Tėvynės neišdavusiojo mintys apie pedagogiką

Pagerbdami buvusio rektoriaus prof. habil. dr. Juozo Vaitkevičiaus, kurį drąsiai galima vadinti mūsų šalies didaktikos klasiku, aštuoniasdešimtmetį Šiaulių universitetas išleido solidžios apimties (464 p.) monografiją Lietuvos pedagogika ir mokykla istorijos vingiuose. Čia sukaupti aštuoniasdešimt du reikšmingiausi profesoriaus moksliniai straipsniai aktualiais moksleivių, jaunimo mokymo, ugdymo klausimais. Tiesa, apie tokį savo ryškiausių darbų rinkinį galvojo ir pats J. Vaitkevičius. Jau buvo parašęs būsimam leidiniui pratarmę, numatęs galimą knygos struktūrą: kiek ir kokie skyriai, kaip jie turėtų vadintis, kokie straipsniai talpintini. Deja, mirtis aplenkė profesoriaus prasmingą sumanymą. Šio darbo ėmėsi sudarytojai – profesoriai: habil. dr. V. Karvelis, dr. T. Stulpinas, habil. dr. A. Juodaitytė, dr. B. Prėskienis, šiek tiek pakoreguodami J. Vaitkevičiaus paremtą leidinio struktūrą.

Lietuvos pedagogika ir mokykla istorijos vingiuose susideda iš pratarmės, trijų rašinių, keturių skyrių (Bendrieji pedagogikos ir švietimo klausimai, Mokslinių tyrimų metodologija: Lietuvos pedagogikos mokslas, Socialinė pedagogika, Mokytojas ir mokinys visuomeniniame gyvenime), kurie suskirstyti į devynis poskyrius. Leidinys baigiamas išsamia Juozo Vaitkevičiaus bibliografija: knygos ir kiti leidiniai (jų yra 31), straipsniai ir pranešimų tezės (204 pozicijos), publicistika (153), apie Juozą Vaitkevičių (103), iš viso 491 pozicija.

Atsakomasis redaktorius prof. Vytautas Karvelis ir prof. Bronius Prėskienis įžangos žodyje primena, kad XX a. antrosios pusės gyvenimas kėlė daug ir gana reikšmingų reikalavimų pedagogikai, didaktikai ir juos savo jaunatviška energija ėmėsi spręsti prof. Juozas Vaitkevičius. Atsakymo į šiuos klausimus ieškojo septyniose monografijose, keliuose vadovėliuose studentams (su bendraautoriais) ir daugelyje mokslinių straipsnių.

Šiems teiginiams pritaria įvadinio rašinio Profesoriaus Juozo Vaitkevičiaus mokslinė veikla autorė prof. Audronė Juodaitytė. Ji pastebi, kad profesorius Juozas Vaitkevičius buvo daugelio edukologijos mokslinių krypčių pradininkas Lietuvoje. Šis mokslininkas – sąžiningas, atsakingas ir itin darbštus žmogus, todėl sugebėjo aprėpti visas edukologijos, ypač pedagogikos, sritis, visose jose palikdamas tokį ryškų pėdsaką, kad po jo einantiesiems bus sunku į jį lygiuotis ar bandyti pralenkti. Monografijoje skelbiami rašiniai rodo, kad žmogų ir jo ugdymą profesorius suvokė kaip socialinį ir kultūrinį fenomeną. Jam rūpėjo žmogaus ugdymas visais jo amžiaus tarpsniais: nuo ikimokyklinio iki universitetinio. Negana to, jis puoselėjo žmogaus mokymo(si) visą gyvenimą idėjas. Ne viename rašinyje išryškėja rūpestis, kad jo Tėvynė nebūtų nutautinama, kad nestokotų pedagoginės literatūros lietuvių kalba, kad būtų daugiau pedagogikos mokslininkų.

Prof. J. Vaitkevičiaus moksliniai ir publicistiniai straipsniai buvo ypač reikšmingi Lietuvos švietimo reformai, eiliniams pedagogams, norėjusiems suprasti šios reformos esmę ir aktyviai joje dalyvauti.

Jo mokslinės įžvalgos perspėdavo Lietuvos švietimo strategus, politikus, pedagogus dėl galimų švietimo klaidų ir sunkiai prognozuojamų socialinių jų padarinių. Profesorius nerimavo, kad mokyklos pertvarkos naujovės užgriuvo nepasirengusį mokytoją, be to, mokyklos pertvarkytojai ignoruoja ne tik klasikinę pedagogiką, bet ir mūsų pačių sukauptą patirtį. „Švietimas – tai ne grupelės žmonių, ne vien mokyklos pedagogų bendrijos reikalas. Tai visos visuomenės, valstybės, vadinasi, ir Vyriausybės problema.“

Prof. Juozas Vaitkevičius – plataus akiračio asmenybė. Jis buvo netgi mąslesnis už kitus – sugebėjo įžvelgti ugdymo rezultatus. Be to, įsakmiai tvirtino, kad pedagogikos objektas yra ne pats pedagogas, ne mokymo turinys, ne pedagoginių priemonių rinkinys, bet besimokantysis ir jo rengimas gyvenimui neužmirštant, kad jis jau gyvena. Vaikas, mokinys ir jo ugdymas – svarbiausias pedagogikos objektas. Pedagogikos mokslas – labai plati, neapibrėžta sritis, todėl ją vertinti reikėtų labai atsargiai. Mūsų šiandienos pedagogikos mokslas remiasi giliomis humanizmo, lietuviškosios pedagogikos tradicijomis. Atmesti mūsų praeitį ir mūsų pedagogų pasiekimus klaidinga. Monografijoje spausdinami rašiniai rodo, kad profesorius gerai susipažinęs su pedagoginės minties raida ir labai palankiai vertina Lietuvos pedagogikos mokslininkų darbus. Taip pat įsitikinęs, kad turime lietuvių pedagogiką, kuria galima tvirtai remtis. Nesijauskime, kad esame tokie maži, kad visą laiką turėtume žvilgčioti tik į užsienį. Visa, kas ateina iš svetur – naujos pedagogikos kryptys, nauja metodika ir kita, – turi augti savo dirvoje. Aptariamo leidinio rašiniai neleidžia teigti, kad prof. J. Vaitkevičius visiškai atmeta užsienio pedagogiką. Jis su ja buvo gerai susipažinęs, ne vieną užsienio pedagogikos mokslininko mintį cituoja savo raštuose, plačiau ar siauriau aprašo Japonijos, Izraelio, Vengrijos, Čekoslovakijos, JAV švietimo patirtį. Aptaręs Japonijos devynmetę privalomo mokymo mokyklą ir dvylikametę vidurinę, profesorius pataria, kad gal ir mums pertvarkant savo mokyklą būtina daugiau domėtis savo patirtimi apibendrinus klaidas, plačiau pasižvalgius po pasaulį. Ne viename rašinyje išsako abejones dėl mokyklos struktūros. Jo nuomone, esame per daug neturtingi, o ir pareigos, drausmingumo jausmo pertekliumi vargu ar galime girtis. Tad ar verta pakankamai gausų paauglių būrį dar labiau baidyti nuo mokyklos ilga privalomo jo mokymosi trukme. Juolab, kad daugumoje turtingų ir gilias švietimo tradicijas turinčių šalių privalomas mokymas – 8–9 klasės.

Ateitis priklauso mokslui, – rašo profesorius. Ir žmogus, ir visuomenė bus visavertės ir gyvybingos tik tada, kai pasieks atitinkamą išsimokslinimo lygį formalioje ugdymo institucijų sistemoje. Mokymas – sudėtingas dvigubas procesas. Čia veikiantys asmenys yra mokytojas, kuris moko, ir mokinys, kuris mokosi.

Ne viename rašinyje J. Vaitkevičius teigia, kad mokykla turi diegti mokiniams žinių sistemas, o ne atskiras žinias. Pavienės žinios daug greičiau užmirštamos. Vaikas galvoja, mąsto tik tada, kai turi žinių. Antra vertus, bendram, o ypač protiniam lavinimui labai trukdo per didelės mokomosios medžiagos kiekis, tų žinių apibendrinimo ir sisteminimo stoka. Profesorius pataria mokyti mokinius rasti naujų žinių, spręsti problemas, išmokyti pačius šviestis ir lavintis, išaiškinti, kaip mokytis iš pagrindinės mokinio knygos – vadovėlio. Parenkant mokymo metodus ir mokymo priemones būtina atsižvelgti į mokinių mokslumo lygį, jų amžių. Šiandien, jo nuomone, aktuali saikingo technikos naudojimo problema mokymo procese.

Ugdymas – sunkus ir sudėtingas procesas, kurio sėkmę lemia ugdytojo asmenybė. Apie tai monografijoje nemažai kalbama, prisimenamos klasikinės pedagogikos pradininko J. A. Komenskio mintys. Prof. J. Vaitkevičius puikiai suprato ir tai, kad pedagogika negali būti bevaikė, todėl ir šiame leidinyje nemažai kalbama apie mokinį. Mokymosi procese jis pats turėtų daugiau veikti, būti aktyvesnis, o ne vien veikiamas iš šalies subjektas. Mokykla be šeimos, be socialinės aplinkos mažai ką gali. Ypač didelį vaidmens mokinio gyvenime (jo mokymuisi, elgesiui, intelektualiniam, kultūriniam išprusimui) visais amžiaus tarpsniais turi šeima. Šeima sukuria vaikui pirminę socialinę aplinką, iš kurios jis ima pavyzdžius, idealus visai savo veiklai, neretai – visam gyvenimui. Mokykla, šeima ir socialinė aplinka brandina rytdienos žmogų. Iš to išplaukia svarbi J. Vaitkevičiaus išvada, kad aukščiausias švietimo idealas – subrandinti harmoningą asmenybę.

Profesorius savo rašiniais primena, kad visai neseniai visaip gynėmės nuo svetimųjų invazijos. O šiandien jau patys veržiamės į dvikalbystę savosios kalbos sąskaita. Ankstyvoji dvikalbystė atsiliepia vaiko raidai. Žinoma tiesa, jog norint išnaikinti tautą tereikia atimti iš jos gimtąją kalbą, uždrausti ir pamiršti istoriją.

Profesorius pasisako ir prieš skirstymą nuo mažų dienų pagal įvairiausius mokymosi lygius. Jo tyrimo rezultatai rodo, kad vaiko žinių lygį lemia ne tiek gabumai, kiek darbštumas, pareigingumas, mokėjimas mokytis. O mes iš anksto skirstome vaikus į gabius ir ne. Kokiu pagrindu? Kokia moksline teorija remdamiesi tai darome? – klausia profesorius ir primena, kad negalime įgyvendinti mokyklų reformų ignoruodami mokslą. Mokslas turi vadovauti švietimui.

Monografijoje išspausdinti ir nuoširdūs rašiniai Profesorius Juozas Vaitkevičius: darbai ir gyvenimas, O Juozas buvo toksai, kuriuos parašė profesorius emeritas Vytautas Karvelis ir velionio žmona Danutė Gertrūda Vaitkevičienė. Jie išsamiai supažindina skaitytojus su Lietuvos pedagogikos ąžuolo Juozo Vaitkevičiaus gyvenimu, vaikystės, mokymosi, darbo metais, išryškina jo charakterio bruožus.

Negaliu baigti rašinio nepaminėjęs įvairiomis progomis prof. Juozo Vaitkevičiaus cituojamo arabų posakio: „Jeigu tu galėjai tapti pedagogu ir juo netapai – tu išdavei Tėvynę.“ Juozas Vaitkevičius tapo visos Lietuvos pedagogu – jis savosios Tėvynės neišdavė!

Kiekviena nauja knyga ugdymo klausimais Lietuvoje laukiama, greitai dingsta nuo lentynų knygynuose. Gaila, kad aptarto leidinio labai mažas tiražas – tik 200 egz. O juk ši monografija – parankinė knyga visiems dirbantiems žmogaus ugdymo darbą ar besidomintiems Lietuvos švietimo klausimais.

Juozas Saulis

Šiaulių universiteto išleistos monografijos viršelis