Lėk, žirge, lėk, nešk žinią apie tautą ir kalbą

Rugsėjo 6 d. Marijampolės centrinėje Jono Basanavičiaus aikštėje atidengtas ir pašventintas paminklas Tautai, Kalbai. Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti 1009–2009. Kone 20 m aukščio ir 300 t sveriantis paminklas nuo šiol yra svarbiausias ne tik aikštės, bet ir Sūduvos sostinės meninis akcentas. Tai prasmingiausias ir meniškiausias Marijampolėje gyvenančio skulptoriaus Kęstučio Balčiūno darbas, kurio galėtų pavydėti bet kuris Lietuvos miestas.

Bendro likimo simbolis

15 m aukščio sraigtinė rausvo kiniško granito kolona simbolizuoja sudėtingą ir sunkų lietuvių tautos kilimą amžių bėgime ir veržlią slinktį į ateitį. Koloną vainikuoja sidabro raitelis ant žirgo – ši kompozicija išlieta iš nerūdijančio plieno. Raitelis nėra karys, kuris šauktų į kovą ar savo šarvų blizgesiu bandytų sukelti baimę priešui. Jaunuolio ant žirgo figūra nieko nebaugina, niekam negrasina, tautos patirtų skriaudų neprimena. Tai gyvenimą teigiančios jaunystės įvaizdis, o jaunuolio rankose gulsčiai laikoma ietis tik pabrėžia atrastos pusiausvyros, harmonijos su pasauliu būseną. Kartu tai tautos kovų ir lietuviško žodžio dermės, bendro likimo simbolis.

Paminklo postamento keturi kampai pagal skulptoriaus Kęstučio Balčiūno užmanymą tikriausiai turėtų simbolizuoti keturis Lietuvos etnokultūrinius regionus, ir jeigu tikrai taip, gali įsižeisti penktojo regiono – Mažosios Lietuvos – atstovai, kuriems tarsi neliko vietos. Kita vertus, reikia suprasti ir skulptorių, nes sunku įsivaizduoti penkiakampį kolonos pagrindą, o ir dėl etnokultūrinių regionų dar vis kyla diskusijų. Pagaliau meninė tiesa nebūtinai turi aklai kopijuoti realų gyvenimą.

Postamente yra keturi bareljefai, kuriuose perteikti esminiai lietuvių kalbos išlikimo akcentai. Pirmajame bareljefe esantis užrašas skelbia: TAUTAI, KALBAI. LIETUVOS VARDO TŪKSTANTMEČIUI PAMINĖTI 1009–2009. Antrajame bareljefe perteikti lietuvių kalbos priešistorės ženklai: Krivis su lazda prie aukuro ir ąžuolo, šalia – akmuo išrašytas runomis.

Trečiasis bareljefas nukelia į 1547 metus, kai Martynas Mažvydas išleido pirmąją lietuvišką knygą – Katekizmą. Nuo šios skiriamosios ribos prasideda lietuviškų knygų spausdinimo laikai. Senuosius knygų spausdinimo laikus bareljefe primena lietuviškojo Katekizmo spausdinimo scenelė. Ketvirtasis bareljefas skirtas dabartinės bendrinės lietuvių kalbos tapsmui. Šalia lietuvių bendrinės kalbos „tėvo“ Jono Jablonskio portreto iškalti Mikalojaus Daukšos žodžiai iš 1599 m. Vilniuje išspausdintos Postilės: „Kalba yra bendras meilės ryšys, Tėvynės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“

Viena kitą maitinančios versmės

Paminklo idėją galima apibūdinti vienu sakiniu: kalba ir tauta – neatsiejamos ir viena kitą maitinančios versmės: jeigu išliks kalba, gyva bus ir tauta. Argi ne Justinas Marcinkevičius linkėjo: Nepriklausomybės keliu Tauta ir Kalba turi eiti drauge. Tai nedalomos vertybės. Paminklas įprasmins tautos nueitą kelią, žadins vaizduotę ir prisiminimus, neleis prisnūsti mūsų istorinei atminčiai. Prasminga, kad jo statyba užbaigta būtent šiais, Lietuvos paminėjimo istorijoje tūkstantmečio metais. Kiekvienam atvykėliui į Marijampolę paminklas tikriausiai kels daug klausimų, privers pasiieškoti ir atsakymų, paskatins daugiau domėtis tautos ir valstybės praeitimi ir koks vaidmuo modernios lietuvių tautos formavime teko lietuvių kalbai.

Iš toliau atvykusiajam veikiausiai kils klausimas, kodėl toks iškilus paminklas stovi ne sostinėje ar kitame mieste, bet Marijampolėje. Patiems marijampoliečiams ir šio krašto gyventojams toks klausimas nekyla, nes tai pati natūraliausia tokio paminklo gimimo vieta, kitur sunkiau įsivaizduojama. Kaip čia neprisiminti, kad Sarmatijos šiaurėje gyvenusius sudinus ir galindus pirmas istorijoje paminėjo dar II a. viduryje Aleksandrijoje gyvenęs Klaudijus Ptolemėjus veikale Geografija (III knyga, 5 skyrius). Vėliau mokslininkų išsiaiškinta, kad tai buvo sūduvių ir galindų gentys.

Taigi sūduviams yra ko didžiuotis, nes jų senieji protėviai istorijoje paminėti pusdevinto šimtmečio anksčiau negu Lietuvos vardas. Be to, Marijampolė – ne tik sūduvių, bet ir lietuvių kalbos sostinė. Marijampolė išugdė daugiau kaip 200 Lietuvos valstybės veikėjų, iškilių dvasininkų, kalbininkų, rašytojų, kultūros kūrėjų, visuomenininkų. Ant Rygiškių Jono gimnazijos rūmų sienos kabo atminimo lentos lietuvių tautos atgimimo šaukliams – Jonui Basanavičiui ir Vincui Kudirkai, bendrinės lietuvių kalbos „tėvui“ Jonui Jablonskiui – kur dar tokias pavardes vienoje vietoje išvysi. Šiais metais balandžio 30 d. Rygiškių Jono gimnazijos fasadą papuošė dar viena atminimo lenta, kurioje iškalta daugiau kaip dvi dešimtys šią gimnaziją baigusių ar joje mokslus ėjusių įžymių žmonių pavardžių.

Lietuviškos dvasios orientyras

Lietuviško žodžio puoselėjimas turėjo daugybę skirtingų būdų ir formų. Sraigtu į dangų sminganti kolona su sidabro raiteliu viršuje iš atminties miglų prikels Lietuvos knygnešių žygdarbius, kurių dėka lietuvių tauta per visą spaudos draudimo laikotarpį neliko nei tamsi, nei juoda. Primins kaimo daraktorius, dažnai bevardžius – juk jie turėjo slėpti šį savo užsiėmimą, nes už nelegalų vaikų mokymą caro valdžios draudžiamo lietuviško rašto grėsė baudos, areštas ir tremtis iš Lietuvos. Primins šis paminklas ir paprastų kaimo motinų žygdarbį, kurios šalia ūkinių ir namų apyvokos darbų sugebėdavo savo vaikus mokyti lietuviškos abėcėlės ir slebizuoti iš maldaknygės. Visi jie – knygnešiai, daraktoriai ir paprastos kaimo motinos – buvo patys tikrieji lietuviško žodžio puoselėtojai. Ne vien kalbininkams, kunigams, poetams, rašytojams, apskritai inteligentams šis epitetas priskirtinas.

Šis paminklas – daugiaprasmis simbolis, iš kurio kiekvienas gali savaip perskaityti lietuvių tautos istorijos labai svarbius momentus. Marijampolės apskrities viršininkei Birutei Kažemėkaitei nuo šiol ši aikštė – tai vieta, kur kiekvienas galės susimąstyti: kas man yra manoji tauta ir Tėvynė? O atsakymą gausime atsižvelgiant į tai, kiek patys būsime į šį klausimą įdėję, kiek būsime pribrendę ieškoti prasmės ir atsakymo. Gal sąžinė dilgtels tiems, kurių pastangomis ar nieko nedarymu kone visiškai nutautintas Vilniaus senamiestis, kur su žiburiu ir padidinamuoju stiklu reikia ieškoti lietuviško užrašo. Sostinėje lietuvišką žodį užgožė tokie kalbos „perlai“ kaip Rimi, Maxima, VP market, Elektromarkt, Techno, Eko ar Shop of Amber Gintaras… Ištisa abrakadabra, rodanti pirmiausia šių prekybos centrų savininkų kalbos jausmo neturėjimą, dvasios skurdumą, o kalbant paprastai – elementarų nekultūringumą.

Štai kodėl į Marijampolės monumentą žvelgiame kaip į lietuviškos dvasios orientyrą, o gal savastį. Tai ir savų istorinių ir kultūros vertybių, neiškeičiamų į didžiausius pasaulio turtus, viršenybės triumfas.

Kol lietuviai sapnavo tigrus

Paminklas turėjo būti atidengtas liepos 6-ąją, Valstybės dieną, kai buvo minimas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kaip teigė Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys, sprendimas pastatyti paminklą Tautai ir Kalbai buvo priimtas prieš trejetą metų, kai Lietuvos ekonomika kilo į kalną ir apie jokią krizę niekas nė nesapnavo. Nuo savęs pridursime, kad tada lietuviai jeigu ką ir sapnavo, tai... tigrus, ant vieno iš kurių buvo užrašyta Lietuva – Baltijos tigras. Šalies ekonomika iki 2006 m. sparčiai augo, solidūs užsienio apžvalgininkai Lietuvą lygino su Pietryčių Azijos ekonomikos „tigrais“ – Singapūru, Malaizija, Taivanu, Honkongu (Kinija), Pietų Korėja. Lyginta pagal ekonomikos augimo tempus ir BVP augimą. Lietuva buvo giriama kaip spartaus ekonominio augimo pavyzdys.

Nuo to laiko prabėgę treji metai parodė, kad lietuviškasis „tigras“ pasirodo besąs popierinis kaip ir išpūstas Lietuvos ekonomikos augimo burbulas. Krizė privertė atitokti, ką toliaregiškesni finansų analitikai ir be krizės matė, o dabar visi matome: negalima šalies BVP kelti vien perkainojant nekilnojamąjį turtą ir manipuliuojant skaičiais.

Dėl lėšų stygiaus numatytai datai paminklo užbaigti nepavyko, bet tikslą užsibrėžusių sūduvių net ir sunkmetis nesustabdė. Tegu ir pavėlavus du mėnesius paminklas buvo pastatytas, atidengtas ir pašventintas. Dėl viso to, o gal ir dėl mums nežinomų priežasčių, atrodo, labiausiai buvo įsižeidusi už orą atsakinga stichija, lemiamą kartą pamėginusi išbandyti Sūduvos sūnų ir dukterų tvirtybę. Su retais pertrūkiais lijo pilnu lašu, o žvarbus gūsingas vėjas įsismarkaudavo taip, kad kai kurioms vaidilučių parėdais pasipuošusioms Marijampolės mergelėms, ypač lengvesnėms, kilo rimta grėsmė būti nuneštoms be garantijos grąžinti. Nuostabu, kad per visas iškilmes aikštėje išbuvo į ceremoniją susirinkusieji marijampoliečiai ir iš kitų Lietuvos vietų suvažiavę žmonės, kuriems suprantama ir brangi pati šio paminklo idėja.

Nuskambės paradoksaliai, bet už tai, kad yra paminklas Tautai ir Kalbai, galime būti dėkingi ne tik marijampoliečių užsispyrimui ir ryžtui, bet ir mūsų gyvenimo inertiškumui, nes tai prieš trejetą metų priimtų sprendimų įkūnijimas. Šiais krizės metais nė vienas meras ir jokia savivaldybės taryba nebūtų išdrįsusi priimti sprendimo statyti tokio didingo monumento, kurio kaina arti pustrečio milijono litų.

Nejau gulbės giesmė?

Pats laikas pristatyti kūrėją. Interneto svetainėse pabrėžiama, kad monumentą Tautai ir Kalbai sukūrė marijampolietis skulptorius Kęstutis Balčiūnas. Matyt, vietos veiksnys marijampoliečiams yra išties svarbu, nes kas geriau už vietinį suvokia ir gali išreikšti tai, kas slypi nelengvai išaiškinamoje sąvokoje genius loci, šiame erdvės, laiko ir ypatingos jausenos nulemtame universaliame matmenyje. Vis dėlto teisybės dėlei reikėtų patikslinti: K. Balčiūnas yra natūralizavęsis marijampolietis, nes prieš penkiasdešimt vienus metus gimė Pakruojo rajone. Bet tai nė kiek nemenkina nei jo kūrybinių galių, nei sugebėjimo įsijausti ir meninėmis priemonėmis perteikti būtent šio krašto žmonėms – sūduviams – ir visiems lietuviams būdingo požiūrio į savo tautą ir kalbą.