Vakaras Vytautui Mačerniui: atitikimai

1943 m. uždarius universitetą poetas grįžo į gimtąją Šarnelę, studijavo savarankiškai, intensyviai kūrė, svajojo aprašyti visą žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Mokėjo septynias užsienio kalbas, dar tikėjosi išmokti hebrajų kalbą.

V. Daujotytė savo knygoje ypač pabrėžė V. Mačernio žemaitiškumą: „[…] Mačerniui, kilusiam iš pačios Žemaitijos gilumos, iš ypatingos jos vietos – Žemaičių Kalvarijos, svarbus buvo etninis pamatas – žemaitiškumas. Ne išorinis, dekoratyvus, o gilusis, susijęs su gamtojauta, šventumu, šiaurumu, kalbėjimo ir tylėjimo, bendrumo ir atskirumo būdais […]. Jautėsi esąs žemaitis, lietuvis, Vakarų kultūros žmogus […]. Europa jam buvo ir Žemaitijoje, nes su juo, jo alkieriuje buvo filosofai, poetai, pagrindiniai Vakarų civilizacijos kūrėjai“.

V. Daujotytės knygos recenzentas Vilniaus dailės akademijos ir Žemaičių akademijos rektorius archeologas prof. Adomas Butrimas papasakojo apie archeologinę ekspediciją Šarnelėje. Tyrinėdami nykstantį, užpelkėjantį ežerą nepaprastu pavadinimu Ertenis, upę Varduvą, vingiavusią, A. Butrimo teigimu, „tarp girių mėlynų raistų ir pelkių…“, nustatė, kad Šarnelė – pati seniausia Lietuvos gyvenvietė. Čia aptikta 4400 metų senumo kanapių sėklų.

A. Butrimas prisiminė archeologą Vitą Valatką, surinkusį gausų V. Mačernio gyvenimo ir kūrybos archyvą. 1971 m. birželio 12 d. jis buvo pirmasis viešo poeto pagerbimo Telšiuose organizatorius. Šio minėjimo labai bijoję tuometiniai rajono partiniai funkcionieriai, tvyrojusi įtampa, tačiau susirinkę daug žmonių, atvažiavę Vytautas Kubilius, Vytautas Bložė, Eugenijus Matuzevičius ir nemalonių padarinių išvengta.

Dabar kasmet birželio 5-ąją – poeto gimtadienį – mini Žemaitija, poezijos posmai skamba Šarnelėje, Sedoje, Telšiuose, Plungės Oginskių rūmuose ir t. t.

Knygos recenzentas doc. dr. Regimantas Tamošaitis teigė: „Vakaro leitmotyvas – atitikimai, o aš noriu pakalbėti apie neatitikimus.

„… Viktorija Daujotytė pasitinka Vytautą Mačernį, keliaujantį iš kaimo į miestą, iš Lietuvos į Europą, iš gyvenimo į literatūrą. Amžiams likusį toje kelionėje. Amžinai jauną…

… V. Daujotytės knyga – V. Mačernio gyvenimo skaitymai. Ne kūrybos, bet paties gyvenimo. O tas Mačernio gyvenimas tik todėl ir gali būti perskaitytas, kad jis buvo paverstas kūryba…

… V. Mačernio egzistencija buvo netvari, trupanti, ją tiesiog buvo būtina paversti tvaria teksto realybe ir įrašyti į kultūrą. Iš didelių ambicijų, menininko galimybių nuojautų ir iš didžiulės baimės – vienatvės, tolygios nebūčiai, – ir kilo būtinybė suteikti savo gyvenimui ritmą ir aukštąją prasmę...

… V. Mačernis gyveno prie pelkių, alsavo jų baugiai tamsiu grožiu, pragarmės paslaptimi ir gyvybės prarasties siaubo nuojauta. Grynojo vitalizmo patirtis tolygi mirties patirčiai. Todėl pelkės traukia, gundo, gąsdina. Jos tuo pat metu yra siaubingai gražios ir pragariškai baisios. Tai žemės įsčių mysterium tremendum…

… Poetą gyvybės instinktas vertė pakilti virš pelkių ir iš susikurtos saugios kultūrinės distancijos, nuo tvaraus žodžių tilto žvelgti į savo ištakų tamsą ją transformuojančiu poetiniu žvilgsniu. Estetinė būties regėsena čia yra kaip gyvybės savisaugos mechanizmas…

R. Tamošaitis, kaip svarbią temą išskyrė vitalizmą: „Ir Krėvės, ir V. Mačernio kūrybinis proveržis – iš galių troškimo. Gal ir Maironio… Kas iš tiesų yra vitalizmas? Šį kartą noriu pamiršti romantines, idealizuotas šio gamtos mokslų termino konotacijas. Pasakysiu aiškiai: vitalizmas yra kūniškumas, arba tiesiog gyvuliškumas. Gyvulys yra sveikas, gražus ir stiprus, nesuluošintas intelekto, proto rūpesčių. Jam nereikia filosofuoti, nes jam vadovauja gamtos instinktas. Tai gamtos archeforma, archetipas, gyvybės hierofanija. Bet vis tiek – gyvuliškumas. Šia primityvia, savo primityvumo nereflektuojančia jėga, pasižymėjo poeto artimieji, tarytum atėmę iš jo gyvenimo energiją. Savim patenkintas brolis, tėvas – „mes – kitokie, mes tikri vyrai“. Ką reiškia būti tiesiog vyru? Kaip ir gyvuliu...

Vitališkumas – tai jėga, kurios Vytautui buvo mažai duota ir kurią jis mėgino pakeisti… sublimuota energija – kultūros ir poezijos jėga. Ji ir vedė poetą per natūralistines gyvenimo pelkes prie karalių gėlės kaip aukščiausios žmogiškosios vertės simbolio“.

Ši nauja V. Daujotytės knyga, anot R. Tamošaičio, tarsi tapo ir nauja V. Mačernio bendrakeleive, žavinčia, spindinčia gyvybės idėja.

V. Daujotytė teigė: „Karališkoji gėlė iš Žemaitijos pelkių. Kodėl knyga taip pavadinta – lyg ir per gražiai ar pernelyg iškiliai? Karališkoji tema svarbi Mačernio eilėraščiuose: Aš esu karalius, Gyveno kartą nelaimingas, vienišas karalius…, Aš pažinau karalių tavyje… Tai aukštojo, aristokratiškojo gyvenimo lygmens ilgėjimasis… Karalių gėlė iš pelkių. Iš Žemaitijos... Iš baltų, tirštų miglų rytais ir vakarais“.

V. Daujotytė, perskaičiusi V. Mačernio eilėraštį Poetas, įžvelgė jame „dvigubą poeto gyvenimą – minioj išvargęs ir nuleidęs galvą, pajuokiamas, lydimas pašaipos, o kartais, perkeistas nežemiškos šviesos, jis valdo žmones kalba, balsu“.

Gilios įžvalgos kupinas V. Daujotytės pasakojimas apie paskutiniąją V. Mačernio vasarą 1944 metais. Ieškodami nuošalesnės vietos, į atokiausią Žemaitijos užkampį, į Mačernių sodybą, vežimu atvažiuoja Donatas Banionis, Vaclovas Blėdis ir Juozas Miltinis. Šarnelėje susidaro savita akademija, būta panašumo į Platono Akademiją – filosofinę mokyklą, veikusią netoli Atėnų.

Pokalbių siela – Juozas Miltinis; jis režisuoja kiekvieną akimirką. Mato Mačernio mąslumą, mąstymo savitumą. Vakarais Mačernis skaitydavo savo eiles, lyg pats įsiklausydamas į savo balsą, žmones veikė jo balsas. V. Mačernį įvertino „akademijos“ dalyviai, o jų prisiminimai labai svarbūs. J. Miltinis po daugelio metų refleksuos: „Jis visą laiką aktyviai gyveno vienatvėje… Buvo aktyvus ir intuityviai ir intelektualiai“. V. Blėdžio išsakyta mintis: „Užsidaro, nutolsta, susimąsto, jo lyg ir nėra tada, kai būna labiausiai, intensyviausiai“. V. Daujotytė tris panevėžiečius prilygino karaliams, kurie neatnešė dovanų, bet patys buvo Poeto apdovanoti.

Pabuvome paskendę vakaro rimty su Karalių gėle, su Poetu Vytautu Mačerniu, profesorės Viktorijos Daujotytės sugrąžintu jo 85-aisiais būties metais.

Dalia Juodkaitė-Dirgėlienė