Kur žemė susieina su dangumi

Liberto Klimkos naujausios mokslinės monografijos Tradicinių kalendorinių švenčių semantika pristatymas Lietuvos etnokosmologijos muziejuje įvyko rugsėjo 25-ąją ir tai visai neatsitiktinė vieta ir data. Faktiškasis lygiadienis, kai dienos ir nakties trukmė yra lygi po 12 valandų. Skaitytojas, kuris kiekvieną dieną stropiai nuplėšinėja kalendoriaus lapelius, galėtų paprieštarauti: kalendoriuje rudens lygiadienis pažymėtas rugsėjo 22-ąja arba 23-ąja – tai astronominė rudens pradžia. Tai momentas, kai Žemė kasmetiniame bėgsme apie Saulę pasiekia lygiadienio tašką orbitoje. Galima pasakyti ir sudėtingiau: lygiadienis arba ekvinokcija – tai momentas rudenį ir pavasarį, kai Saulė, slinkdama ekliptika, atsiduria dangaus pusiaujo ir ekliptikos susikirtimo taškuose. Šiaurės pusrutulio gyventojams tai yra rudens, o Pietų pusrutulio žmonėms – astronominė pavasario pradžia. Pavasario lygiadienis būna kovo 20 arba 21 dieną.

Laikas deginti ožį, kalbinti alutį šnekutį

Senovėje rudens lygiadienį mūsų protėviai minėdavo rugsėjo 21 dieną. Baigdavosi maudynių sezonas ežeruose ir upėse, į pašalį buvo kabinamos šiaudinės skrybėlės, o į šviesą traukiami žieminiai apdangalai. Laukiama artėjančios Alutinio šventės. Iš naujo miežių derliaus padarytu alumi per Alutinio šventę buvo vaišinamasi, pagarbiausi kaimynai ir giminės. Nepamiršdavo šlaką kitą atlieti ir dievams, ypač Žemininkui, kuriam už gerą derlių ir kitas vasaros gėrybes buvo aukojami ir gyvuliai. Dažniausiai aukotas ožys, laikytas vaisingumo simboliu. Štai kodėl nuo 1990 m. Vilniuje atgaivintoje tradicijoje deginamas didžiulis šiaudinis ožys.

Pavasario lygiadienis pažymimas pasauliniu mastu kartu su Tarptautine Žemės diena – astronominiu pavasariu: UNESCO raginimu iškeliama Žemės vėliava ir tai daroma prie valstybių parlamentų rūmų. Rudeniniam lygiadieniui mažiau pasisekė – jo garbei vėliavų niekas neiškelia, į dangų nesaliutuoja. Jeigu ne Vilniaus etninių tradicijų puoselėtojai, kurie tądien sudegina didžiulį šiaudų ožį, niekam tas lygiadienis labai gal ir nerūpėtų. Gerai, kad buvo naujos L. Klimkos knygos pasitiktuvės, antraip gal būtume tą rudens lygiadienį visai primiršę.

Astronominio kalendoriaus lentelės primena, kad tik rugsėjo 25-ąją diena trukme visiškai susilygina su naktimi, tad jau laikas pasirūpinti alučiu šnekučiu. Žinoma, jeigu jaustume gyvą ryšį su labai senomis tradicijomis. Kaip vis dėlto atsirado tas dviejų dienų rudens lygiadienio skirtumas tarp tradiciškai laikytojo ir faktiškojo? Naujosios knygos autorius Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius Libertas Klimka, kurį Lietuvos žmonės pažįsta ir kaip Etninės kultūros globos tarybos pirmininką, aiškina štai ką.

Kaip Žemės atmosfera dieną ilgino

Nuo seno astronominis lygiadienis ir rudens pradžia buvo nustatoma archajiškais metodais, pagal saulės tekos ir laidos padėtį horizonte. Lygiadieniu ir rudens pradžia laikyta ta diena, kai saulė pateka tiksliai rytuose ir leidžiasi tiksliai vakaruose. Mūsų senieji protėviai tai matė ant Birutės kalno Palangoje, lygiai kaip tą stebėjo žyniai (kalendorių sudarytojai) ir kituose kraštuose savo paleoastronominėse observatorijose. Ir iš tiesų tai vyko rugsėjo 22-ąją arba 23-ąją ir kovo 20 arba 21 dieną. Tačiau archajiškais laikais neįminta mįslė buvo štai kokia. Kylanti, bet rytų horizonto linijos dar nepasiekusi saulė buvo matoma anksčiau negu iš tikro ji būdavo pakilusi. Kitaip sakant, ji būdavo dar po horizonto linija, bet jau matoma. Kaip tai įmanoma?

Kadangi Žemės atmosfera saulės spinduliams yra savotiškas lęšis arba prizmė, lūžtantys spinduliai žemėje esančiam stebėtojui pateikia ne visai tikrą vaizdą. Saulės dar nėra, ji dar nepatekėjusi virš horizonto, o mes ją jau matome. Virtualus vaizdas, fizikų aiškinamas spindulių refrakcijos reiškiniu. Suprantama, kad taip truputį „pailginama“ diena, ir tas truputis sudaro maždaug 12 minučių. Taip žemės atmosfera žmoniją apdovanoja pailgintu šviesiu paros laikotarpiu su saule.

Archajiškais matavimais mūsų senieji protėviai tokių subtilybių nustatyti negalėjo, tą buvo galima padaryti tik sukūrus labai tikslų laikrodį, kuriuo ir buvo fiksuojamas tikslus saulės tekėjimo ir laidos laikas.

Sugrįžimas į savo dvasios namus

Netenka stebėtis, kad savo naujausią knygą pristatyti Libertas Klimka pasirinko Lietuvos etnokosmologijos muziejų, nes tai tarsi sugrįžimas į jo dvasios namus. Tai vieta, kur gimė etnokosmologijos idėja ir pats terminas, tarp kurio kūrėjų ir pačios sąvokos kaldintojų buvo ir Libertas. Iš tikrųjų autoriai buvo du: astronomas Gunaras Kakaras ir fizikas Libertas Klimka. Abu paribio, mokslų sandūros žmonės, sunkiai tilpę į vienos krypties tyrinėjimų ar net vienos srities mokslo ribas.

Dr. G. Kakaras anuomet buvo ant Kaldinių kalvos Molėtų rajone 1969 m. pradėtosios kurti Astronomijos observatorijos personalo vadovas, o dr. L. Klimka – Puslaidininkių fizikos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis. Vis dėlto pastarąjį labiau traukė mokslo istorija ir etninė kultūra. Jei G. Kakarui rūpėjo kosmologija, dangaus, kosmoso ir Visatos reiškiniai, tai L. Klimkai – labiau žemiški dalykai. Tačiau tos priešybės pasirodė besančios visai ne priešingos, bet viena kitą net ir labai papildančios. Užtektų prisiminti lietuvių liaudies dainas, sakmes, pasakas, apskritai tautosaką, kad įsitikintume glaudžia dangaus ir žemės sąsaja. Juk po saule, po žvaigždėtu dangaus skliautu lietuvių tautos šioje žemėje gyventa, kaip ir bet kurios kitos tautos. Su gamtos ciklais nuo seniausių laikų glaudžiai susijęs žmonijos gyvenimas, ūkinė veikla, jūros kelionės ir net karo žygiai. Žemdirbių tautų gyvenimas išvis nebuvo įsivaizduojamas be gero gamtos ir dangaus reiškinių žinojimo. Su saule kėlė, su saule gulė. Kas liktų iš lietuviškų dainų ir pasakų be saulės motinėlės, mėnulio tėvelio, žvaigždžių sesučių ar Perkūno dievaičio, o tai juk žemės ir dangaus sąsajos ženklai, glaudaus ryšio įrodymas.

Šių tiesų nereikėjo įrodinėti nei Gunarui, nei Libertui – jiedu lengvai rado bendrą kalbą, nes vienijo bendri interesai. Žodis etnokosmologija tada – XX a. 8–9 dešimtmetyje – jų lūpose dar neskambėjo, nes jiems patiems dar reikėjo priaugti prie sąvokos, kurios kūrėjais vėliau jiems ir teko tapti. Etnokosmologijos sąvokos net ir šiandien nerasime pasaulio šalių enciklopedijose. Lietuvaičiai pirmeiviai, naujos tyrinėjimų krypties pradininkai. Reikiamai nesuvoktas dalykas, kurio reikšmę bus galima įvertinti ne šiandien ir ne ryt, nes tai, kas arti ar net visai šalia, atrodo pernelyg paprasta ir savaime suprantama.

Kaip gimė etnokosmologijos mokslo šaka

1978 m. buvo minima senosios Vilniaus universiteto astronomijos observatorijos 225 metų sukaktis ir rengiamasi 400 metų universiteto jubiliejui. Ta proga naujosios Molėtų astronomijos observatorijos viename iš bokštų L. Klimkos iniciatyva ir pastangomis buvo įrengta astronomijos istorijos ekspozicija. Šalia senosios observatorijos teleskopų buvo išdėstyti ir etnografiniai eksponatai, bylojantys apie lietuvių tautos ryšį su dangaus pasauliu. Ta etnografinė ekspozicijos dalis ne vieną dešimtmetį buvo Astronomijos observatorijos Molėtų rajone lankymo vieta. Tačiau tai buvo tik pati pradžia. Kitas žingsnis – G. Kakaro pastangų dėka įkūnyta idėja šalia Kulionių piliakalnio, kiek tolėliau nuo observatorijos, pastatyti specialios paskirties astronominį paviljoną, skirtą plačiajai visuomenei, besimokančiam jaunimui. G. Kakaro sumanyta statiniu perteikti pasaulio arba kosminio medžio įvaizdį. Architektūrinį sprendimą įgyvendino architektas Vytautas Lisauskas.

Pradėjusiame veikti muziejuje ekspozicija buvo išdėstyta kalno šlaitu aukštyn kylančioje požeminėje galerijoje – akivaizdi pasaulio medžio šaknų simbolika. Lankytojas apžvelgdamas ekspoziciją, kurioje daug vietos buvo skirta etniniams dalykams, rodantiems lietuvių ir kitų baltų tautų ryšį su dangaus reiškiniais, kildavo galerija ir kalnu aukštyn, o toliau tęsdavo pažinimo kopimą bokštu – gyvybės medžio kamienu ir šakomis, pasiekdamas viršuje esantį teleskopą – žemės jungties su kosmosu instrumentą.

Štai šių darbų eigoje ir išsirutuliojo Žemės ir Dangaus pasaulius sintezuojantis terminas – etnokosmologija. Ligi tol šiek tiek nedrąsiai skambėjęs tik šio unikalaus muziejaus kūrėjų ir darbuotojų lūpose, šis terminas skaitančiai visuomenei oficialiai buvo pristatytas ir taip tarsi įteisintas 1990 m. kovo 15 d. Literatūros ir meno puslapiuose, kur buvo išspausdintas G. Kakaro etnokosmologijai skirtas straipsnis. Lietuvos mokslų akademijos prezidiumo nutarimu buvo įsteigtas Etnokosmologijos muziejus. Po tam tikrų peripetijų vėliau jis perėjo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos žinion ir nuo 1995 m. veikia kaip respublikinės kategorijos Lietuvos etnokosmologijos muziejus.