buvęs LTSR valstybės saugumo liaudies komisaras, 1953–1954 m. LTSR kultūros ministras. Pokaryje tardydavo suimtus Lietuvos partizanus, patriotus ir visiškai nieko bendro su politika neturėjusius žmones. Gudaitis-Guzevičius pamiršdavo esąs literatas, žmogaus sielos žinovas, su tardomaisiais elgdavosi brutaliai ir tokių liudijimų Bernardui yra tekę girdėti ne iš vieno asmens. Tačiau šį kartą kalbėsime apie Evę Simonaitytę.

Rašytoja nutarė pasistatyti nedidelį namuką Priekulėje, tam užteko honoraro, gauto už jos Raštų šešiatomį, išėjusį 1956–1958 metais. „Čia mano vasaros rezidencija“ – taip rašytoja vadino šį savo namelį. Štai šiame namelyje Bernardui yra tekę daug kartų lankytis ir fotografuoti rašytoją.

Sprendžiant iš visko, fotografuotis Simonaitytė mėgo, suprato išliekamąją fotografijos vertę, tad didesnių sunkumų čia neiškildavo. Daug sunkiau būdavo, jeigu kuri nuotrauka jai nepatikdavo. Bernardui atrodydavo vykusi, labai išraiškinga nuotrauka, bet rašytoja pati sau atrodydavo negraži ar nelabai graži – vargas buvo įrodyti priešingai.

Kai Simonaitytei sukako 80 metų, Bernardas paruošė jos 48 nuotraukų parodą, žinoma, prižiūrint pačiai rašytojai. Triskart tiek pateko į albumą Vakarė žvaigždė, išėjusiame Simonaitytės 100-osioms gimimo metinėms.

Iš laiko perspektyvos dabar visai kitaip atrodo daugelis tų smulkių ginčų, kaprizų, kartais iškildavusių mažų nesusipratimų. Pačiam Bernardui visa tai atrodo kaip šviesi šventė, kūrybinė fiesta, kurios dalyviu jam teko būti, visai neatsitiktinai ir rašytojai skirtą albumą jis pavadino Vakarė žvaigždė. Jaučiasi prisilietęs prie tikros lietuvių literatūros žvaigždės.

Kad ir kokia šviesi būtų žvaigždė, bet iš tolo jos skleidžiama šviesa pasirodo esanti daug jaukesnė negu iš arti –
Bernardui tuo teko įsitikinti ne kartą. Prabėgus daugeliui metų, rengiant jau savąsias knygas ir bandant suprasti išties ryškią asmenybę, teko smelktis į rašytojos biografijos subtilumus. Gaila, kad tas smelkimosi ir bandymo suprasti laikotarpis atėjo tada, kai rašytojos jau nebebuvo, ir kai jos pačios paklausti jau buvo per vėlu.

Vis dėlto grįžkime prie Simonaitytės vasaros „rezidencijos“, t. y. medinio namelio Priekulėje, statybos reikalų. Kuo šie mūsų pasakojimai gali būti įdomūs? Pirmiausia tuo, kad parodo rašytojos santykį su aukščiausia to meto valdžia.

Rašytojai statantis namelį toli nuo Vilniaus – Priekulėje iškilo daug įvairiausių kliūčių ir nesusipratimų. Kam skundžiasi Simonaitytė? Antanui Sniečkui, kuris rašytojai yra visagalis autoritetas. Tas jos laiškas įdėtas į paskutinį jos Raštų tomą, o jo kopiją Bernardas atidavė Ievos Simonaitytės muziejui Priekulėje.

Padovanojo Bernardui galvos skausmą

Rašytojos namelio statybą prižiūrėjo Jonas Kybrancas (1897–1967), Klaipėdos jūrininkų ligoninės gydytojo chirurgo Osvino Kybranco (1928–2000) tėvas. Jiedu su Simonaityte buvo geri bičiuliai, J. Kybrancas Klaipėdoje dirbo banke, priklausė K. Donelaičio draugijai, kuriai prieš Antrąjį pasaulinį karą priklausė ir Simonaitytė. Po tėvo mirties Osvinas Kybrancas paveldėjo savo tėvo iš Simonaitytės gautus laiškus. Būdamas arti 70-ties susirgo nepagydoma liga ir vieną dieną atėjo pas Bernardą su tėvo popieriais. Matydamas, kad niekas nesidomi, niekam nerūpi, nutarė palikti Bernardui, kad šis pasirūpintų.

Kartu perleido, atidavė ir galvos skausmą Bernardui. Kam visą šį turtą patikėti? Galvojo apie I. Simonaitytės muziejų Priekulėje, bet vienas dalykas privertė persigalvoti. Kartą Bernardas nuvežė į muziejų Simonaitytės motinos nuotrauką, jau perlūžusią, bet gautą iš pačios rašytojos, ir padovanojo muziejui. Po kurio laiko nuėjęs į muziejų panoro pamatyti tą nuotrauką. Darbuotojos nustebo: tokios neturime. „Tai kaip jiems galima patikėti rašytojos laiškus?“

Todėl B. Aleknavičius nutarė Simonaitytės susirašinėjimus dėl savo namelio statybos su Kybrancu atiduoti Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešajai bibliotekai. Nors biblioteka didžiuojasi literatūros klasikės vardu, bet nė vieno rašytojos laiško originalo neturėjo. Nuo šiol turi. Kartu Bernardas atidavė ir jam pačiam Simonaitytės du rašytus laiškus.

Savaip įdomūs tie Jono Kybranco laiškai rašytojai: jis buvo tikras pedantas ir visas išlaidas, net menkiausias smulkmenas įtraukdavo į sąskaitas, taip pat ir pašto ženklų kainą, mat dėl statybos reikalų jam reikėdavo susirašinėti.

Geriau Ginutė būtų nepasakiusi

Iš viso to mums bene įdomiausias rašytojos požiūris į valdžią, kuris atsiskleidžia tuose laiškuose, taip pat ir įvairiose gyvenimo peripetijose.

Antai atvažiuoja E. Simonaitytės sesuo iš Kanados su paaugle dukra. Įdomu, kad šią tuo metu gal keturiolikmetę mergaitę sesuo slaptai pakrikštijo Lietuvoje, Vanaguose, jei teisingai prisimena Bernardas. Davė dvigubą vardą Ieva Gina. E. Simonaitytė savo dukterėčią vadino anūke, Ginute. Sykį ir sako: „Ginute, tu vis lakstai ir lakstai, geriau paskaitytum knygų, taip pat ir mano knygų.“ „Kad, teta, Jūsų knygos neįdomios.“

Geriau Ginutė būtų tų žodžių nepasakiusi! Rašytoja labai įsižeidė: kaip gali josios knygos būti neįdomios! Čiupo už telefono ragelio ir paskambino Antanui Sniečkui: „Sekretoriau, Jūs išvarykit iš Lietuvos tas...“ Kokį žodį sakinio pabaigoje pasakė, Bernardas negali pasakyti, nors ne tai svarbiausia. Seserys ne juokais susipyko ir kitą dieną Evės sesuo su Ginute išvažiavo atgal į Kanadą.

Kai po kiek laiko Bernardui prireikė Evės Simonaitytės sesers adreso Kanadoje, rašytoja davė, bet liepė seseriai nesakyti, iš kur jos adresą gavo. Ir dar griežtai Bernardui prisakė su jos seserimi apie ją, Evę, nieko nekalbėti, nes jos dabar esančios ne seserys... Štai šitaip.

Kai E. Simonaitytė mirė, į Lietuvą jos sesuo ir Ieva Gina atvyko, kai rašytoja jau buvo palaidota. Bernardui daug kartų su rašytojos seserimi teko susitikti, klausinėti apie genealoginį jų giminės medį, teko nemažai susirašinėti, bet yra tekę ir susipykti. Bernardas vieną kartą neatsargiai pareiškė, ką jam pačiam buvo pavykę išsiaiškinti: Simonaitytės esančios žemaitės, tik norinčios vadintis lietuvininkėmis, tuo labiau, kad jų tėvas iš Endriejavo. Rašytojos sesuo labai įsižeidė už tokį jų giminės aiškinimą.

Vis dėlto Bernardas ne iš piršto savo tokį tvirtinimą laužia. Kadangi geresnės progos apie tai pakalbėti nebus, paklausykime Bernardo.

Rašytojos motina Etmė Simonaitytė (Etmė Simonait) tarnavo pas ūkininkus Stubras. Prie tarnaitės prisisuko Jurgis Stubra, o kai visiems tapo aišku, kad Etmė vis pilnėja, aiškiai vaikšto ne viena, tokia tarnaitė tapo nereikalinga. Gėdą užtraukusios merginos nereikėjo ir giminėms. Būsimoji rašytoja Evė gimė „Vilko namelyje“ Vanaguose pas kampininką, tik vėliau buvo priimta giminaičių, beje, gyvenusių pora šimtų metrų nuo kampininko Vilko trobelės.

Mamai ir dukrai Simonaitytėms (dukra turėjo būti Stubraitė) teko patirti daug vargo, beje, dukra Evė augo šluba. Mamai atsirado proga ištekėti, bet kliūtis buvo jos liuteroniškas tikėjimas. Mat jaunikis nuo Endriejavo, žemaitis, buvo užsispyręs katalikas. Jis tvirtino sutiksiąs imti Etmę į žmonas, jeigu ši su dukra pereitų į katalikų tikėjimą. Etmė sutiko, priėmė katalikų tikėjimą ir ištekėjo. Šeima gyveno įvairiose vietose, gimė Evės sesuo. Pagaliau Etmė išsiskyrė su vyru, grįžo į liuteronybę, kartu ir dukra.

Kiek smarkiai vaikystėje ir jaunystėje patirti sunkumai, taip pat ir fizinis trūkumas turėjo įtakos rašytojos būdo bruožams, tesprendžia psichoanalitikai. Mes dėstome vieno žmogaus –
Bernardo Aleknavičiaus įspūdžius, ilgainiui susiklosčiusius į išvadas, platesnius apibendrinimus. Tai vieno žmogaus išvados, ko visapusiam rašytojos vaizdui perteikti toli gražu nepakanka. O kas gali pasakyti, kada pakanka? Kiekviena asmeninė patirtis turi būti vertintina ir branginama, ką ir darome ją pristatydami.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:

Per patį rugpjūčio karštymetį sidabru pasipuošė Baltija

Bernardas Aleknavičius 2009-ųjų vasara

Rašytojas Juozas Baltušis Užluokėje 1969 m. liepos 22 d.

I. Simonaitytė Priekulėje. Nuotrauka Bernardo Aleknavičiaus iš leidinio „Vakarė Žvaigždė“ (1998)