MOKSLASplius.lt

Kolapso aukos (2)


Lėta, bet neišvengiama grėsmė

Jūs signalizuojate grėsmę, bet kitas vertintojas galėtų pasakyti ir kitaip: „Mūsų geriausieji semiasi žinių prestižiniuose Vakarų universitetuose ir tas žinias jie atveš į Lietuvą“…


Jie neatveš, nes negrįš į Lietuvą. Rugsėjo pabaigoje Romoje teko dalyvauti Europos profesorių susitikime, kuriuo rengtasi 2007 m. Europos dėstytojų kongresui. Jis bus skirtas Romos sutarties (vienos iš Europos Sąjungos pradmenų) sukakčiai paminėti. Vienas profesorius tame susitikime pasakė: „Ar žinote, kokia sėkmingiausia vedybinių pažinčių kontora Europoje? Tai programa Erasmus, gausiausių tarptautinių santuokų programa“. Tai pašmaikštavimas, bet jis verčia susimąstyti. Labai nedaug grįžta tų, kurie išvyksta į doktorantūrą užsienyje. Jeigu negrįžta doktorantai, tai ar grįš išvažiuojantys studijuoti aštuoniolikmečiai? Jie bus visiškai įkultūrinti svetimoje akademinėje terpėje, neužsimegs jų ryšiai su Lietuvos akademine bendruomene.

Lietuvoje būtų prasminga išvis atsisakyti kai kurių labai specifinių studijų, egzotiškų specialybių, kurios labai brangios ir kur rengiama po 2–3 specialistus. Geriau valstybei skirti stipendijas, kad tie dalykai būtų studijuojami užsienyje. Tai ne tas pats, kai išvažiuoja visas sluoksnis mūsų geriausių abiturientų.

Žvelgiant žmogišku žvilgsniu, atsikračius „tautinių prietarų“, nieko blogo, jeigu tie jaunuoliai gaus užsienyje gerą išsilavinimą ir taps Europos piliečiais. Bet tai reiškia lėtos ir nuosekliai artėjančios mūsų pačių akademinės bendruomenės mirtį. Su kokiu vidurkiu buvo priimta į doktorantūrą šiemet net ir geriausiame Lietuvos universitete? Tas balas nėra aukštas, nepaisant, kad rašomi geri ir neretai gal net gerokai kilstelėti pažymiai.


Kai kur džiaugiamasi, kad dar apskritai atsiranda norinčių stoti į doktorantūrą. Greitai nesumeškeriosime norinčio su universitetu sieti savo ateitį jaunuolio.


Šia prasme nebūčiau toks pesimistas, jeigu kalbame tik apie pinigus. Vis dėlto žmonės ir studijuoja, ir siekia mokslo pirmiausia dėl vidinių paskatų, o ne dėl gero uždarbio. Žmonėse tūno Smalsumas didžiąja raide, o kai kurie juk ir gimę tam, kad tenkintų tą Smalsumą. Bet nereikia ir Dievo varyti į medį, kaip sakydavo mano amžinąjį atilsį močiutė. Nereikia žmogui visais įmanomais būdais trukdyti įgyvendinti jame glūdintį smalsumą. Dar Sąjūdžio laikais studentų atstovybėje, prisimenu, diskutavome su jau amžinąjį atilsį prof. Rolandu Pavilioniu, tada Vilniaus universiteto prorektoriumi, kandidatavusiu į rektorius. Jis labai nustebo, kai studentai iškėlė reikalavimą, ką būsimasis rektorius turėtų padaryti – būtent, sutvarkyti bibliotekos darbą taip, kad biblioteka netrukdytų skaityti. Skambėjo paradoksaliai. Iš tikrųjų dar ir šiandien susiduriame su reiškiniu, kai pirkėjas trukdo pardavėjui, o skaitytojas bibliotekininkui, nors tai vis retesni atvejai. Akademinėje terpėje aptarnaujantis personalas dar labai dažnai trukdo mokslininkui. Tie pinigai, apie kuriuos visi kalba, dažnai ir yra didysis trukdys: žmogus turi gauti tokį atlyginimą, kuris jam bent netrukdytų užsiimti mokslu. Poetai gal kartais ir parašo gerų eilių, kai alkani, bet nelabai įsivaizduoju vaisingą mokslinę veiklą, jeigu kasdien tenka sukti galvą dėl buto mokesčių ar dėl duonos kasdieninės. Taip prarandama intelektualinė energija.

Liberalų sąjūdžio ir Friedricho Naumanno fondo organizuotoje studijų reformos metmenų pristatymo konferencijoje Liberalų sajūdžio frakcijos atstovas spaudai


Kodėl taip yra? Gal ne tas mokslas Lietuvoje daromas?


O kas tą gali geriausiai pasakyti? Tik pati mokslo bendruomenė, bet jai reikia duoti galimybę kalbėti savo natūraliu balsu. Laisvo balso galimybė tarsi yra, bet kol mokslininko balsas pasiekia valdžią turinčių ausį ar visuomenę, pereina daugybę redaktorių. Tai jau nebėra natūralus balsas. Turiu mintyje visus tuos kokybės kriterijus, biurokratinius suvaržymus ir t. t. Tai kyla iš valdininkų, bet ne iš mokslininkų bendruomenės.


O kas yra tie valdininkai? Išvestinė iš esamų ar buvusių mokslininkų. Nedaug kas atėjo iš gatvės ar politikos.


Nenoriu nieko įžeisti, bet tikras mokslininkas tik didžiausios negandos genamas paliks savo darbo vietą ir išeis į „departamentus“. Yra ir tokių asmenybių, kurios įsisuko į biurokratinės mašinos darbą nuoširdžiai norėdamos, kad ji pasikeistų. Tačiau sakydamas valdininkai, kalbu apie funkciją, o ne asmenį. Kitoje vietoje tie žmonės gal elgtųsi kitaip, o mašinoje turi suktis jau pagal jos veikimo taisykles. Ne vien žmones reikia keisti, bet ir mašiną, apriboti jos absurdiškus apsisukimus.

Bus daugiau