140-osioms Mažosios Lietuvos kovotojo Jono Vanagaičio metinėms

Senose Bitėnų kapinaitėse rugsėjo 19 dieną perlaidoti Mažosios Lietuvos politinio ir visuomenės veikėjo, laikraštininko, lietuvybės skleidėjo Jono VANAGAIČIO ir jo žmonos visuomenės veikėjos Marijos Brožaitės-Vanagaitienės palaikai. Reportažą apie šį įvykį spausdinsime kitame laikraščio numeryje. O šiame siūlome Jono Vanagaičio 140-osioms gimimo metinėms skirtą dr. Algirdo Matulevičiaus straipsnį, paįvairintą nuotraukomis iš perlaidojimo ceremonijos Vilkyškiuose ir Bitėnų kapinėse.

„AŠ NORIU, KAD LIETUVOJ BŪTŲ AUDRA“

Jono Vanagaičio devizas

JONAS VANAGAITIS gimė 1869 m. rugsėjo 23 d. Pabudupiuose (vokiškai Pabuduppen; nuo 1946 m. rusiškai Krainėje), Ragainės apskrityje, Lazdynų apylinkėse. Tai buvusi skalvių žemė. Mirė 1946 m. rugsėjo 9 d., būdamas 77 metų (iki šios sukakties trūko 2 savaičių), Kasselio–Mattenbergo perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje. Tai vienas iškiliausių politikų ir visuomenės veikėjų šalia Martyno Jankaus, Erdmono Simonaičio, Vydūno. Iš kitų išsiskyrė kovingumu, narsa, siekiu, kad Mažoji Lietuva arba bent Klaipėdos kraštas susijungtų su Didžiąja Lietuva, su atkurtąja Lietuvos valstybe. Pastovus savo pasaulėžiūra, atkakliai siekė tikslo ir nėjo į kompromisus. Detmolde (čia po karo gyveno Vydūnas) leidžiamoje Krivulėje 1948 m. išspausdinti J. Vanagaičio prisiminimai, kad XX a. pradžioje, ypač po 1905 m. revoliucijos Rusijos imperijoje, stiprėjo ryšiai tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių. Jis rašo: „Visi, kas anapus rusų–vokiečių sienos buvo tautiškai atbudę, ryžtingai kovojo prieš caro valdžią dėl lietuvių tautos teisių. Gana stambūs Didžiosios Lietuvos laimėjimai, pasiekti revoliucijos metu, daugelį Mažosios Lietuvos lietuvių tvirtai įtikino, kad pavergtoji tauta tiktai griežtos kovos priemonėmis tegali nusimesti geležinius pančius, kuriais yra sukaustyta“.

J. Vanagaitis buvo karštas lietuvininkų patriotas, bebaimis kovotojas. Antai per Pirmąjį pasaulinį karą, kurio Vokietijos imperija 1916 m. dar nebuvo pralaimėjusi, jis, tarnaudamas kariuomenėje, Didžiuosiuose Kuršiuose (Semba), užsipuolė Karaliaučiaus vidurinių mokyklų inspektorių Karolį Vybernaitį (Wieberneit). Esą, kaip šis vadovėlio apie Rytų Prūsijos provinciją skyrelyje Lietuva ir jos gyventojai galėjęs iškraipyti faktus, nemokšiškai ir tendencingai įrodinėti, kad lietuvių tautos nėra buvę. Kodėl netgi mokyklų vadovėlyje dergiama Lietuva? „Juk tamsta, ponas Wiebernaiti, esi pats lietuvis! Aš ne, aš esu tikras vokietis, aš ir lietuviškai nė žodžio nemoku“, – kalbėjęs K. Vybernaitis. Tada Vanagaitis nekukliai atrėžęs: „Na, o ar ožka gali pagimdyti veršiuką?“ Jis atsisveikinęs Vybernaitį jau gerokai įpykusį. Kartu J. Vanagaitis buvo nuoširdus, rūpestingas šeimoje, draugų gerbiamas, gero būdo, ypatingai visuomeniškas, socialus. Duktė Anita Vanagaitytė-Šležienė Mažosios Lietuvos išeivių lietuvininkų laikraštyje Lietuvos pajūris (leido Mažosios Lietuvos bičiulių draugijos centro valdyba Montrealyje), 1969 m. Nr. 3, skirtame J. Vanagaičio 100-osioms gimimo metinėms, prisimena: „Nei jis, nei mūsų mamytė nenorėjo su mumis vokiškai kalbėti. Vokiškai kalbėti mus išmokino auklė [...]. Tėvelis labai gerbė savo motiną. Pasakodamas apie savo jaunystę ir vaikystę jis nuolat pabrėždavo, kokia gera ir protinga jo motina buvusi. Kai mes persikėlėme į Klaipėdą, jis nebegalėjo taip dažnai savo motiną lankyti. Po Klaipėdos krašto atvadavimo buvo dar blogiau. Vokiečių konsulatas nedavė tėveliui vizos vykti į Rytprūsius. Net kai ir jo motina pasimirė, konsulas atsisakė duoti leidimo. Tokiu būdu jam nebuvo jokios galimybės laidotuvėse dalyvauti. Jis tą labai pergyveno, sielojosi ir verkė. Nei mūsų mamytė, nei aš su sesute nepajėgėm jį nuraminti. [...]. Tėvas buvo geros širdies žmogus. Jam labai sunku buvo sakyti „ne“, jei žmogus ateidavo prašyti pagalbos, o ateidavo visokių: draugų, pažįstamų ir nepažįstamų. Dažnai prašydavo pasirašyti ant vekselio. Visi jam prižadėdavo greit grąžinti pinigus. Bet dažniausiai visi vekseliai buvo protestuojami ir Jonas Vanagaitis juos išpirkdavo. Tik vieną kartą jis pasakė „ne“, kai pas jį atėjo vienas karininkas, kuris „Casino“ buvo pralošęs 1000 litų ir pagal įstatymo tvarką turėjo skolą likviduoti per 24 valandas“.

Būsimasis spaudos darbuotojas, žurnalistas ir publicistas M. Jankaus spaustuvėje Bitėnuose 1900 m. mokėsi raidžių rinkėjo profesijos. Paryžiaus parodai 1900 m. padėjo Martai Zauniūtei parengti lietuviškų knygų katalogą. Į Parodos komitetą iš Mažosios Lietuvos įėjo Martynas Jankus, Jurgis Strėkys ir Jonas Vanagaitis. Komiteto bendradarbiai buvo Dovas Zaunius ir jo sesuo Morta Zauniūtė. J. Vanagaitis talkino (buvo nominalusis redaktorius) į Tilžę atvykusiam socialdemokratui Vincui Mickevičiui-Kapsukui leisti (lotynišku raidynu) pirmą lietuvių jaunimui skirtą laikraštį Draugas (1904–1905 m. išėjo 3 numeriai Bitėnuose ir Tilžėje). J. Vanagaitis vėliau prisimena: „Kapsukas domėjosi, kaip sekasi tautiškasis ir politiškasis darbas šiame krašte. Aš jam plačiai nušviečiau tą dalyką ir ypačiai pabrėžiau, kad Mažajai Lietuvai trūksta svarbiausio įrankio tautos sąmonei žadinti, o tai būtent: tinkamo tokiam darbui laikraščio“. J. Vanagaitį galima pavadinti ir revoliucionieriumi – dalyvavo 1905 m. revoliucijos Rusijoje ir Lietuvoje įvykiuose, per sieną į Didžiąją Lietuvą slapta gabeno lietuviškus atsišaukimus ir ginklų. Jis prisimena, kaip 1905 m. balandį su V. Kapsuku traukiniu per Eitkūnus iki Vilniaus vežė Tilžėje išspausdintų atsišaukimų Vyrai už ginklų!, kitokios literatūros, ginklų, šovinių. „Mano draugas buvo apsirengęs lyg koks kiaulių pirklys: mažo ūgio, apsivilkęs ilgą iki kulnų apsiaustą (Kaisermantel). O kadangi apie kūną buvo apsivyniojęs dar kokį 20 svarų literatūros, tai atrodė labai juokingas. Tiek parytus, tiek pastačius“. Įtartinus keleivius sekė Rusijos žandaras su šnipu. V. Kapsukas ėmė panikuoti, o J. Vanagaitis rado išeitį – geležinkelio stotelėse mikliai įsimaišydavo į minią, įsėdo į nerūkančiųjų vagoną. Į kajutę užėjus žandarui su šnipu, ėmus abu keleivius klausinėti kas jie tokie, J. Vanagaitis užsipuolė tuodu, kodėl jie draudžiamoje vietoje rūką ir tuo pažeidžią Rusijos caro nustatytą tvarką. Traukiniui sustojus J. Vanagaitis nuėjo neva stoties viršininkui pasiskųsti. Žandaras su sekliu dingo, ginkluoti keleiviai laimingai atvyko į Vilnių. J. Vanagaitis kaip Mažosios (Prūsų) Lietuvos atstovas dalyvavo 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime. Jo siūlymu šis visų kraštų lietuvių suvažiavimas pavadintas Seimu. Kai pirmininkaujantis Jonas Basanavičius paskelbė, kad kalbės Mažosios Lietuvos atstovas, stojo tyla, netrukus – griausmingi plojimai. J. Vanagaitis pasidžiaugė Didžiosios Lietuvos laimėjimais ir lietuvininkų vardu pažadėjo remti brolius lietuvius jų sunkiose išsilaisvinimo kovose.

J. Vanagaitis ilgiausiai, 1903–1914 m. (iki Pirmojo pasaulinio karo), vadovavo Birutės draugijai Tilžėje. Jis kritikavo Tilžės giedotojų draugiją ir jos vadovą Vydūną už nepakankamą lietuvininkų teisių gynimą, kompromisus ir nuolaidžavimą Prūsijos valdžiai. Dr. Silva Pocytė monografijoje Mažlietuviai Vokietijos imperijoje 1871–1914 (2002) ilgą vadovavimą draugijai vertina kaip stabilumo, visavertiškumo laikotarpį. Kartu ji pabrėžia, kad „Tilžės giedotojų“ ir „Birutės“ draugijų veiklos konfrontacija, kurią būtų galima įvardyti kaip jų vadovų idėjinių nesutarimų išraišką, išliko ir buvo pastebima iki Pirmojo pasaulinio karo“. Daroma išvada, kad XX a. pradžioje vykusi konfrontacija tarp Birutės ir Tilžės giedotojų draugijų buvusi ne kaip nesutarimai dėl esminių lietuvių judėjimo perspektyvų, bet „kaip asmeniniai Vydūno ir Jono Vanagaičio ambicijų proveržiai, pastarajam besąlygiškai siekiant tapti mažlietuviškojo judėjimo vadovu“. Anot S. Pociūtės, J. Vanagaitis itin tendencingai nušvietė Vydūno kultūrinę veiklą ne kaip puoselėjančią lietuviškumą, bet kaip platinančią vokiškumą. O J. Vanagaitis kaltino Vydūną dėl jo neva siekio nutraukti Birutės veiklą ir tapti vieninteliu lietuvių sąjūdžio lyderiu.

Vydūno dienoraštyje „50 metų tautinių draugijų Prūsų Lietuvoje“ yra neigiamų vertinimų J. Vanagaičio ir Birutės adresu. Nesutarimams tarp Birutės ir Tilžės giedotojų draugijų, tarp jų vadovų J. Vanagaičio ir Vydūno, atskleisti skirtas Birutės vardu Tilžėje 1908 m. išleistas J. Vanagaičio rašinys Bangos: Pavestos „Byrutės“ naudai. S. Pocytė daro išvadą, kad Vydūno konfrontacijos su M. Jankumi ir J. Vanagaičiu svarbiausia priežastis buvusi „Vydūno įkurtos Tilžės giedotojų draugijos savotiška konkurencija „Birutės“ veiklai. Užuot kiekvieną naujai iškilusį lietuvybės židinį stengęsi puoselėti, neretai patys lietuvininkai žadino, anot Vydūno, „visiems vienų neapykantą kitiems“. Įžymaus vydūnisto dr. Vacio Bagdonavičiaus objektyviu vertinimu, Giedotojų ir Birutės draugijų nesutarimus „lėmė ir esminiai skirtumai jų veiklos taktikoje, išreiškusioje skirtingus požiūrius į tautinį judėjimą. Giedotojai realizavo Vydūno įsitikinimus, pagal kuriuos tauta turi tobulėti per dvasinę kultūrą, dorovę, grožį. J. Vanagaitis buvo radikalaus veikimo šalininkas. Ta kryptimi jis vedė ir „Birutę“. Vydūniškąjį veikimą birutininkai laikė tautiečių migdymu. Netrukus tiek giedotojai, tiek birutininkai suprato, jog abiejų veiklą reikia derinti. Todėl greitai abiejų draugijų konfliktas išblėso, vėliau būta net bendrų vakarų, švenčių (1909, 1911).“

Iš tikrųjų J. Vanagaitis buvo bekompromisis kovotojas, sakytume revoliucionierius, o Vydūnas, kun. Vilius Gaigalaitis neretai laviravo, nekonfrontavo su valdžia. Pirmasis buvo politinis, spaudos veikėjas, šie du – labiau kultūros, bažnyčios veikėjai. Dalis evangelikų lietuvininkų buvo nepatenkinti (ypač iki 1918 m.) J. Vanagaičio, M. Jankaus ir kitų bendradarbiavimu su Didžiosios Lietuvos katalikais, naudojusiais lotynišką, o ne gotišką raidyną. Antai Jurgis Lapinas, 1893–1898 m. buvęs Birutės pirmininku, priekaištavo J. Vanagaičiui, kad šis gaudavo finansinę paramą iš Amerikos lietuvių, katalikų kunigų ir iš Didžiosios Lietuvos. Betgi J. Lapinas savo lėšomis lietuvininkų laikraščių nebūtų pajėgus leisti. J. Vanagaitis „saviškių“ kritikuotas ir už uolų Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo propagavimą. Dalį mažlietuvių gąsdino J. Vanagaičio kvietimas „prieš mūsų valdžią kovoti [...] ir lietuvius prieš ją budinti“. Nesutarimus tarp pačių mažlietuvių argumentuotai almanache Kovos keliais (1938 m.) apibūdino inžinierius Bronius Prapuolenis, artimai bendravęs su Mažosios Lietuvos veikėjais. Skyrelyje Nenuilstamų kovų arena jis rašo: „Visa organizuotų darbuotojų veikla dalinosi į dvi grupi: konservatyvų su Vydūnu ir Gaigalaičiu priešakyje, ir radikalioji srovė priešakyje su J. Vanagaičiu, M. Jankumi bei kitais. Konservatyvioji srovė spietėsi aplink „Apžvalgą“ ir Vydūno leidžiamąjį „Jaunimą“ bei „Giedotojų“ draugiją. Radikalieji, priekyje su J. Vanagaičiu – aplink „Birutės“ draugiją bei Vanagaičio lotynišku šriftu leidžiamuosius „Birutės“ laikraštį, „Allgemeine litauische Rundschau“ ir satyros laikraštį „Sūkurį“, piktai pajuokiantį suvokietėjusius lietuvius bei savo deputatus Landtage ir Reichstage.

Tarp konservatyvų ir radikaliųjų buvęs tas skirtumas, kad pirmieji ramiu būdu ir ištikimybe kaizerio valdžiai stengėsi išgauti teises lietuvybei, gi radikalieji už savo teises ėjo į atvirą kovą su valdžia. Suprantama, kad tarp šiedviejų srovių kildavo kivirčų, nesusipratimų bei kovų, nors vieni ir kiti, pagal savo supratimą, dirbo tėvynės gerovei. Iš čia, lygiai kaip pas mus Didžiojoj Lietuvoj, kivirčai būdavo neišvengiami. Šitai nėra, kaip kas norėtų manyti, specifinė lietuvių būdui įgimta ypatybė. Panašius kivirčus matome ir kitų tautų tarpe“.

Visuomenės veikėjas B. Prapuolenis prisimena, kad „Vanagaičių namas Tilžėje tarsi viešbutis buvo bėgantiems iš Lietuvos ir grįžtantiems be pasų iš užsienio tėvynėn lietuviams. Visus juos Vanagaitis priglausdavo, duodavo ir patarimų, ne vieną materialiai sušelpdavo. Grįžtantiems iš užsienio be pasų jis per savo pažįstamus vokiečius išgaudavo Vokietijos pavaldinių vardu „grenzkartes“. Įdomu, kad J. Vanagaitis savo bute buvo priglaudęs netgi garsųjį rusų stačiatikių popą Georgijų Gaponą, kai šis Sankt Peterburge 1905 m. sausį suorganizavo taikias darbininkų eitynes ir jų organizacijos vardu norėjo įteikti peticiją Rusijos imperatoriui Nikalojui II. Kariuomenė šias eitynes sušaudė (vadinamasis Kruvinasis sekmadienis). Tai buvo postūmis revoliucijai kilti. G. Gaponas pabėgo į Šveicariją, prieš tai kelias paras pailsėjęs J. Vanagaičio namuose Tilžėje. Tai dar kartą patvirtina J. Vanagaičio ryšius su kitų šalių darbo žmonėmis, norą kova pasiekti laisvę.

J. Vanagaičio redaguojamas ir leidžiamas laikraštis Birutė (1909–1913 m.) taip pat pasižymėjo kovingumu. Jis rašo: „Aš noriu, kad Lietuvoj būtų audra! Lietuvių sielos nyksta. Ne tik lietaus, bet ir perkūnijos reikia! Audrai užėjus bus, žinoma, baisu, o jai praėjus bus ramu, gražu ir linksma“. Vykstant rinkimų į Prūsijos Landtagą (Seimą) kampanijai tame laikraštyje jis rašo: „Šalin su visais programais, kurie nieks kits, kaip pamėgdžiojimas vokiečių vienai ar kitai partijai! Mes visi privalome sakyti: Aš esmi lietuvis ir mano pridermė prisiglausti savo giminei. Tai yra lietuvių partija“. Pasak dr. S. Pocytės, tarp mažlietuvių siekančiam įgyti populiarumą Birutės laikraščiui ir jo redaktoriui buvo sunku, nes skleidė integracines Mažosios ir Didžiosios Lietuvos idėjas, tekstus spausdino ne tik gotišku, bet ir lotynišku raidynu. J. Vanagaitis, būdamas Lietuvių mokslo draugijos Vilniuje narys, pasirūpino, kad Birutės draugijos biblioteka ir senienų muziejus būtų perduoti šiai draugijai.