MOKSLASplius.lt

Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Vakaro žaros Klaipėdos jūrų uostePradžia Nr. 15


Kai reikėdavo smerkti „pasternakus ir solženycinus“


Vargu ar lengvai rasime santvarką, kuri labiau už sovietinę būtų manipuliavusi rašytojais ir apskritai kūrybine inteligentija. Kuo aukštesnį statusą to meto oficialiojoje kūrybinėje hierarchijoje pasiekdavo kūrėjas, tuo daugiau būdavo įsipareigojęs „tarybinei liaudžiai“. Liaudis dažnai reikalavo pasmerkti ne į bendrą dūdą pučiančius „pasternakus ir solženycinus“. Lietuvoje tam reikalui labiausiai tiko aukščiausiomis sąjunginėmis premijomis apdovanotieji, visuomenėje pagarbą užsitarnavę, skaitytojų mylimi liaudies rašytojai. Atėjus metui pasmerkti kokį kitamanį kiekvienas smerkėjas elgėsi skirtingai, priklausomai nuo įsitikinimų, gal ir sugebėjimo ar nesugebėjimo išsisukti iš keblokos padėties.

Užgriuvus negandai pasmerkti „ne taip rašantį“ literatą bene labiausiai tiko tokios pavardės: Eduardo Mieželaičio, kaip Lenino premijos laureato, socialistinio darbo didvyrio, taip pat liaudies rašytojų Juozo Baltušio ir Evės Simonaitytės. Įsivaizduokime, iš televizijos ar radijo skambinama Eduardui Mieželaičiui. Poetas paprastai pats į skambučius neatsiliepdavo, o namiškiai jau turėdavo patirties: jeigu skambina iš televizijos ar radijo, jiems ko nors reikia. Todėl sakydavo: „Rašytojas serga, prieiti negali.“

Tada skambinama Simonaitytei: „Gerbiama rašytoja, dalykas toks ir toks, reikia pasmerkti Solženyciną.“ „Tai kad aš rusiškai nemoku, neskaičiau, nežinau,“ – teisindavosi rašytoja ir dažniausiai jai pavykdavo sausai iš vandens išplaukti. Geriausias atpirkimo ožys būdavo Baltušis, kuris ir nesispirdavo. „Ką, šitą? Pasmerkti? Gerai, atvažiuokite, aš pasiruošęs.“ Buvo visada pasiruošęs parašyti, o gal tik pasirašyti, atitinkamą straipsnį, vykdyti „tarybinės liaudies“ valią.

O viršininkus ir valdžią Evė Simonaitytė labai gerbė, pradedant Rašytojų sąjungos pirmininku ir baigiant LKP CK pirmuoju sekretoriumi Antanu Sniečkumi, ką matėme ir iš jos kreipimosi dėl sesers iškart į pirmąjį sekretorių.


Buvo kas ir už Simonaitytę parašo


Vokiečių okupacija Evę Simonaitytę užklupo Kaune, ten pat ir antroji sovietų okupacija. Tame pačiame name gyveno tuomečio Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto studentas Vincas Čepaitis, kilęs nuo Lekėčių iš Jančių kaimo kaip ir Bernardas. Tai štai tas Čepaitis tam tikrą vaidmenį rašytojos gyvenime suvaidino.

Kad jau tarybinė rašytoja, tai įvairiomis progomis tekdavo į tarybinę spaudą parašyti atitinkamo turinio publikacijas, bet E. Simonaitytei vis niekaip neišeina. Sutarė su studentu V. Čepaičiu, kad šis už ją parašys. Ir kiti pirmieji tokio pobūdžio pokario metų E. Simonaitytės rašiniai buvo rašyti V. Čepaičio. Pasak Bernardo, beveik niekam nežinomas rašytojos gyvenimo faktas. Vėlesniais laikais kai kurie kiti plunksnos „broliai“ rašė už ją agitacinio pobūdžio rašinius, nes jautėsi geriau įvaldę to meto spaudai priimtiną idėjinę kalbėseną.Rašytoja E. Simonaitytė Vanaguose, 1966 m.

Ar visus tuos rašinius prieš spausdinimą gaudavo perskaityti E. Simonaitytė, sunku pasakyti. Bent jau Bernardas Tiesoje rado Simonaitytės pavarde pasirašytą publikaciją, kurią sunku priskirti jos plunksnai. Viename sakinyje tvirtinama, esą karo metais buvo sugriauta Priekulės bažnyčia. Kas ne kas, o rašytoja tikrai žinojo, kad Priekulės bažnyčia karo metais išliko, o sugriauta buvo pokaryje, tad ir savo straipsnyje tokio dalyko nebūtų skelbusi.

Taip pat ir Bernardas ne tik pasižinojo, bet ir draugavo su Priekulės paukštininkystės tarybiniame ūkyje dirbusiu agronomu Vytautu Kraniausku, kuris Priekulėje gyveno nuo 1945 m. ir puikiausiai prisiminė tuo metu ir vėlesniais metais ten stovėjusią mūrinę bažnyčią. Tačiau 1947 ar 1948 m. į tą bažnyčią užėję sovietų kareiviai pamatė sukabintus metalinius vainikus ir kryžius su vokiškais užrašais. Štai kur fašistai slepia savo vainikus – kaipgi kitaip! Vainikai buvo sunešti į bažnyčios vidų, o bažnyčia padegta. Sudegė bažnyčios vidus, vėliau sugriuvo ir mūrai.

E. Simonaitytei tai nebuvo paslaptis, bet rašantysis to nežinojo, todėl rašydamas prasilenkė su tiesa.


Iš Evės padarė Ievą


Vytauto Sirijos Giros nuotrauka, fotografuota Bernardo Aleknavičiaus, kažkodėl labiau nukreipė pokalbį apie rašytojo tėvą poetą Liudą Girą, o per jį sugrąžino prie Simonaitytės. Bet viskam savas laikas.

Anot Bernardo, Liudo Giros gyslose tekėjo ir šiek tiek totoriško kraujo. Ko gero, šis rytietiškas kraujas visa jėga atsiskleidė per jo visuomeninį aktyvumą. Sunku rasti veiklos sritį, kurioje nebūtų reiškęsis ar mėginęs reikštis Liudas Gira. Trejus metus lankė Vilniaus realinę gimnaziją – nebaigė. 1901–1905 m. mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje, bet kunigu netapo. Kad ir kur mokėsi, nė vienų mokslų nebaigė. 1918 m. pabaigoje buvo paskirtas Vilniaus kariniu komendantu, todėl 1919 m. raudonųjų buvo suimtas, kalintas Vilniaus, Daugpilio, Smolensko kalėjimuose. Tų pačių metų viduryje iš kalėjimo paleistas Kaune tapo Krašto apsaugos ministerijos Žvalgybos skyriaus viršininku. Vėliau paskirtas Marijampolės apskrities viršininku. Kai kūrėsi Lietuvos universitetas Kaune, L. Gira buvo kviečiamas dėstyti, bet paaiškėjo, kad pats kandidatas į dėstytojus jokių mokslų nebaigęs. Dirbo Valstybės teatro direktoriumi, reiškėsi literatūrinėje veikloje. Žodžiu, buvo velnio neštas ir pamestas.

Spalvinga Liudo Giros biografija nesutrukdė jam 1940 m. tapti švietimo liaudies komisaro pavaduotoju Sovietų Lietuvoje. Kaip Liaudies Seimo atstovas ir Įgaliotosios delegacijos narys 1940 m. rugpjūčio 3 d. dalyvavo SSRS Aukščiausiosios Tarybos VII sesijoje, kurioje Lietuvos SSR buvo priimta į SSRS.

Koks Liudo Giros ryšys su Simonaityte ir kaip iš jos mažlietuviško vardo Evė lengva ranka padarė Ievą? Nutiko tokia istorija. 1934 m. pradžioje baigusi romaną Aukštujų Šimonių likimas E. Simonaitytė rankraštį nunešė į Keleivio redakciją, tikėdamasi, kad bus išspausdintas dalimis. Kažkuris redakcijos darbuotojas rankraštį parodė Klaipėdos krašto gubernatoriui Jonui Navakui, o šis buvodamas Kaune nunešė į ELTA. Rankraštis atsidūrė Liudo Giros rankose, kuris buvo sužavėtas niekam nežinomos autorės kūriniu. Jo įsitikinimu, po Kristijono Donelaičio niekas su tokia menine įtaiga nėra aprašęs Mažosios Lietuvos žmonių gyvenimo.

Apsiėmęs redaguoti Simonaitytės romaną Liudas Gira jį „nuredagavo“ į dzūkų pusę. Išvydusi romano korektūrą Simonaitytė apsiverkė ir visą naktį negalėjo užmigti, nes kūrinys buvo visiškai sugadintas. Kažkas patarė jai kreiptis į Antaną Venclovą, kuris tuo metu mokytojavo Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Viską, ką L. Gira buvo suredagavęs, A. Venclova atstatė taip, kaip buvo parašiusi Simonaitytė. Romanas vėl atgavo klaipėdiečiams lietuvininkams būdingą atspalvį ir išėjo nesugadintas. Jis mane padarė rašytoja, – taip Simonaitytė įvertino Venclovos redagavimo darbą. Dzūkiško Aukštujų Šimonių likimo neturime, užtat yra klaipėdiškių tarme parašytas kūrinys. Vis dėlto L. Giros redagavimo pėdsakai rašytojos biografijoje liko. Dzūkelis romaną redaguoti pradėjo nuo būsimosios rašytojos vardo ir nubraukęs „Evę“ užrašė „Ieva“. A. Venclova šios klaidos nepastebėjo ir taip mūsų literatūroje Simonaitytė tapo Ieva. Vėliau nuo savo kraštiečių dėl šios klaidos nemažai kentėjo, net išverstakaile („išverstaskūre“) buvo vadinta.

Švietimo ministerijos knygų leidimo komisija 1935 m. romaną išleido Klaipėdos Ryto spaustuvėje ir pristatė Simonaitytę valstybinei literatūrinei premijai gauti. Ligi tol niekam nežinoma autorė tapo pirmąja tik ką įsteigtos premijos laureate – už pirmąją knygą. 1936 m. vasario 16 d. Kauno valstybiniame teatre Evei Simonaitytei iškilmingai įteikta Lietuvos valstybinė literatūrinė premija. Be to, Ministrų kabinetas jai skyrė 300 litų mėnesinę pensiją, taigi suteikė galimybę atsidėti vien kūrybiniam darbui. Kaip čia neprisiminti Vytauto Kubiliaus, rašiusio, kad „I. Simonaitytė sukūrė romaną, bet galima sakyti ir atvirkščiai: romanas sukūrė I. SIMONAITYTĘ“.

Liudas Gira pasirodė esąs geras pranašas: tokios rašytojos Lietuva dar neturėjo. Viskas būtų gal ir neblogai, nes istorija turėjo laimingą pabaigą, jeigu ne šioks toks niuansas. Kai romanas buvo išspausdintas, L. Gira už redagavimo darbą pareikalavo jam priklausančio honoraro. Rašytoja sutiko. Buvo naivoka mergina, tikėjo žmonėmis. Kas ligi to meto buvo Evė? Šluba Vanagų kaimo siuvėjėlė, vaikystėje susirgusi kaulų džiova, negalėjusi lankyti mokyklos. Visi jos mokslai tilpo į nepilną mokymosi savaitę, kurią ji ištvėrė kaimo mokykloje. Augo be tėvo, vaikystėje pasiramsčiuodama lazdomis ganė svetimas žąsis, prižiūrėjo mažus vaikus. Skaityti ir rašyti ją išmokė motina. Iš giesmynų, kalendorių, maldaknygių ir Biblijos sėmėsi išminties ir gyvenimo supratimo. Stebina ir žavi šios merginos pastangos savarankiškai mokytis, lygiai kaip ir aplinkinių kaimų žmones stebino šios siuvėjėlės amato kruopštumas. Klaipėdos krašto laikraščiuose dar Pirmojo pasaulinio karo metais ji pradėjo spausdinti eilėraščius, apybraižas, apsakymus Evutės, Eglaitės, Sesutės slapyvardžiais.

Visos šios išvardytos ir dar daugiau nepaminėtų aplinkybių nesutrukdė Evei Simonaitytei tapti žymiausia Lietuvos, ne vien Mažosios rašytoja. Romanas peržengė Mažosios Lietuvos ribas, išspausdintas latvių (1938), rusų (1966 ir 1985), estų (1977) kalbomis. Per 70 metų nuo pirmosios publikacijos romanas Aukštujų Šimonių likimas lietuvių kalba buvo spausdinamas 15 kartų. Kaip rašo panevėžietis bibliofilas Rimgaudas Banys, bendras keturiolikos leidimų tiražas sudaro 239 tūkst. egzempliorių, deja, nežinomas Santaros išleisto romano knygų skaičius.


Gelžiai Simonaitytes pasitiko nedraugiškai


Buvo 1915 m. kovas. Klaipėdą puolė rusai, Simonaitytė su motina bėgo nuo jų per Kuršių marias ir atsidūrė Juodkrantėje. Kai vokiečiai atmušė rusus, Simonaitytės – motina ir dukra – artimiausiu keliu per Klišius ėjo atgal į Vanagus. Ant rogučių buvo sukrauta kukli bėglių manta, ant viršaus motina pasisodino luošą Evę ir taip per Kuršių marių ledą traukė į Vanagus. Pervažiavo marių ledą, pasiekė pirmą kaimą žemyne – Klišius. Ten gyvenęs stambus ūkininkas ir žvejas Gelžius, pas kurį bėglės tikėjosi pernakvoti, jas pasitiko nedraugiškai. Vis dėlto leido pernakvoti. Evė, kuriai buvo beveik 17 metų, labai pasipiktino dėl tokio nedraugiškumo. Ji jau buvo grįžusi iš Augenburgo sanatorijos Vokietijoje, kurioje gydėsi 1912–1914 m., jautėsi sustiprėjusi. Vertėsi siuvėjos amatu, buvo įsitraukusi į Vanagų lietuvių jaunimo sambūrį, bendradarbiavo Tilžės keleivyje ir kituose Mažosios Lietuvos lietuvių spaudiniuose.

Tačiau ligi šiol šį epizodą iš Simonaitytės gyvenimo Bernardas vengė skelbti spaudoje, mat gali įsižeisti Gelžių palikuonys – kaip tai jų senelis ar tėvas galėjo taip nedraugiškai sutikti būsimą lietuvių literatūros klasikę. Žmogui mirus rašančiojo rankos lyg ir turėtų tapti laisvos, bet yra vaikai, vaikaičiai, giminaičiai. Visus lengva įskaudinti neatsargiu plunksnos mostu.