MOKSLASplius.lt

Kolapso aukos (2)


Skatinti akademinį bendruomeniškumą

Bendradarbiaudamas su konkrečiais mokslininkais visada gali išgirsti vienokį ar kitokį požiūrį į šalyje vykstančius procesus, taip pat mokslo ir studijų srityje. Kartais susidaro įspūdis, jog neturime bendro atskaitos taško, o vertinama iš savo asmeninės patirties. Priklausymas įvairioms profesinėms bendrijoms, mokslinėms draugijoms lengviau padėtų rasti bendrus atskaitos taškus, tada gal lengviau būtų susikalbama kad ir dėl moksle būtinų permainų. Tad gal Lietuvių katalikų mokslo akademijos kartais garsiai pareikšta pozicija dėl vienų ar kitų mūsų moksle vykstančių reiškinių galėtų padėti telktis bent jau panašiai mąstantiems, tai būtų ir akademinio bendruomeniškumo skatinimas.


Kai šį pavasarį įsitraukiau į Lietuvos Seimo vicepirmininko Gintaro Steponavičiaus sutelktą neformalią darbo grupę mokslo ir studijų reformos metmenims rengti, dar nebuvau Katalikų mokslo akademijos Centro valdybos narys, į valdybą buvau išrinktas tik vasarą. Todėl man labai rūpėjo, kaip mano bendraminčiai iš Lietuvių katalikų mokslo akademijos reaguos į mūsų darbo grupės parengtus metmenis, į siūlomos reformos projektą. Jo nereikėtų vadinti liberalų projektu, nes Liberalų sąjūdis buvo tik viena iš pusių. Iš tikrųjų grupė, kuri tą projektą parengė, buvo nepartinė, joje dalyvavo įvairių nuostatų žmonės. Mano dalyvavimas grupėje iš pirmo žvilgsnio gal ypač iškrenta iš bendro konteksto, bet iš tiesų susibūrė labai skirtingi žmonės. Taigi man buvo labai svarbu įsitikinti, ką kiti Katalikų mokslo akademijos nariai mano apie sudarytus reformos metmenis. Spalio pabaigos tradiciniame Vilniaus skyriaus susirinkime, vėliau labai glaustai Klaipėdoje pristačiau tuos metmenis. Tai padaryti paskatino vyskupas Jonas Boruta SJ. Žodžiu, rūpėjo išsiaiškinti, ar grupėje veikiu kaip privatus asmuo, o gal mane palaiko Katalikų mokslo akademija. Turiu pasakyti, kad būta didelio susidomėjimo, daug klausimų, pareikšta įvairių nuomonių. Bet iš esmės Katalikų mokslo akademijos nariai pritarė metmenims.

Mes, patys darbo grupės nariai, galbūt ne po kiekvienu metmenų sakiniu pasirašytume, bet pasirašėme po bendru idėjų kompleksu. Ginčai dėl kiekvieno sakinio galės vykti, jeigu bus rengiamas įstatymas, nutarimas ar kiti panašūs dokumentai. O bendra metmenų kryptis priimtina ir Katalikų mokslo akademijai. Kai pristatėme metmenis ministerijoje, Švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė šiek tiek nustebo išgirdusi, kad metmenis palaiko ne tik Liberalų partija, bet ir Lietuvių katalikų mokslo akademija, Laisvosios rinkos institutas ir kitos iš pažiūros labai skirtingos jėgos. Labai panašius siūlymus dėl aukštojo mokslo studijų reformos teikia Tėvynės sąjunga. Man atrodo, kad esama gana plataus sutarimo.


Štai tokio sutarimo ir reikia siekti, norint pradėti ar tęsti reformas. Tada nebus voliuntarizmo, nekils įtarimas, kad reforma reikalinga kokiai nors vienai partijai ar interesų grupei. Reformai, radikaliems pokyčiams reikia pribręsti.


Dabartinė padėtis aukštojo mokslo srityje yra krizinė. Reformos būtinybė akivaizdi. Abejonių gali būti tik dėl reformos pobūdžio, bet, kad ji turi būti pradėta nedelsiant, plačiai sutariama ir akademinėje, ir visuomeninėje terpėje.


Krizės ženklai akivaizdūs

Gal pamėginkime apibūdinti, kur labiausiai reiškiasi aukštojo mokslo krizės požymiai. Kaip Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto, juk taip pat išgyvenančio labai nelengvą metą, atstovas tos krizės grėsmes tikriausiai ypač aštriai suvokiate. Skaitydamas pranešimą Liberalų sąjūdžio ir Friedricho Naumanno fondo organizuotoje studijų reformos metmenų pristatymo konferencijoje visai neatsitiktinai panaudojote labai aštrų žodį esamai padėčiai apibūdinti – kolapsas. Taigi gyvename krizės ar net kolapso sąlygomis. Manau, kad tai ne šiaip skambus literatūrinis epitetas. Kokius būdingiausius kolapso ar krizės požymius išskirtumėte?


Žvelgiant iš konkrečios mokslo institucijos ar akademinės bendruomenės pozicijų galima būtų nurodyti akivaizdžiai jaučiamus sunkumus ar problemas. Vis dėlto pradėsiu nuo to, kad Akademija, universitetas ir mokslo institucijos nėra beorėje erdvėje egzistuojantys dariniai. Esame pašaukti tarnauti visuomenei. Tarnauti ne kasdieniams visuomenės poreikiams, bet jos gyvavimo principams įtvirtinti. Kartais pati visuomenė ne iki galo suvokia, ko jai reikia, ar ko reikės po 30 metų, bet akademinė bendruomenė turi suprasti, kad tarnauja visuomenei. Akademinėje visuomenėje randasi vis daugiau požymių, rodančių, kad reformos neišvengiamos. Jau balsuojama ne tik rankomis, bet ir kojomis, bėgama iš Lietuvos – tai liūdniausias balsavimo būdas, vadinasi, savaiminiu gerėjimo procesu nebepasitikima. Visuomenės akyse akademinė bendruomenė ir visos jos institucijos jau nebeatlieka savo vaidmens, tai ir yra akivaizdžiausias krizės požymis.

Siūlyčiau atidžiai suskaičiuoti, kiek nuošimčių iš pirmojo, antrojo ir trečiojo geriausių šių metų abiturientų tūkstantuko pasirinko ne Lietuvos aukštąsias mokyklas. Tie duomenys yra, bet nenorima jų rodyti, nes tai tikrąją aukštojo mokslo sistemos krizę atspindintys duomenys. Tie jaunuoliai galėjo rinktis bet kurią Lietuvos aukštąją mokyklą, bet ar pasirinko? Jie padavė dokumentus bendrajai priėmimo komisijai norėdami apsidrausti, bet vėliau studijų sutarčių nepasirašė. Kur tie jaunuoliai atsidūrė? Jie neskina braškių, nerenka pievagrybių, bet studijuoja užsienio universitetuose. Vadinasi, nepasitiki Lietuvos universitetų teikiamu aukštuoju mokslu. Ne Lietuvoje studijuojančių geriausių abiturientų dalis yra grėsminga. Ir ta proporcija kasmet didėja.