Vakaras Vytautui Mačerniui: atitikimai

Lapkričio 23 d. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) vykusiame vakare pristatyta profesorės Viktorijos Daujotytės knyga Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių.

Kultūros vakarą rengė Lietuvos dailės muziejus, Vilniaus žemaičių kultūros draugija, Šatrijos Raganos bendrija ir Vilniaus dailės akademijos leidykla, išleidusi šią knygą.

Vakarą pradėjęs Romualdas Budrys priminė, kad studijuodamas Vytautas Mačernis dirbo gidu Vilniaus miesto muziejuje. Prasminga, kad vakaras įvyko būtent ten.

Lietuvos nacionalinės premijos laureatai fortepijoninis duetas Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai atliko austrų kompozitoriaus Franco Šuberto ir rusų kompozitoriaus Piotro Čaikovskio kūrinius. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, pirmoji Šatrijos Raganos bendrijos pirmininkė Regina Maciūtė, akompanuojant pianistei Elinai Maslakovai, atliko norvegų kompozitoriaus Edvardo Grygo dainas. Įstabi dueto muzika ir solistės dainos sukūrė pakilią nuotaiką, nušvitusiomis sielomis artėjome prie Vytauto Mačernio.

Literatūrologės dr. Brigitos Speičytės manymu, profesorės V. Daujotytės knygoje Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių įspūdingiausia yra tai, kad autorė ne analizuoja poeto tekstus – ir literatūrinius, ir dokumentinius, – o pasakoja žmogaus istoriją, stilingai pasiremdama ir savo, kaip artimos Mačernio kraštietės, pirminėmis patirtimis, atpažindama jas ir įtikindama skaitytoją tokio skaitymo autentiškumu. Autorė Mačernį skaito ne tik kaip literatūros mokslininkė, bet ir kaip antropologė, atidi ir literatūrinei estetikai, bet ne mažiau – ir patirties liudijimams. Ji ne tik aptaria kūrybą, bet nusako ir gyvenimo būdą, atpažįsta literatūrinį bei gyvenimo stilių, išryškina jų atitikimus, sinchroną ar disharmoniją.

B. Speičytė: „Suvokti, papasakoti žmogaus istoriją yra tiesioginis meno ir slaptas, dažnai neišsakomas, bet esminis humanitarinių mokslų siekinys. Šioje knygoje autorė prie jo priartėja iš literatūros fenomenologijos perspektyvos. Šalia šio universalaus prasmės lygmens knyga atveria ir konkrečias lietuvių kultūros vertybes, paliudytas Mačernio gyvenimo bei kūrybos tekstais: grįžimo į namus, „sodybiškumo“ archetipą (aktualų šiuo tautos „išsivaikščiojimo“ metu), kūrybos laisvės nuošalėje galimybę, įveikiančią provincialumo kompleksus, drąsinančią gyventi pagal savo prigimtį“.

Kai mes, Vilniaus žemaičiai, prieš penkerius metus keliavome po Žemaitiją, Žemaičių Kalvarijose susitikome su šviesios atminties įžymiu kraštotyrininku, muziejininku Konstantinu Bružu, gimusiu Šarnelėje, kaip ir V. Mačernis.

K. Bružas sukaupė gausų archyvą, kuriame aprašytos Žemaičių Kalvarijos apylinkės: kaimai, kalvos, kalneliai, miškai, žmonės, jų papročiai ir tradicijos. Ypač daug nuveikė su didžiausiu pasišventimu rinkdamas medžiagą ir siekdamas įamžinti V. Mačernio atminimą. K. Bružas ne tik parodė savo namuose, Žaliojoje trobelėje, įrengtą unikalią poetui skirtą ekspoziciją, bet ir įdomiai papasakojo apie V. Mačernį, jį supusius žmones, jo tragišką likimą.

Netoli Žaliosios trobelės, Žemaičių Kalvarijose, 1944 m. spalio 7 d. Vytautas Mačernis, traukdamasis į Vakarus, buvo mirtinai sužeistas vienintelio tą dieną sprogusio sviedinio skeveldros. Vežime sukniubusį 23 metų poetą arklys parvežė į kaimynų Jurkų sodybą. Kitą dieną V. Mačernis buvo palaidotas tėviškės Žvyrinėlio kalnelyje Šarnelėje.

Poeto atminimas, mėgstamiausios jo vietos ir reikšmingiausias eilėraščių ciklas Vizijos įamžinti skulptoriaus V. Raštikio Akmeninėse vizijose.

Vytautas Mačernis – jauniausias lietuvių literatūros klasikas, naujosios poezijos pradininkas, gyvas būdamas nespėjo išleisti nė vieno poezijos rinkinio. Tačiau buvo populiarus tarp moksleivių, studentų ir inteligentų. Poetas pats siųsdavo draugams savo eilėraščių nuorašus, jo eilėraščius perrašinėdavo, dalydavosi – taip eilėraščiai plito ir išliko.

Prof. V. Daujotytės manymu, ir šiandien Mačernis tebėra vienas labiausiai traukiančių poezijos vardų: „Dvidešimt trejus metus teišgyvenusio Mačernio kūrybos pradžia yra tokia stipri, tokia intensyvi, kad aplenkia trumpą gyvenimą, tarsi nulekia toli į priekį…Trumpas gyvenimas, trumpa biografija, išgaubiama ir išgilinama didelio likimo…“

V. Mačernis susimąstęs, užsisklendęs savyje, lyg be tikslo klajojantis, įsilipęs į aukščiausiame medyje įsikeltą gandralizdį ar mokyklinį suolą nusitempęs į miško aikštelę ir taip įsirengęs skaityklą, išsiskyrė iš savo šeimos, iš kaimietiškos aplinkos. Buvo kitoks, troško kitko – aukštųjų vertybių, mokslo... 1939 m. V. Mačernis studijavo Vytauto Didžiojo universitete Teologijos–filosofijos fakultete, po metų – Vilniaus universitete Humanitariniame fakultete anglų kalbą, o 1941 m. perėjo į Filosofijos skyrių, „į savo mąslios prigimties stichiją“, – teigia V. Daujotytė.