Gilinant baltų proistorės tyrinėjimų vagą (2)
Pradžia Nr. 15
Eugenijaus Jovaišos pasiūlyti archeologinės medžiagos tyrimo būdai atveria naują mokslinių tyrinėjimų kokybę pasitelkiant gretutinius mokslus ir plačiau į archeologijos mokslo praktiką įvedant jų teikiamas galimybes. Gautieji rezultatai reikšmingi baltų kultūros sampratai tiek Lietuvoje, tiek ir įtvirtinant baltų vietą Europos istorijoje. Pastaruoju metu Eugenijaus Jovaišos pasiūlytas naujas baltų proistorės laikotarpių skirstymas Europos istorijos tarpsnių kontekste sudaro palankias sąlygas giliau vertinti baltų vietą Europos kultūroje. Ligi tol niekas nekėlė klausimo kodėl? Lengva, o gal sunku studijų programoms telktis gretutinius istorijos mokslus, jų teikiamas galimybes, taip pat ir naujas technologijas? Jūsų vadovaujamame Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakultete dirbami darbai kaip tik ir gali būti pavyzdys, kaip tos taikomosios technologijos, multimedijos ar įvairialypės terpės galimybės ateina į studijas, edukacijos procesą. Bent jau humanitarinėje srityje tikriausiai nedaug kas dar galėtų lygintis su VPU Istorijos fakultete atliekamais šio pobūdžio darbais.
Antroje pokalbio su prof. dr. Eugenijumi JOVAIŠA dalyje gilinsimės į jo kaip archeologo mokslinių interesų sritį. Pašnekovo moksliniai tyrinėjimai telkiami į ankstyvąsias baltų genčių kultūras ir galėtų būti skirstomi į dvi senųjų gyventojų kultūros sritis. Pirmoji – baltų dvasinio ir žinių pasaulio atspindžiai laidojimo paminklų sąrangoje, antroji – etninės ir socialinės istorijos atspindžiai baltų laidosenoje ir rašto šaltiniuose.
Tiesą sakant, tai iš tikrųjų sunku. Visada sunku tiesti naują kelią. Papasakosiu, kaip atėjau prie savojo kelio. Kai ėmiausi rašyti disertaciją, tema buvo Centrinė Lietuva I–IV amžiuje laidojimo paminklų pagrindu. Iš vadinamojo baltų kultūros „aukso amžiaus“ paėmiau tik vieną Vakarų baltų kultūros sritį – Centrinę Lietuvą. Ruošdamasis rašyti disertaciją susipažinau su tyrimų medžiaga. Tuo metu – 1983–1985 m. – Vidurio Lietuvos kapų atžvilgiu galiojo tam tikri postulatai, seniai suformuluoti archeologų. Buvo sakoma, kad, pavyzdžiui, vyrai buvo laidojami galvomis į vakarus, o moterys – galvomis į rytus. Tačiau niekas nekėlė klausimo kodėl?
Arba kitas su laidojimu susijęs postulatas. Kapo dugne, mirusiojo horizonte, galvūgalyje, kojūgalyje, abejose kūno pusėse, randami aštuoni, šeši, keturi arba du akmenys, nors nebūtinai lyginis skaičius. Kartais iš akmenų sudaroma stačiakampė konstrukcija arba tokią konstrukciją primenantis darinys. Tyrinėtojai padarė paprastą išvadą – akmenys buvo skirti skobtiniam karstui paremti… Atseit, kad karstas nevirstų.
Sunkus karstas kur dar galėtų virsti?
Visiškai teisingai. Tokia abejonė kilo ir man. Pats skobtinio karsto svoris dar ir su mirusiojo kūnu negali virsti, tad ir paremti karsto nėra jokio reikalo. Tai aiški archeologų klaida ar nesusipratimas ieškant lengviausio paaiškinimo – kodėl tie akmenys buvo dedami greta laidojamojo. Visiškai akivaizdu, kad archeologijoje įsitvirtinę postulatai buvo neteisingi. Tiesiog nebuvo keliamas klausimas kodėl? Kodėl vyrai ir moterys buvo laidojami skirtingai: vieni į vakarus, kiti – į rytus? Kokia tokio laidojimo prasmė?
Kai kilo šie klausimai, pamėginau ieškoti atsakymo, bet pirmiausia pradėjau įdėmiau nagrinėti pačią laidojamų kūnų orientaciją. Tada kilo dar vienas klausimas: ką reiškia orientacija į rytus ar vakarus? Juk pačios sąvokos – rytai ir vakarai – ir yra tik rytai ir vakarai, tačiau paaiškėjo, kad tik maža dalelė mirusiųjų laidota tiksliai į rytus ir vakarus, o absoliuti dauguma kapų pasklinda šiaurės rytų–pietryčių, pietvakarių–šiaurės vakarų kryptimis.
Norite pasakyti, kad mirusiojo kūno palaidojimo orientacija priklausė nuo metų laiko? Gruodžio ir birželio mėnesiais saulė pateka skirtingoje horizonto vietoje rytuose, lygiai ir leidžiasi skirtingame gan plačiame vakarų krypties diapazone.
Jūsų prielaida teisinga. Tačiau man reikėjo tai ne tik užčiuopti, bet ir įrodyti dėsningą šio laidojimo papročio ryšį su Saulės regimojo judėjimo Dangaus skliautu dėsningumais. Būta gerokos sumaišties, teko pasukti galvą. Pradėjau sudarinėti palaidojimų statistiką. Visų tikrai nustatytų vyrų kapus išsidėliojau palaidojimų kryptimis, atsižvelgdamas į tokius vyrų įkapių atributus kaip kovos kirvis, ietigalis ir pan. Tą patį dariau ir su moterų palaidojimais. Štai kokį rezultatą gavau: yra „moteriškų“ krypčių koridorius, kurio intervalas tarp 40 ir 132 laipsnių, ir „vyriškų“ krypčių koridorius tarp 227 ir 315 laipsnių. Štai tokiuose „koridoriuose“, paklusdami kažkokiems dėsningumams, palaidoti vyrai ir moterys griežtai vyrams atskiriant vakarų pusrutulio dalį, o moterims – rytų.
Kilo neišvengiamas klausimas: paskui ką, vaizdžiai tariant, palaidoto mirusiojo galva „sekioja“? Nusibraižiau tų palaidojimų krypčių erdvines diagramas ir staiga toptelėjo: čia juk saulės padėties kryptis laidojimo metu. Tada puoliau domėtis astronomija. Sutikau astronomę Romutę Lazauskaitę, kuri dabar jau mokslų daktarė ir žymi Lietuvos astronomė. Man ji davė daug astronomijos pamokų. Jai padedant apskaičiavome saulės kilimo ir laidos azimutus atsižvelgiant į kapinyno vietą. To neužteko, nes kiekvieną konkretų laidojimo paminklą supa nepakartojamas horizontas, – vienų atviresnis, kitų – uždaresnis, ir saulės kiltį ar laidą gali užstoti kalvos ar kitos kliūtys. Nuėjau pas geografą prof. Česlovą Kudabą. Jis išmokė apskaičiuoti tikrąjį konkrečios vietovės saulės tekėjimo ir laidos azimutą atsižvelgiant į supančio horizonto ypatumus. Nepamiršiu, kai Česlovas Kudaba pažiūrėjo ir paklausė: Tai tu pats visa tai sugalvojai?
Ar visas šias subtilybes suvokė I–IV a. žmogus, mokėjo tuos azimutus apskaičiuoti?
Nežinau, kaip jie skaičiavo, tačiau astronomines stebyklas turėjo, Saulės laidos ir tekos taškus žymėjosi, Mėnulio ir Šiaurinės padėtis fiksavo. Tai patvirtina ir vėlesnė Birutės kalno astronominė stebykla, kurią ištyrė Vladas Žulkus ir Libertas Klimka. Senieji žmonės buvo visiškai priklausomi nuo dangaus šviesulių stebėjimų – jie be tų ženklų danguje gyventi negalėjo. Jie neturėjo šiuolaikinių laikrodžių, bet dieną turėjo Saulės laikrodį, o naktį – Mėnulio ir Žvaigždžių laikrodžius. Keliaujančiam žmogui dangaus ženklai – Saulė, Mėnulis, žvaigždės – buvo kelrodžiai, o žemdirbių tautoms Saulės ir Mėnulio stebėjimai taip pat buvo nepaprastai svarbūs. Galima sutikti, kad mūsų platumose Mėnulio stebėjimai gal ir nebuvo patys svarbiausi, bet kitos civilizacijos be to apsieiti negalėjo – nuo žemės paviršiaus žmones galėjo nušluoti potvyniai ir kitos gamtos stichijos.
