Gilinant baltų proistorės tyrinėjimų vagą (2)
Štai iš tokio lyg ir mažo dalyko – astronomijos, geografijos žinių ir statistikos taikymo – paaiškėjo daug ligi tol nežinotų priklausomybių. Norėdamas pagrįsti išvadas, turėjau apskaičiuoti patikimumo koeficientus, nukrypimus nuo vidurkių, duomenų pasiskirstymus. Pavyko įrodyti, kad gautų rezultatų lyginamųjų reiškinių patikimumas yra 0,9. Socialiniuose moksluose toks patikimumas – jau dėsningumas. Tad teiginys, kad laidojimo apeigų metu mirusieji buvo orientuojami į Saulės tekos ir laidos taškus, pasirodė ne tik patikimas, bet ir parodė šiame reiškinyje esant savų dėsningumų.
Laidojimo paminklų erdviniai žemėlapiai Ką visa tai duoda mokslui, pirmiausia archeologijai, bet, ko gero, ne vien jai?
Kai tie dalykai išryškėjo, atsivėrė didžiulės galimybės. Galima būtų sudaryti atskirų laikotarpių visos Lietuvos laidojimo paminklų erdvinius žemėlapius ir nagrinėti baltų laidojimo papročius garbinamų Dangaus dievybių aspektu. Pats šis tyrimas parodė žmonijos minties ir papročių perimamumą. Istoriniais laikais gerai žinomas įvairiausių religijų šventovių ir maldos papročių siejimas su „šventomis“ kryptimis rado savo giliausias ištakas ankstyvuose tikėjimuose – pagarbos ir garbinimo zonos atėjo iš ugnies garbintojų laikų.
Krikščioniškieji bažnyčios altoriai bent ankstyvesniaisiais laikais būdavo orientuoti į Jeruzalę, musulmonų maldos namai – į Meką. Ne visai aišku, koks čia ryšys su gamtameldystės tradicija.
Tiesioginis. Palydint mirusįjį jis tarsi būdavo atiduodamas jo garbinamos dievybės globai. Mūsų atveju – Saulės globai. Užtat siekimas nukreipti mirusiosios galvą į Saulės tekos tašką laidojimo metu lyg ir sakė: „Priimk mane, atsiduodu Tavo globai“. Kodėl moteris nukreipta į Saulės teką? Niekas dabar nepasakys, ką apie tai manė tie, kurie tą dieną laidojo, bet tyrimai sakytų, kad reikia ieškoti ryšio tarp Moters ir Saulės kaip gyvybę teikiančių ir nešančių fenomenų. Tad orientuojama buvo į švenčiausią tai religijai vietą. Mūsų tyrinėtos genties pavyzdžiu galima aiškiai pasakyti, kad I–II a. garbinama dievybė buvo Saulė. Net 88 proc. tyrinėtų kapų rodo, kad laidota į Saulės tekos ar laidos taškus. Kitaip tariant, pastebimas labai stiprus Saulės kultas. Šis kulto stiprumas kaip ir visa gyvenime keitėsi. III–IV a. išliko dominuojantis Saulės kultas, tačiau daugėjo vyriškųjų Mėnulio garbintojų. Tai neatsitiktina: galima drąsiai sakyti, kad apie II a. pabaigą galutinai susiformavo mažoji porinė šeima, kur augančio gamybinio ūkio sąlygomis iškilo vyro vaidmuo. Su pasikeitusiu vyro statusu keitėsi ir vyriškosios dangaus dievybės Mėnulio vieta panteone.
Nelabai įsivaizduoju, kaip būtų galima prisirišti prie Aušrinės* ar jos sesers Vakarinės žvaigždės, kurios trajektorijos dangaus skliautu painios ir vis naujos.
Su Venera truputį kitaip. Mėginau sekti kai kuriuos baltų etnoso būdingus veiksmus atsižvelgiant į Veneros padėtį dangaus skliaute. Paaiškėjo, kad visiškai neįmanoma rasti kokį nors ryšį.
Dar lieka Šiaurės žvaigždė, dangaus skliaute pastovus orientyras, kuris taip pat turėjo vaidinti svarbų vaidmenį.
Apie Šiaurės, t. y. Didžiųjų Grįžulo Ratų alfos žvaigždę pakalbėsime vėliau, kai susidorosime su pradėtais gvildenti klausimais. Mat nustatytas aiškus dėsningumas – vyrams skirta vakarinio pusrutulio dalis, moterims – rytinio – atskleidė naujas visuomenės tyrimo galimybes.
Pavyzdžiui?
Tarkime, kapinyne yra šimtai II–IV a. kapų. Puiku, jeigu archeologinių tyrinėjimų metu pavyksta nustatyti bent pusės palaidotųjų lytį. Ir tai, jei pasiseks.
Antropologai lengvai atsakys.
Ką daryti, jeigu išlikę tik griaučių fragmentai, iš kurių sunku spręsti apie lytį? Dažnai ir griaučių nėra, o įkapės tokios, kad pagal jas lyties neišskirsi – nėra tipiškos vyrų ar moterų atributikos. Vyrų atributai – kalavijas, ietigaliai, kovos kirvis, moterų – yla, papuošalai ir pan. Beje, pastaruosius vertinti reikia atsargiai, nes vyrai taip pat nešiojo antkakles ir kitokius papuošalus. Užtektų prisiminti, kad Antikos laikų vyrai puošėsi antkaklėmis ir dailiomis apyrankėmis. Antropologai taip pat susiduria su sunkumais: lyties skirtumai griaučiuose ryškūs maždaug nuo 18 metų. Kol tokio amžiaus nesulaukta, antropologai taip pat negali būti tikri, kokiai lyčiai priklauso rastieji griaučiai. Ką daryti su vaikų ir paauglių išskyrimu? Jau nekalbu apie naujagimius ir kūdikius. Vadinasi, didelės dalies informacijos, susijusios su lytimi, tiesiog nėra. Ir čia atsiranda patikimas metodas paremtas erdviniu mirusiųjų orientavimu. Jį panaudojus pavyko atkurti labai daug svarbios informacijos. Tai neįkainojamos vertės medžiaga socialinės istorijos tyrinėtojams. Štai praktinis pavyzdys: kapinyne per 200 metų palaidota 342 žmonės. Atrodytų – didelis kapinynas. Tačiau panaudojus vadinamąją Geivalo formulę, antropologai priėjo prie išvados, kad ji ne tokia ir didelė – maždaug 50–60 asmenų bendruomenė per tą laiką galėjo palikti tokio dydžio kapinyną. Norint gauti tokį rezultatą, į formulę reikia įrašyti vyrų, moterų, berniukų ir mergaičių reikšmes... Todėl pasiūlytas lyties identifikavimo metodas įgauna didelę praktinę vertę. Tai statistikos ir gamtamokslinių išdavų pasekmė. Nieko panašaus ligi tol nebuvo daryta.
