MOKSLASplius.lt

Patrauklus pasakojimas apie nepriklausomybės praradimą 1940 m.

Asmeniniuose sakiniuose dažnai pakeičiamas įnagininku dvejybinio galininko antrasis žodis. Knygoje rašoma: „Esą atėjęs laikas tą draugingumą (= draugiškumą) padaryti daugiau realiu“ (= realų, realesnį). „Sovietai… turi matyti sieną esančią saugia“ (= saugią), 198.

Neįsigilinę į šių konstrukcijų esmę, kalbos taisytojai ir vartotojai panūdo netaisyklinguosius įnagininkus visais atvejais, tinka netinka, keisti naudininkais. Tokių pavyzdžių esama ir knygoje: „Prašau jus būti kuo ramesnei“ (= ramesnę, bet ne ramesne!), 38. Kiek pakeitus sakinį tiktų ir naudininkas: jai reikėjo būti kuo ramesnei. Asmeniniame sakinyje įmanomas ir vardininkas: ji norėjo būti kuo ramesnė. Visais atvejais būdvardis derinamas prie įvardžio.

Štai dar keli pavyzdžiai su tariamai taisyklingais naudininkais: „Tai Žorą privertė būti atsargiam“ (= atsargų), 463; „[…] šūkiai, kviečiantys būti pasiryžusiems (= pasiryžusius) mobilizacijai… ir, įdomiausia, būti pasiruošusiems (= pasiruošusius) bet kokiems netikėtumams“. „O maršalas Semionas Timošenko (= Timošenka) paragino visus būti pasiruošusiems (= pasiruošusius) mobilizacijai“, p. 579. Redaktorius tokių kalbos klaidų neturėtų praleisti.

Be kokių platesnių aiškinimų toliau pateikiami keli sakiniai su linksnių valdymo klaidomis: „Ministras pirmininkas jumis (= jūsų; sakoma A. Smetonai, kuris paskyrė) jau yra paskirtas“, p. 97; „Sek mane“ (= Sek paskui mane), p. 535 (knygoje mane tiktų, jei lieptų jį stebėti); „nenusimanydamas diplomatijoje“ (= apie diplomatiją), p. 574; „Lietuvą (= Lietuvai) atstovavo“, p. 347.

Mūsų dienų viešojoje kalboje pastebimai nyksta vadinamasis dalies, arba neapibrėžto kiekio, kilmininkas: jo vietoje įsigali vardininkas ir galininkas. Keli pavyzdžiai iš A. Eidinto knygos: „[…] gal atsiras valdininkai (= valdininkų), darbininkai (= darbininkų), kurie įsigys (= įsigis) skypelius“ (= sklypelių), p. 227. Kartu su šiais kilmininkais kenčia ir neiginio kilmininkas: „[…] ar nekiš į Lietuvą savo nosį (= nosies) ir Anglija?“ p. 206.

J. Jablonskis, Pranas Skardžius ir kiti kalbininkai gana griežtai, be kokių išlygų, taisė prielinksnį į prie veiksmažodžio tikėti. Paskutiniai Kalbos patarimai, sudaryti Ritos Miliūnaitės (S 2, 2002, p. 44–45), kažkodėl toną švelnina: ši konstrukcija tik vengtina. Šiaip ar taip, pavyzdingos prozos autoriai jos neturėtų vartoti. Todėl pasakymas „…buvo netikintis į Dievą“ (30) neteiktinas ir keistinas: netikėjo Dievo (Dievu) arba tiesiog – buvo netikintys.

Visiškai smerktina, kaip knygoje pateikiamos latvių pavardės. Kiek išmanantis apie abi kalbas redaktorius negalėjo palikti tokių formų: Muntersas (latviškai Munters), Berzinšas (latv. Bērziņš), Ingenbergsas (latv. Ingenbergs), Kocinšas (latv. Kociņš). Lietuviškai šios pavardės turėtų būti rašomos taip: Munteras (taip vartota mūsų spaudoje iki 1940 m.). Mano nuomone, dar tiksliau būtų rašyti Munteris. Mat yra duomenų, kad kitų tautų pavardės su formantu -er-, jei jis nekirčiuotas, gauna galūnę -is (plg. Wagner – Vagneris, Meyer ar Meier – Mejeris, Volter – Volteris). Tuo tarpu pavardėms su kirčiuotu -er- pridedamos galūnės -as (plg. Voltaire – Volteras, Baudelaire – Bodleras, Auber – Oberas).

Latvių vyriškos giminės vardininke esantis -s yra galūnės, tolygi lietuvių tarmėse sutrumpintai galūnei -s (vaiks, tėvs…). Tad tą sutrumpintą latvišką galūnę keiskime bendrinės kalbos galūne ir rašykime ne Ingenbergsas, bet Ingenbergas (plg. Endzelīns – Endzelynas, Alunāns – Alunanas ir t. t.). Latvių pavardžių galūninis š taip pat yra galūnė, ne kamieno priebalsis, todėl tą š keiskime lietuviška galūne -is: Bērziņš – Berzinis, Kociņš – Kuocinis (latvių žodžiuose raidė o reiškia dvibalsį uo). Dėdami prie latviškos galūnės dar lietuvišką galūnę, elgiamės kaip rusai, kuriems šie daiktavardžiai rodosi esą apskritai be galūnės.

Nesinorėtų baigti patrauklios A. Eidinto knygos aptarimo kalbos kritika (ji nė neskiriama autoriui, nors būtų pageidautina, kad į ją atsižvelgtų). Svarbiausia knygoje padaryta išvada: „Dėl 1939 ir 1940 metų mūsų politikų žingsnių ir sprendimų ginčijomės ir toliau ginčysimės. Ar daug alternatyvų to meto sprendimams jie turėjo, kai Lietuvos likimą nulėmė Stalino ir Hitlerio suokalbis?“ (p. 588). Vienas iš didžiausių autoriaus nuopelnų yra tai, kad darosi aišku, jog tų alternatyvų, deja, nebūta.