MOKSLASplius.lt

Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (8)

Ina teigia, kad Josifas antrą kartą Vilniuje lankėsi 1967-ųjų pavasarį, bet jos aplinkos vilniečiai, atrodo, nelabai tuo buvo linkę patikėti, nes jokių Brodskio buvimo faktų iš to meto neturėjo. Vis dėlto tai puikiausiai siejasi su buvusio Sudervės klebono kunigo Adolfo Trusevičiaus CM prisiminimais. 1993 m. lenkų žurnalistui duotajame interviu jis kalbėjo, kad po Brodskio ir jo draugų apsilankymo Sudervėje (1966 m. rugpjūčio mėn.) praėjo nemažai laiko, atėjo pavasaris, vasara… Sudervėje apsireiškia Josifas Brodskis ir apkabina kunigą Trusevičių kaip seną bičiulį. Kartu iš Leningrado atsiveža ir vargonų muzikos profesoriaus dukterį Anastaziją Braudo, kad ši išgirstų nuostabią Sudervės bažnyčios akustiką ir pagrotų šios bažnyčios vargonais. Štai tada Brodskis ir mynė Sudervės bažnyčios vargonų dumples, kad jo atsivežta muzikantė galėtų įvertinti vargonus, o svarbiausia – bažnyčios akustiką. Ar bereikia įspūdingesnio Brodskio lankymosi Lietuvoje 1967 m. ženklo? Nebent poeto gerbėjai Lietuvoje ir pasaulyje nutartų, kad Sudervės bažnyčioje būtina atidengti atminimo lentą ar kitą ženklą, žymintį šį įspūdingą faktą. Juk vargu ar Lietuvoje, taip pat pasaulyje, rasime kitą tokią bažnyčią, kurioje vargonų dumples mynė Nobelio premijos laureatas.


Atminties jėga ir silpnumas


Skaitytojas be jokios abejonės pastebės, kad kun. A. Trusevičius mini atėjus 1967-ųjų pavasarį, vasarą, o Ina Vapšinskaitė teigia, kad Brodskis Vilniuje antrą kartą lankėsi tų metų pavasarį. Klysti galėjo kunigas, kuris savo įspūdžius žurnalistui pasakojo nuo prisimenamų įvykių praėjus 26–27 metams. Klysti žmogiška kiekvienam, taip pat Inai Vapšinskaitei, kuri tuos įvykius mėgina prisiminti, praėjus nei daug, nei mažai – kone 40 metų. Mums tai neabejotinas faktas, kad 1967 m. Josifas Brodskis antrą kartą tikrai lankėsi Vilniuje, nors toli gražu ne visi jo bičiuliai žino šį faktą.

Dar pažymėsime, kad Ina yra iš tų gailestingų moterų, kurioms jų draugų rūpesčiai visada atrodė kaip savi. Katiliams gyvenant Leningrade, ir gimus pirmagimiui Ramūnui ir antragimiui Andriui, Ina atvažiuodavo į Leningradą, po kelias savaites gyveno pas Katilius ir padėdavo Elmirai Katilienei rūpintis naujagimiais. Tai būdavo puiki proga Inai bendrauti ir su Josifu.


Brodskis remiasi Timiriazevu


Iš tikrųjų žmones Brodskis gerbė, ir ypač tuos, kurie jam buvo prie širdies. Su svetimais galėdavo būti kandus, sukelti barnį, net įsivelti į konfliktą. Kartais atrodydavo, jog pats ieško nuotykių, nežadančių nieko gero. Kad ir toks Ramūno pasakojimas.

Sykį po vieno vakarėlio gal pas Jašą Gordiną jau beveik paryčiais Josifas su Ramūnu žengė per Marso lauką. Šnekėdamiesi nepastebėjo, kad žengia per veją. O ten – Amžinoji ugnis ir, žinoma, milicininkas, kuris kaip tyčia išdygo priešais tvarkos pažeidėjus. Sustabdė, nors ir nepiktai. Čia Josifas pradeda savo prakalbą, iš to matyti, kad truputį išgėręs: „Akademikas Timiriazevas liepia žolę mindžioti, ji tada geriau auga“. Žodžiu, Josifas netiesiogiai suabejoja milicininko pareigos saugoti žolyną tikslingumu ir net pasiremia akademiko Timiriazevo autoritetu. Kaip elgtis milicininkui? Jis jaučiasi užgautas. Ramūnui akivaizdu, kad pakvipo atsidurti milicijos skyriuje, o toks nuotykis buvo visai nepageidaujamas. Ramūnui teko pasitelkti visą savo gražbylystę, kad neįsipliekstų incidentas. Josifas taip pat sumojo perlenkęs lazdą, tad atsiprašė pareigūno, nors žodis atsiprašau jo lūpose buvo visai nebūdingas. Iš Ramūno reakcijos supratęs, kaip jis susijaudinęs ir koks nemalonus jam šis įvykis, Josifas įjungė atgalinę pavarą. Dar neaišku, kaip būtų elgęsis kitomis aplinkybėmis.


Kalambūrų ir epigramų meistras


Ši istorija, nors ji ir baigėsi gerai, verčia pasidomėti, koks buvo Brodskio santykis su stikliuku. Tuo labiau, kad kai kurie net šios publikacijos skaitytojai šventai įsitikinę, kad kaip ir daugelis kitų „poetų cecho“ atstovų Brodskis mėgo pašėlti. Ar iš tikrųjų taip?

Pasak Elės ir Ramūno Katilių, jų bičiulis nebuvo abstinentas, bet saiką visada jautė, kitaip negu kai kurie kiti poetinio „cecho“ meistrai ir pameistriai. Brodskis niekada nepasigerdavo. Žinoma, per savo gimimo dieną galėjo išlenkti taurelę kitą ir paskui dainuoti Lili Marlen. Vilniuje draugų būryje išgerdavo ne daugiau kaip ir panašiuose subuvimuose Leningrade. Katiliams užėjus pas Brodskius ar Josifui pas Elę ir Ramūną, nebūdavo poreikio ant stalo būtinai statyti vyno ar ko nors stipresnio. Susirinkus didesnei kompanijai paprastai atsirasdavo ir atitinkamų gėrimų, bet Brodskis gerdavo ne daugiau už kitus – saikingai.

Apskritai buvo rimtas žmogus, tačiau ne nuobodus, ne mentorius. Mėgdavo juokauti, kurti juokingas situacijas. Jam bemat be jokių pastangų gimdavo humoristiški dvieiliai ar ketureiliai – buvo kalambūrų meistras.

Antai lygiai dešimtą, kaip ir buvo tartasi, Brodskio buto duris praveria jo draugas rašytojas Sergejus Dovlatovas (1941–1990 m.), vienas žymiausių praėjusio šimtmečio antrosios pusės rusų prozininkų. Atėjo kartu su foksterjerų veislės kalyte Glaša. Ant slenksčio Brodskis ir sako: „Jūs atėjote lygiai dešimtą, tai normalu. Bet kaip šunelis sugebėjo nepavėluoti?“

Arba štai sėdi poetai Brodskis, Jevgenijus Reinas ir Dovlatovas. Reinas ir sako: „Tikslumas – didžiulė jėga. Pedantišku tikslumu pasižymėjo Zoščenka, Blokas ir Zabolockis. Mūsų vienintelio susitikimo metu Zabolockis man pasakė: „Žinote, Ženia, kuo aš įveikiau tarybinę valdžią? Aš ją įveikiau savo tikslumu!“ Brodskis nutraukė Reiną perklausdamas: „Ar įveikė ta prasme, kad išsėdėjo 16 metų nuo skambučio iki skambučio?“

Arba štai ko verta epigrama, skirta Ramūno broliui Adui (Audroniui) Katiliui:

Если бы собрать воедино Всё,
что влитo в этого блондина
Была б бутыль величиной
С костёл.

Tikriausiai nedaug vilniečių galėtų pasigirti, kad tokio talento poetas jiems yra skyręs epigramą ar sukūręs kalambūrą. Apie Ramūną yra pasakęs: „Romas knygų neskaito, bet mėgsta apie jas pakalbėti“. Žodžiu, su Josifu nuobodžiauti netekdavo.