Patrauklus pasakojimas apie nepriklausomybės praradimą 1940 m.

Pasigedę ryškesnio A. Smetonos paveikslo, anaiptol nenorėtume sakyti, jog jam turėtų tekti didesnė dalis kaltės dėl kraštą ištikusios tragedijos. A. Eidintas knygoje, lyg tarp kita ko, gal net pats ne visai aiškiai apsisprendęs, yra pasakęs įdomią mintį, kuri neleidžia kaltinti vieno prezidento dėl nepriklausomybės praradimo. Į šią mintį turėtų atkreipti akis visi istorikai, rašantys apie 1940 metus. Vienoje knygos vietoje, p. 382, autorius taip apibendrina Lietuvos Respublikos pasiuntinio Maskvoje Lado Natkevičiaus samprotavimus: „Natkevičius suprato, kad Kremlius eina agresijos keliu ir net didžiausias strategas iš tikrųjų nieko negali pakeisti“ (išryškinta cituojant. – A. P.)

Taigi pretenzijos, kad, turėdami valdžią, Smetonos režimui priešinęsi ir jį kritikavę krikščionys demokratai, socialdemokratai ar valstiečiai liaudininkai būtų įstengę išvairuoti valstybės laivą tarp XX a. Scilės ir Charibdės, yra niekuo nepagrįstos – tai dėl atstūmimo nuo valdžios įžeistų ambicijų šauksmas.

Knygoje labai detaliai parodytos Lietuvos atstovų pastangos „derybose“ su Molotovu ir už jo stovinčiu viskam sprendžiamą žodį tariančiu Stalinu primena vargšo kiškučio, pakliuvusio į negailestingą plieno kilpą, konvulsijas. O gal tas kiškutis sistemingai gniaužiančio apsiraizgiusio smauglio auka? Tad mūsų kurių ne kurių istorikų ar publicistų pastangos šiaip ar taip „diskredituoti“ valdančiąją Smetonos „kliką“ veda mus ne tuo keliu: toliau tęsia „supuvusio“ režimo pasmerkimo ir stalininės politikos pakylėjimo tradiciją.

A. Eidinto garbei galėtume pasakyti, kad jis neprisidėjo prie šios nelemtos tradicijos. Dabar jo pateiktus veikėjų paveikslus ir įvykių apibūdinimus ilgainiui jis pats ar kiti papildys, patikslins. Norėtųsi manyti, kad bus tikslinama ne smerkimo kryptimi. Nugalės suvokimas, kad tragiško Lietuvai spektaklio aktoriai buvo žmonės, turintys ir teigiamų, ir neigiamų ypatybių, bet nė vienas iš tų žmonių nebuvo paskutinių scenų režisierius.

Apie kalbamą knygą būtų galima dar daug diskutuoti. Manykim, kad norinčių ją išnagrinėti taip pat atsiras. Šiuo kartu sunku nepasiduoti pagundai pasakyti kelias nedideles pastabėles dėl knygos pabaigos. Kyla abejonių, ar vertėjo ją baigti dviem skyriais – Dekanozikas bei Dekanozovas ir Ribbentropas. Tiesa, Dekanozovas vienas iš Stalino planų vykdytojų Lietuvoje. Pirmajame skyrelyje užsimenama apie Stasės Trakimaitės sušaudymą ir jos apmulkinto vyro palyginti laimingą baigtį (jeigu ji nepramanyta) – pašalintas iš LKP, paskiriamas kino teatro direktoriumi. Tačiau apskritai abu skyriai su Lietuva beveik nesusiję. Skaitytojui būtų buvę įdomiau ir gal naudingiau, jei būtų patyręs apie tomis dienomis „liaudies vyriausybės“ narių (J. Paleckio, M. Gedvilo, V. Krėvės-Mickevičiaus, E. Galvanausko) savijautą – kaip jie kūrė ir išgyveno šį košmarą. Ko gero šie veikėjai būtų kur kas ryškiau atskleidę Maskvos sfinksą, negu Dekanozovo lūkuriavimas Ribentropo priimamajame notos, kad sąjungininkė Vokietija skelbia karą draugiškai Tarybų Sąjungai. Negi autorius stokojo tokiai temai medžiagos? Greičiausiai neatėjo į galvą, kaip svarbu nušviesti socializmo glėbyje dusinamos Lietuvos pirmąsias dienas. Na, bet tai pataisomas dalykas: arba autorius papildys tokiais skyriais antrąjį leidimą, arba parašys šios knygos tęsinį.

Ateičiai praverstų ištaisyti vieną autoriaus neapsižiūrėjimą. Keliose vietose (p. 232, 251) kalbama apie pasirengusius 1939 m. rudenį žygiuoti Lietuvos kariuomenės Vietinės rinktinės dalinius. Iš tikrųjų tada buvo generolo Vinco Vitkausko vadovaujama Vilniaus rinktinė. Vietinė rinktinė buvo organizuojama generolo Povilo Plechavičiaus 1944 m. vasaryje.

Kadangi knyga tituluojama istoriniu romanu, taigi kūriniu, pretenduojančiu į grožinės literatūros kvalifikacijas, pakalbėkime dar apie kalbos dalykus. Šis pokalbis taip pat turėtų praversti būsimam antrajam leidimui.

A. Eidintas, pavadinęs savo veikalą istoriniu romanu, vis dėlto nesijautė įveiksiąs kalbos barjerą, už kurio prasideda meninė proza. Čia jam turėjo talkininkauti jo paties susirastas ar leidyklos paskirtas padėjėjas – kalbos redaktorius. Deja, jo pagalba nepakankama: palikta nemaža kalbos kultūrą pažeidžiančių dalykų. Nesiimame spręsti, kas dėl to kaltas – talkininko nestropumas ar kvalifikacijos stoka. Pateisinti jų istorinio romano žanro reikalavimais taip pat neįmanoma.

Kalbos klaidos galėtų būti kildinamos iš dviejų šaltinių: vienos „originalios“, padarytos paties autoriaus ar redaktoriaus, o kitos – atsiradusios laikantis tariamų citatų autentiškumo. Iš tikrųjų pastarųjų klaidų nevertėtų šioje knygoje skirti nuo pirmųjų, nes tie tekstai su kabutėmis nėra citatos: neturi jokių nuorodų ar šaltinių duomenų. Todėl tokias pseudocitatas derėjo taisyti pagal dabartinius kalbos reikalavimus.

Kurios ne kurios klaidos tiesiog kelia nuostabą, pavyzdžiui, elementarių žodžių rašyba: grąžuolį (= gražuolį), gražinti (=grąžinti), žr. p. 101; žūt būt (= žūtbūt), 263; kažinką (= kažin ką), 351.

Knygoje pasitaiko nenorminių, pasenusių ir netaisyklingos darybos žodžių: galėsime ir jums atminčiai (= atminimui) įteikti, 37; ketveriukė (= ketvertukas) nutarė, 65; iš kalno (= iš anksto) susitarę, 96; dabartinėmis apystovomis (= aplinkybėmis), 161; priėmė domėn (= atsižvelgė, įsidėmėjo ir pan.), 337. Kas ne kas teisintų žodžius draugingas, draugingumas, dažnai vartojamus A. Eidinto knygoje, Dabartinės lietuvių kalbos žodyno pavyzdžiu. Vis dėlto, manau, reikėtų laikytis Jono Jablonskio nuomonės, jog šių žodžių nereikėtų vartoti: jie keistini lietuvių kalbos sistemai būdingais žodžiais draugiškas, draugiškumas.

Nepateisinamai neištaisytos bendrinei kalbai svetimos morfologijos lytys: įsigys (= įsigis), 227; surys (= suris), 383; nesenai (= neseniai), 152; Mes, gerbiamasis Viačeslav Michailovič (= Viačeslavai Michailovičiau), 363.

Knygoje labai šlubuoja linksnių vartojimas. Labiausiai į akis krinta du linksniai, įeinantys į vadinamąją dvejybinių linksnių konstrukciją. Jos esmę sudaro tai, kad būdvardžiai ir kiti būdvardiški žodžiai tam tikruose tariniuose ir papildiniuose turi būti derinami su daiktavardžiais ar juos atstojančiais žodžiais. Šie kartais nepasakyti, bet lengvai numanomi. Šiose konstrukcijose dėl rusų kalbos įtakos derinamasis žodis dažnai pakeičiamas įnagininku (atsiranda valdymo santykis). Knygoje tokį pakeitimą iliustruoja netaisyklingas pavyzdys: Šiandien nepakanka būti nei šiltu, nei šaltu (= nei šiltam, nei šaltam), p. 143. Šiame beasmeniame sakinyje lyg ir nėra žodžio (daiktavardžio ar įvardžio), prie kurio turėtų derintis pasakytieji būdvardžiai. Tačiau jis galimas: jam, žmogui, kraštui. Jeigu numanomasis žodis būtų daugiskaitos formos ar kitos giminės, tai ir būdvardžiai gautų suderintą skaičių ar giminę: šalia jiems būtų šiltiems, šaltiems, šalia joms – šiltoms, šaltoms ir t. t.