Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Gydė žvirbliui kojytę

Bernardo pažintis su E. Simonaityte prasidėjo 1961 m., kai rašytoja gyveno Kaune, o Bernardas dirbo Kauno rajono laikraštyje. Geriausių ketinimų vedinas ryžosi paprašyti rašytojos, kad ji parašytų straipsnį apie gamtą, mat kovo 21 dieną vienas laikraščio puslapis buvo skirtas gamtos prisikėlimui. Bernardas atvažiavo pas Simonaitytę ir nesunkiai ją įtikino tokį straipsnį parašyti. Rašytoja pažadėjo parašyti, kaip Priekulėje gydė žvirbliui kojytę. Pažadą įvykdė, bet tekstas užėmė visą puslapį – tiek, kiek buvo skirta visai numatytai temai ir kitiems autoriams. Redaktorius pasakė rašytojos rašinio nedėsiąs, o su jauno žurnalisto Aleknavičiaus nuomone mažai kas skaitėsi.

Praėjo ne vieni metai, rašytoja apsigyveno Priekulėje, Bernardo ji neatsiminė, tad įvyko jų nauja pažintis. Vis dėlto Bernardas jautėsi nejaukiai, kad ir ne savo noru, bet iškrėtė kiaulystę klasikei. Kartą atsargiai paklausė, ką mananti apie kaunietį žurnalistą, kuris jai užsakė parašyti rašinį apie tai, kaip ji gydė žvirbleliui kojelę. Kad ėmė rašytoja plūsti tą nenaudėlį žurnalistą, melagį, o Bernardą pagyrė: šis tai niekada jos neapgauna, visada nuotraukas atneša.

15 metų Bernardui likimas lėmė bendrauti su Simonaityte ir nė karto nesusipyko – irgi savotiškas talentas. Vienas kitą suprato. Mat rašytoja taip pat mėgo sakyti, ką galvoja – tuo abu buvo panašūs.

Ponia Antanina Aleknavičienė įsigudrino užrašyti Evės Simonaitytės balsą, kai rašytoja skambindavo Bernardui ir jiedu kalbėdavosi. Galėdavo paskambinti net vidurnaktį. Antanina suvokė, kaip svarbu ateičiai išsaugoti rašytojos balsą, kalbos intonacijas, lygiai kaip ir jos kartais ne visiems suprantamą humorą.

Daugelio rašytojų ir poetų balsus yra įrašiusi. Poetų paprašydavo paskaityti savo eilėraščius, ir jie tą mielai darydavo. Rašytojai kai ką perskaitydavo iš savo kūrybos. O E. Simonaitytę įrašė komentuojančią albumą, taip pat ir jos pašnekesį su Bernardu. Bet apie užrašytą pašnekesį rašytojai nieko nesakė, nes abu nebūtų paglostyti.

Senos nuotraukos gražesnės

Šimtus portretų yra padaręs Bernardas ir jie nesikartoja – visi skirtingi. Tai jau menininko nuojauta: per asmenybės nuotrauką atskleisti jos svarbiausius būdo bruožus.

Padėdavo ne vien nuojauta, bet ir profesinės kai kurios gudrybės. Bernardas sako, kad geriausiai pavykdavo pirmasis ir paskutinis kadrai. Jeigu žmogus pozuoja, yra sustingęs ir neįdomus. Todėl paspragsėjęs užraktu Bernardas ištardavo ačiū, o kai žmogus nusimeta sustingusią kaukę, atsipalaiduoja, tada ir nuspaudžia mygtuką. Paprastai būdavo betarpiška, šilta nuotrauka.

Paprastai sunkiau būdavo su moterimis. Jos siūlo rasti albume nuotraukas, kuriose jos jaunesnės, bet Bernardui reikėdavo juk ne jaunystės laikų nuotraukų. Kai fotografavo mažlietuvius, siekė, kad žmogus būtų ne jaunesnis kaip 60 metų. Jauno žmogaus veidas Bernardui nėra įdomus. Raukšlėtame sename žmogaus veide atsispindi jo nugyventi metai ir išgyventi įvykiai – tokį veidą jau galima rodyti. O moterys nenori.

Tas pats būdavo su Eve Simonaityte, kurią Bernardas prisipažįsta švelniai apgaudinėdavęs. Jei atnešdavo prieš penkerius metus darytą nuotrauką, rašytoja būdavo labai patenkinta, o jeigu fotografuotą prieš savaitę – nepatenkinta. Tokia jau moterų prigimtis.

Kelionė su Povilu Lokiu

Bernardas Klaipėdos krašte sakosi pažinojęs vienintelį Povilą ar Paulių – tai Vanagų kunigo, garsaus misionieriaus Indijoje Kristupo Lokio jauniausias sūnus, Vydūno giminaitis. Gimęs Indijoje. Tai štai su šiuo Povilu Lokiu Bernardui teko pasižinoti ir bendrauti, net vienoje kelionėje sudalyvauti.

Sutarė pėsčiomis vykti iš Vilkyčių, kurie yra kelyje iš Priekulės į Šilutę, į Vanagus ir toliau į Priekulę. Įdomu, kad Povilui Lokiui tuo metu buvo 80 metų, o Bernardui – 60. Lokys atvažiavo į Vilkyčius iš Šilutės, o Bernardas – iš Klaipėdos. Jiedu ėjo keliu, kuriame vyko daug įdomių mūsų kultūros istorijai įvykių. Visas žygis tęsėsi nuo prašvitimo iki sutemų. Kalbindamas bendrakeleivį Bernardas tikėjosi prižadinti daugelio metų senumo įvykius, kurių dalyvių ir liudininkų kasmet vis mažiau, o Povilas Lokys buvo viena iš tokių asmenybių – kraštotyrininkui aukso vertės.

Sėdi abudu keliauninkai prie Vilko namelio – gimtosios Evės Simonaitytės vietos, kur likimas jai lėmė gimti, nors čia pat buvo jos mamos sesers namai. Tai štai Bernardas sėdi su Lokiu, valgo sumuštinį, užkanda obuoliais. Bernardas ir klausia Povilo Lokio: „Ar Jūs žinote, kaip Jūsų užpakaliuką šluostė būsimoji rašytoja, lietuvių literatūros klasikė?“ Povilas Lokys apie tai nieko nežinojo, motina jam nepasakojo, o Bernardui buvo papasakojusi pati Simonaitytė.

Evė buvo Lokio šeimos nusamdyta vaikus prižiūrėti. Mažiausias buvo Pauliukas ir kartais jam įvykdavo nelaimės, kaip ir visiems mažiems vaikams. Evei reikėdavo šluostyti Pauliuko užpakaliuką ir prūde plauti jo drapanėles. Evei tai buvo neišpasakyta kančia, be galo „priklu“, po visų tų procedūrų mergaitė negalėdavo net prie stalo prisėsti. Ištvėrė pas Lokius penkias ar šešias dienas. Parėjusi pas mamą atsiklaupė ant kelių ir maldavo atgal pas Lokius neleisti. Motina ją suprato ir taip baigėsi būsimosios klasikės tarnyba pas Lokius.

Tiek pat, kiek tęsėsi ši tarnystė, ji lankė pradinę mokyklą Vanaguose. Pati gerai neprisiminė, kiek dienų – keturias, penkias ar šešias ėjo į mokyklą. Tai ir buvo visi jos gyvenimo mokslai, nes skaityti ir rašyti ją išmokė mama, o toliau savo akiratį ji plėtė per savišvietą.

Kaip Pauliukas pinigus siuntė

Povilas Lokys papasakojo ir tokį savo nuotykį. Jam buvo gal 10 ar 11 metų, kai tėvas įdavė pinigų, liepė nueiti į Vilkyčius, kur buvo paštas ir tuos pinigus kažkokiam asmeniui išsiųsti. Povilas paėmė pinigus, nuėjo į paštą ir įmetė visą sumą į pašto dėžutę. Patenkintas, kad įvykdė užduotį, grįžo namo. Tėvas prašo duoti jam kvitą, kad būtų tikras, jog pinigai tikrai išsiųsti. Vaikas nustemba: taigi pinigus sumetęs į pašto dėžutę.

Senasis Lokys susisiekė su pašto viršininku, tas atrakino pašto dėžutę ir tikrai rado pinigus. Taip Pauliukas siuntė pinigus – naivus ir savaip gražus vaiko nuotykis.

Po to įsimintino žygio pėsčiomis Bernardas su Povilu Lokiu sutarė susirašinėti, bet laiško iš jo taip ir negavo. Paulius buvo vedęs Plonaitytę, o jos brolis Jurgis Plonaitis buvo Bernardo bičiulis. Per Plonaitį susipažino ir su Povilu Lokiu. Laukia Bernardas, kada Lokys jam atsiųs laišką ir žadėtus dalykus, tad susitikęs Plonaitį klausia, kodėl Paulius jam neparašo? Pasirodo, jau miręs. Gal ta kelionė pėsčiomis buvo ne aštuoniasdešimtmečio jėgoms – ką gali žinoti.

Tokių gyvenimo smulkmenų negali išgirsti susiplanavęs, jie iš žmonių atminties išplaukia spontaniškai, visai netikėtai. Bernardui su Povilu Lokiu prireikė susėsti prie Vilko namelio Vanaguose, kramsnoti sumuštinį, kad šįkart pasakoriaus vaidmenyje buvęs Bernardas tokia egzotiška istorija praturtintų patį tos istorijos dalyvį Lokį. Pastarasis neliko skolingas ir Bernardą apdovanojo prisiminimais, kurių jokioje knygoje neišskaitysi. Išgirstos istorijos ir istorijėlės Bernardui padėjo geriau suprasti Evę Simonaitytę ir jos vaikystę, taip pat ir Lokių šeimos gyvenimą.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:

Vakaro žaros Klaipėdos jūrų uoste

Rašytoja E. Simonaitytė Vanaguose, 1966 m.

Rašytoja Evė Simonaitytė su tautodailininku Anicetu Puškoriumi Palangoje, 1966 m.

Priekulės žymiausias meninis akcentas – Evės Simonaitytės paminklas (skulptorė Dalia Matulaitė, architektai R. Buivydas ir J. Balkevičius)