Patrauklus pasakojimas apie nepriklausomybės praradimą 1940 m.
Prof. Arnoldas Piročkinas
Tikriausiai jau daug kas bus skaitęs šiais metais išėjusią žinomo produktyvaus istoriko ir diplomato Alfonso Eidinto knygą Ieškok Maskvos sfinkso* . Galima manyti, kad jos skaitytojų būrys dar didės. Juk kam iš besidominčių mūsų tautos praeitimi nerūpi ypač tragiški 1938–1940 m., kai Lietuva prarado taip sunkiai prieš du dešimtmečius iškovotą nepriklausomybę. Pristatomoji knyga kaip tik patraukliai ir su išmanymu vaizduoja tų trejų metų įvykius.
Autorius knygą pavadino istoriniu romanu. Taigi tų trejų metų raida piešiama beletrizuota. Toks vaizdavimo būdas knygą daro prieinamą labai plačiai visuomenei – įvairaus išsilavinimo žmonėms. Antra vertus, A. Eidinto veikalas nestokoja svarbių faktų ir įžvalgių interpretacijų. Todėl knyga patrauks ir istorijos mokslo specialistų dėmesį. Jeigu jau užsiminėme apie jos žanrą, reikėtų pasakyti, kad ji skiriasi nuo tikrųjų istorinių romanų – nuo anglo Valterio Skoto, lenko Juzefo Ignaco Kraševskio, čekų Aloiso Jiraseko ar ruso Levo Tolstojaus Karo ir taikos. A. Eidinto romane vis dėlto ryškiai dominuoja istorinis faktas, ne istorinė išmonė.
Tačiau mūsų istorikui visiškai neketinama prikaišioti, kam jis, beletrizavęs sukauptą istorinę medžiagą, savo darbą pavadino istoriniu romanu. Beletrizavimas tam tikru mastu jam atrišo rankas – leido pasakojimo audinį papildyti vaizdais ir veikėjais, kuriuos reikėjo išgalvoti, kad sužadintų tam tikrą intrigą ar papildytų panoraminį paveikslą. Vienas iš tokių veikėjų bene Vytautas Antanas Kundrotas, Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo II skyriaus leitenantas. Esama taip pat veikėjų, kurie turi realius prototipus, bet šie dengiami kiek iškreiptomis pavardėmis. Pavyzdžiui, iš aviacijos, kaip ir Kundrotas, pašalintas Jonas Paragis tikriausiai sietinas su žinomu lakūnu majoru Jonu Pyragiumi.
Dauguma veikėjų knygoje figūruoja savo pavardėmis. Jų diapazonas labai platus: pradedant kiek epizodiškai nupieštais Lietuvos komunistų partijos vadovais, jos aktyvistais bei tarpininkais ir baigiant aukščiausiais to meto Lietuvos valdžios šulais – Antanu Smetona, Antanu Merkiu, Juozu Urbšiu, Stasiu Raštiškiu, Kaziu Bizausku, Augustinu Povilaičiu ir kitais šalies tragediją patyrusiais valstybininkais. Romane ganėtinai ryškūs Stalinas, Molotovas, Hitleris ir Ribentropas.
Suprantama, būtų sunku nustatyti, ar visai tiksliai autorius atskleidė tų žinomųjų, „realiųjų“ personažų veiksmus ir mintis. Ypač tam tikrų abejonių kelia epizodinių veikėjų biografijų detalės. Antai skaitytojo dėmesį patrauks Lietuvos valstybės saugumo departamento agentės Stasės Trakimaitės veikla. Knygoje susidaro vaizdas, kad ji 1938 metais tėra vos pradedanti nelegalią komunistų kurjerės veiklą nepatyrusi jauna mergina, įsimylėjusi aukštą postą Lietuvos komunistų hierarchijoje užimantį Karolį Sprindį. Tikroji Trakimaitė (tiesa, vardas nenurodytas) jau 1931 m. liepos antroje pusėje organizavo poetės Salomėjos Nėries susitikimą su CK sekretorium K. Sprindžiu (žr. V. Alekna, S. Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis, kn. 2, Vilnius, 1997, p. 10–11). Taigi 1938 m. jų pažintis turėjo septynerių ar net daugiau metų stažą. Tad ir jos užverbavimo scena, kai tuo užsiima pats Valstybės saugumo direktorius A. Povilaitis, verta pasvarstymo. Tuo labiau abejotina, žinant, kad tikrasis K. Sprindys, kaip rašo Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija (t. II, p. 387), 1938 m. buvęs pašalintas iš LKP už dezorganizacinį darbą. Reikia manyti, kad jo „byla“ prasidėjo dar iki šių metų, tad vargu ar Maskvoje susibūrę Lietuvos komunistai ir Kominterno vadovai bus ne iš karto, kai kilo įtarimų dėl jo veiklos, nutraukę su juo kontaktus. Tačiau autorius galėtų pasiteisinti, jog pateikiama ne mokslinė studija, bet istorinis romanas, kuriame nebūtina griežtai išlaikyti visų detalių tikrumą: svarbu istorinės raidos esmė. Visa tai tiesa, bet skaitytojas bus linkęs jo istoriniam romanui kelti tuos pačius reikalavimus, kaip mokslinėms studijoms.
Turėdami tai galvoje, nesistenkime ieškoti nesutapimų su tikrove nė žymiųjų to meto Lietuvos valdžios vyrų paveiksluose. Gal kiek pilkokas Antano Smetonos vaizdas: tautos vadu vadintas prezidentas yra atsidūręs lyg ir antrame plane. Atrodo, tarsi autorius pritartų jaunų, energingų jo aplinkos žmonių duotai savo vadui pravardei – senolis, taigi bejėgis, atsilikęs, nesuvokiantis įvykių seniokas. Iš tikrųjų baigiamieji jo buvimo Kaune ir Kybartuose, ruošiantis pereiti sieną, epizodai rodo, kad prezidento nebūta sukriošusio senioko: jis kur kas įžvalgiau už visus ministrus, aukštuosius karininkus ir visokius valdininkus numatė galimą įvykių raidą, užėmus kraštą bolševikams. Jo pasilikimas Lietuvoje nebūtų išgelbėjęs valstybės, tik būtų padėjęs okupantams įteisinti jų veiksmus. Net prezidento mirtis tomis dienomis būtų buvusi paranki Lietuvos nepriklausomybės priešams.
