Aukštaičių etniniai sambūriai ir gegužinės

Vytautas Rimša,
anykštėnas, Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ tarybos narys

Pastaruoju metu pašėlusiu greičiu pasaulyje plintant globalizacijos procesams, bendrame civilizacijos katile maišantis atskirų tautų kultūrai ir nacionaliniam identitetui, vis didesnę reikšmę siekiant išsaugoti lietuvių nacionalinę savastį ir tautinę kultūrą įgauna etnokultūrinė veikla, kraštotyros darbai, etnografiniai ir tautotyros renginiai. Itin vertingą darbą šioje srityje atlieka įvairiose Lietuvos vietovėse susibūrusios kraštų bendruomenės, tarp jų – ir Vilniuje veikiantys atskirų Aukštaitijos miestų bei rajonų kraštiečių sambūriai. Džiugu, kad kai kurių šio krašto bendrijų veikla sulaukė atgarsio ne vien Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse, kuriose šiuo metu tarpsta mūsų tautiečių diasporos.

Telkdama šalyje ir užsienyje gyvenančius kraštiečius bendram tautotyros ir etnokultūros darbui, pastaruoju metu itin nuosekliai – „iš peties“, kaip sakytų tikri aukštaičiai, – darbuojasi Pasaulio anykštėnų bendrija (PAB), veikianti nuo 1992 m. Anykščiuose. Daug laiko tam skiria nuolat kraštiečių perrenkamas ir jau kelintą kadenciją bendrijos prezidento pareigas einantis žinomas mokslininkas, anykštėnas, profesorius Antanas Tyla ir jo pavaduotojai – bendrijos viceprezidentai, anykštėnai, profesoriai Algirdas Čižas ir Algirdas Antanas Avižienis (JAV). PAB „pasiraitoję rankoves“ taip pat dirba ir kiti anykštėnai. Tarp jų – žinomas rašytojas, vertėjas ir publicistas Rimantas Vanagas, žurnalistas ir kultūrininkas Tautvydas Kontrimavičius.

Bendromis jėgomis 1992–2007 m. buvo surengti penki PAB suvažiavimai, išleista, pristatyta ir kartu su anykštėnais aptarta per dešimt knygų, surengta nemažai meno parodų, iškiliai paminėti keli Anykščių miesto jubiliejai ir kitos tradicinės šventės, leidžiamas ir platinamas bendrijos mėnraštis Pasaulio anykštėnas, veikia informatyvi elektroninė bendrijos svetainė, elektroninis anykštėnų žinynas ir kt. Panašiai savo veiklą šiuo metu plėtoja ir kai kurios kitos šalies miestuose ir rajonuose įsikūrusios kraštiečių bendruomenės.

Pastaruoju metu ryškėja nauja ir itin pozityvi šių bendruomenių raidos tendencija – didėja jų skaičius Vilniuje ir kituose didesniuose šalies miestuose. Pasak Registrų centro darbuotojo Aido Petrošiaus, 2007 m. birželio pabaigoje Vilniuje oficialiai įregistruoti tebuvo tik du etniniai klubai – uteniškių ir Ignalinos krašto žmonių. Faktiškai tokių klubų ir sambūrių tuo metu Vilniuje buvo gerokai daugiau. Antai nuo 1996 m. čia veikia PAB Vilniaus anykštėnų sambūris (VAS), nuo 2005 m. savo veiklą plėtoja Vilniaus alytiškių klubas, nuo 2007 m. – Svėdasiškių draugija Alaušas ir kt. Registrų centro duomenimis, kai kurių etninių bendrijų juridiškai įteisinti neskubama. Juridinio statuso dažniausiai prireikia tik tada, kai jos užsimano gauti oficialią finansinę paramą savo veiklai plėtoti, dideliems kraštiečių sambūriams ar šventėms organizuoti, knygoms apie gimtąjį kraštą rengti bei leisti ir pan.

Nepaisant to, šalyje plintantys etniniai kraštiečių sambūriai ir bendruomenių veikla šiuo metu yra itin sveikintinas socialinis reiškinys. Bendra veikla ir tikslai yra labai gera bendruomenės narių saviorganizacijos ir savivaldos įgūdžių ugdymo mokykla. Be to, etnokultūrinė veikla itin pozityviai veikia žmonių socialinę ir politinę savimonę, artina bendruomenių gyvenimo būdą prie realios (ne vien tik deklaruojamos) demokratinės visuomenės, ugdo pirmuosius gyvenimo tokioje visuomenėje įgūdžius ir patirtį.

Siekdami išsiaiškinti realų Vilniaus etninių bendrijų skaičių, sutelkti visus minėtus visuomeninius judėjimus bendram etnokultūros ir kraštotyros darbui, geriau koordinuoti jų veiklą mieste, itin sveikintinos iniciatyvos ėmėsi ir gražų pavyzdį parodė kitų šalies miestų kultūros vadovams Vilniaus savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus vedėjas Edmundas Žalpys bei šio skyriaus darbuotoja Raimonda Karosaitė. Pernai gruodžio 20 d. jie pirmąjį kartą per dvidešimt nepriklausomybės metų bendram pokalbiui į Vilniaus rotušę sukvietė visas čia veikiančias etnines kraštiečių organizacijas. Į pasitarimą tuokart iš viso atvyko 38-ių bendruomenių vadovai ir kiti atstovai.

Daugelis jų – prof. Arvydas Šaltenis (Vilniaus uteniškių bendrija), redaktorius, dr. Kazys Račkauskas (Tėvynės pažinimo draugija), prof. Gediminas Marčiukaitis (Talka Tėviškei), V. Valiukas (Vilniaus kupiškėnų bendrija) ir kiti bendrijų lyderiai – pasitarime pasidalijo darbo patirtimi, aptarė artimiausius Vilniaus etninių bendrijų veiklos planus ir tolesnės sąveikos galimybes. Vienbalsiai pritarta siūlymui pradėti rengti Vilniaus mokytojų namuose Lietuvos etnografinių kraštų – Aukštaitijos, Žemaitijos ir kitų – vakarones, o su Savivaldybės skyriumi ir atskirų šalies regionų kultūros dienas. Tam išrinktas organizacinis komitetas, į kurį deleguota po tris kiekvieno etnografinio krašto bendrijos narius.

Minėtas pasitarimas buvo gera paskata tolesnei Vilniaus etninių bendrijų veiklai. Jame aktyviai dalyvavo ir PAB Vilniaus anykštėnų sambūrio ir Svėdasiškių (Anykščių raj.) draugijos Alaušas atstovai, kurių veikla iki tol jau buvo gerokai išsirutuliojusi ir netgi įtvirtintos kai kurios šios veiklos tradicijos. Pavyzdžiui, šių metų vasarį Vilniaus anykštėnų sambūris Signatarų namuose minėjo tautos šventę – Vasario 16-ąją. Ta proga išklausyti keli pranešimai, surengta turtinga meninė programa. LR Seime įvyko kraštiečio, žinomo skulptoriaus Antano Žukausko personalinė paroda ir jubiliejinio gimtadienio minėjimas, Vilniaus universitete – visų Vilniaus anykštėnų tradicinis sambūris per Velykas ir naujų kraštiečių knygų pristatymas.

Svėdasiškių draugija Alaušas 2008 m. Vilniuje surengė kraštiečių vakaronę ir susitikimą su Svėdasų valdžios atstovais, Signatarų namuose minėjo Lietuvos Nepriklausomybės šventę, apžiūrėjo čia veikiančias parodas, sukvietė Svėdasuose pirmąjį kraštiečių suvažiavimą, kuriame aptarė itin aktualius sąveikos su visomis šios seniūnijos bendruomenėmis klausimus, nemažai prisidėjo prie Svėdasų mietelio 505-ųjų metinių jubiliejaus rengimo, dalyvavo literatūros klasiko Vaižganto gimimo ir mirties metinių minėjimuose, o 2007 ir 2008 m. talkino ruošiant respublikinių Vaižganto vardo premijų, įsteigtų Rašytojų ir Žurnalistų sąjungų iniciatyva, teikimo ceremonialus Svėdasuose.

Tačiau bene smagiausiai PAB Vilniaus anykštėnai ir svėdasiškiai šiemet atšventė Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Buvo sutarta šią iškilią istorinę datą minėti su visais kaimynais – artimiausių vietovių aukštaičiais. Tad birželio 19 d. į Vingio parko žalumynuose skendinčią Lakštingalos kavinę šventiškai nusiteikę rinkosi Vilniaus etninių bendrijų aukštaičiai. Čia 17 val. turėjo prasidėti gegužinė.

Gegužinė aukštaičiui – tradicinė lietuvių liaudies šventė, visų pirma, kiekvienam menanti gimtuosius namus, tėviškę ir tą šventą vietą, kurioje, kaip rašė lietuvių literatūros klasikas Jonas Biliūnas, „kūdikėlis kur bėgiojau...“. Visa tai žmogui suteikia ne vien emocinę ar dvasinę, bet ir labai svarbią etnokultūrinę, tautinę ir patriotinę prasmę. Per savo ištakas galime geriau suvokti ir įprasminti dabarties egzistenciją.

Aukštaičių gegužinė kraštiečiams – ne vien liaudiškas pasismaginimas. Tai tradicinis renginys, menantis garbingą Aukštaitijos senovę, mūsų bočių gyvenimo būdą, jų savastį, kultūrą, identitetą, tradicijas, neatskiriamai persipynęs su kiekvieno žmogaus subtiliais netolimos praeities asmeniniais išgyvenimais. Ypač – su prabėgusia ir niekada nebepasikartosiančia vaikyste ir jaunyste, su artimiausių žmonių – tėvų, brolių ir seserų, bičiulių ir draugų, nutolusių šioje negailestingoje laiko tėkmėje ar jau visai palikusių mus ir išėjusių į nebūtį, šiltais prisiminimais, itin stipriai jungiančiais su senąja tėvų sodyba, žeme, su gimtine ir pačia Lietuva. Tokios kraštiečių šventės, žurnalistės Rasos Pangonytės žodžiais, yra „lyg giminės pokyliai“.

Kaip tik dėl to Aukštaičių gegužinė yra itin vertinama. Ją žino visi aktyviausieji Vilnijos krašto miestų ir rajonų žmonės. Vilniaus anykštėnams pasiūlius pirmąjį kartą ji buvo surengta pernai birželio viduryje Vingio parke, vejoje, prie pat Lakštingalos kavinės. Tuokart, atsiliepę į Vilniaus anykštėnų sambūrio pirmininkės Ritos Virbalienės kvietimą, joje jau dalyvavo Vilniaus anykštėnai, biržiečiai, uteniškiai, ukmergiškiai. Pabendrauti ir atsipalaiduoti po dienos darbų susirinko nemažai aukštaičių.

Renginys tada ir buvo pavadintas Aukštaičių gegužine. Jis, rodos, jau prigijo ir tarpsta Vilniaus etninių bendrijų gyvenime. Tai suprantama. Daug kam ši šventė mena gražius ir nepakartojamus jaunystės metus, šiltus ir ramius vasaros sekmadienių vakarus, kai Aukštaitijos upių ir ežerų krantuose suliepsnoja pirmieji romantiški jaunimo gegužinių laužai, kai vakaro ramybėje į tolį nuplaukia kaimo muzikantų vedžiojamos melodijos, kai pasigirsta smagios ir nerūpestingos jaunimo dainos, kai kiekvieno širdis prisipildo kažkokio keisto, sunkiai suprantamo nerimo, nenusakomo vidinio jaudulio ar ilgesio, o kartu ir to saldaus bei paslaptingo nežinojimo, niekada dar nepatirto jausmo, kuris laukia kiekvieno ateityje – to stipraus, nežinia iš kur atklydusio jaunatviško džiaugsmo ir amžinai svaigaus dvasios polėkio... Kas galėtų visa tai pamiršti?

Gal todėl į bendrą Aukštaičių gegužinę šiemet susirinko nepalyginamai daugiau žmonių. Norą dalyvauti šioje liaudiškoje Lietuvos vardo paminėjimo šventėje dabar pareiškė net devynios Vilniaus etninės bendrijos. Tai – PAB Vilniaus anykštėnų sambūris (VAS), biržiečių klubas Krivūlė, panevėžiečių klubas Nevėžis, rokiškėnų klubas Pragiedruliai, uteniškių klubas Indraja, pasvaliečių bendrija, kupiškėnų klubas, zarasiečių bendrija Ežerėnai ir ukmergiškių bendruomenė. Į gegužinę susirinko per 300 žmonių.

Šventės programa buvo gana įvairi. Iš pradžių jos dalyviai buvo supažindinti su VAS veikla, renginiais, gegužinių istorija ir vakaro programa. Paskui juos sveikino PAB pirmininkas profesorius Antanas Tyla, linkėdamas ir toliau nepamiršti Aukštaitijos krašto senųjų tradicijų, ypač tausoti ir puoselėti kraštiečių bendravimą, jungiantį ir vienijantį žmones bendriems darbams. Anykščių meras Sigutis Obelevičius itin džiaugėsi, kad Vilniaus anykštėnai susibūrę į bendruomenę ir toliau išlaiko glaudžius ryšius su savo gimtine, o Anykštėnų sambūrio vadovė Rita Virbalienė linkėjo toliau tęsti kartu pradėtą Aukštaičių gegužinių tradiciją. Susirinkusiuosius vienas po kito sveikino kitų etninių bendrijų vadovai.

Vėliau šventės vairą į savo rankas perėmė muzikantai ir dainininkai. Skambiomis, senolių ir šiuolaikiškomis dainomis visus džiugino ir šventinę nuotaiką kėlė į Vilnių atvykęs Biržų rajono Germaniškio folkloro ansamblis Vijoklis (vadovė Zita Bėliakienė), žinomi dainininkai Žilvinas Žvagulis ir Irena Starošaitė, grupės Pelenai ir Patruliai. Į bendrą šurmulį įsijungė ir patys šventės dalyviai – vis dažniau nuo pavienių stalų pasigirsdavo viena ar kita aukštaitiška daina, prisijungdavo ir kiti gegužinės dalyviai. Dainą keitė muzika, muziką – ansamblio sutartinės, o pastarąsias – trankūs šokiai ar liaudies rateliai. Ir taip iki pat aušros – kaip ir žadėjo renginio vadovai. Juk kartu buvo švenčiamos ir Joninės – garsioji Rasų šventė.

Pasistengė dėl kraštiečių ir Aukštaičių gegužinės rėmėjai. Už skanų alutį geru žodžiu visi minėjo svėdasiškį verslininką Algimantą Čaplinską, o už puikią vietą, tvarką ir skanius užkandžius gerą žodį tarė kavinės Lakštingala šeimininkui, „prisiekusiam“ anykštėnui ir aukštaičiui Romui Katinui. Pastarasis dėkojo šventės organizatoriams ir nuoširdžiai kvietė visus kitų ir dar kitų metų vasaros pirmąją šventę – Jonines – vėl sutikti šioje aplinkoje, pačiame gamtos prieglobstyje ir gegužinės sūkuryje. Tikino, kad aukštaičiams durys čia visuomet bus atviros.

Pašėlusiai dinamiškame žmonių gyvenimo ir darbų sūkuryje šiais neramiais, kupinais nepriteklių ir nežinios dėl rytdienos laikais, nuoširdus ir kultūringas aukštaičių bendravimas, brolio aukštaičio tvirto peties pajautimas, kaip ir kitos šventės ar etniniai kraštiečių sambūriai, rodos, įgauna didžiulę prasmę. Pasak Švedijos komunikacijų specialisto Larso Magnuso Eriksono (Lars Magnus Ericsson), „svarbiausia yra bendravimas tarp žmonių, o visa kita – vien technologijos!“ Dirbant išvien, mūsų senelių žodžiais, ir darbas tampa lengvesnis, ir daugiau galima padaryti.

Nuotraukose: 

Koncertuoja Biržų rajono Germaniškio folkloro ansamblis „Vijoklis“ (vad. Zita Bėliakienė)

Aukštaičius sveikina PAB pirmininkas prof. Antanas Tyla, Anykščių meras Sigutis Obelevičius (kairėje), Vilniaus anykštėnų vadovė Rita Virbalienė (dešinėje) ir kt.