Kur žemė susieina su dangumi
Epochas susiejantis ryšys
Toliau – daugiau. 1997 m. buvo baigtas montuoti ir pradėjo veikti pirmas muziejaus teleskopas – dvišalio Lietuvos–Italijos fondo dovana. 2006 m. Etnokosmologijos muziejaus direktoriaus Gunaro Kakaro projektas Lietuvos Etnokosmologijos muziejaus turistinio komplekso paslaugų plėtra laimėjo ES Struktūrinių fondų projektą. Prasidėjo didžiulė statyba ir senųjų statinių rekonstrukcija pagal architektų Ričardo Krištapavičiaus ir Andriaus Gudaičio projektą. Muziejui nupirktas naujas keturis kartus galingesnis muziejaus teleskopas. Projekto įgyvendinimo kaina – 30,2 mln. litų, iš jų 20 mln. skirta iš ES Struktūrinių fondų. Toks buvo tas kopimas į Dangų.
Viso šio kopimo į Dangų metu nebuvo pamiršta ir Žemė. Dabartinėje Etnokosmologijos muziejaus ekspozicijoje perteiktas mūsų senųjų protėvių baltų etninis, dvasinis ir pažintinis ryšys su dangumi, kurį graikai vadino kosmosu. Mūsų etninis ryšys reiškiasi per baltų kultūros materialųjį paveldą, kalendorines apeigas ir tradicijas, kuriose atsispindi tie nepaprastai glaudūs ryšiai su dangaus pasauliu. Būtent šiems dalykams ir skirta naujoji L. Klimkos knyga.
Beje, ne tik knyga. Šalia Etnokosmologijos muziejaus didingų bokštų dėmesio nusipelno su meile ir išmanymu įrengta muziejaus lauko ekspozicija. Akmenų, žolynų ir gėlių simfonija, kurią sustiprina įspūdingas reginys į dauboje spindintį ežerą ir rudens naktų vėsos nudažytų lapuočių kasdien vis ryškėjantį spalvų žaismą. Ekspozicijoje galima pamatyti aukojimo dubeniuotuosius akmenis, saulės laikrodžius, girnapusių rinkinius ir lauko riedulius, kurie čia ne šiaip suvežti ilsisi. Kai kuriuose iškalti įvairūs ženklai, o vejos viduryje vienas riedulys išties įspūdingas: jame matyti protėvių gamtameldžių ženklai, taip pat gerokai vėlesnių laikų krikščioniški simboliai. Akivaizdus dvasinių ryšių, pasireiškusių per tikėjimus ir religijas pavyzdys, skirtingų civilizacijų ir kultūrų, pagaliau tvaraus materialaus daikto – lauko riedulio sudvasinimo išraiška. Ryšys, susiejantis epochas.
Gyvename pasaulyje, vadinasi, po saule
Renginio vieta įpareigojo pakelti akis į Dangų, artimą ir tolimą Kosmosą, taip pat ir į begalinę Visatą. Gerai, kai yra toks vedlys kaip Gunaras Kakaras. Žmogus, kad ir kaip tvirtai buvo įkibęs į žemę, nuo seno buvo kosminio pasaulio dalis, o baltai ar aisčiai jokia išimtis. Žmogaus, žmonijos, visos gyvybės formų Žemėje atsiradimas, negali būti atsietas nuo kosminio pasaulio vyksmų. Žmonijos praeitis, dabartis ir ateitis buvo, išlieka ir neišvengiamai bus Didžiojo Kosminio pasaulio evoliucijos priežastis ir pasekmė. Teiginys priimtinas tiek, kiek pripažįstame Visatos procesų priežasties ir pasekmės ryšį, nors visada rasis norinčiųjų tokią tezę užginčyti. Bent jau pasaulio religijose visada esti vietos Valiai ir Kūrėjui kaip protu sunkiai suvokiamo Absoliuto išraiškai, kai kalbėti apie priežasties ir pasekmės ryšį nelieka prasmės. Sritis, kur visi mūsų potyriai, patirtys, žinios ir įsitikinimai verti gal tik kaip siekis pažinti mūsų gyvenimo po saule prasmę. Žmogui būdinga ieškoti prasmės. Radę mus tenkinantį atsakymą (tegu ir ne absoliutų, baigtinį), jaučiamės ne vien kosmine dulke. Prasmės ieškanti būtybė – tai labai daug. Gal daugiau siekti būtų pernelyg didelis užmojis. Tai ir ataskaita prieš Absoliutą, bet suvokiant galimybių ribas, į kurias įtupdyta kiekviena mąstanti ir pažinimo siekianti būtybė.
Bet geriau paklausykime Etnokosmologijos muziejaus direktoriaus dr. Gunaro Kakaro įžvalgų, kurias jis pats vadina laisvu ir nieko neįpareigojančiu ekspromtu apie tą fantastišką unikalų virš mūsų esantį pasaulį. Pati žodžio pasaulis semantika kreipia manyti, kad tai ta erdvė, kuri yra po Saule, t. y. po svarbiausiąja mūsų žvaigžde. Tačiau G. Kakaro lūpose ši sąvoka, matyt, turi reikšti daugiau – ne vien Saulės sistemą su jos planetomis, iš kurių vienoje mums lemta gyventi. Graikiškas žodis kosmosas apibūdina milžinišką pasaulio įvairovę ir harmoniją, tačiau baigtinių ribų kaip lietuviškas pasaulis neteikia.
Svarbią vietą G. Kakaras skiria gražiam lietuviškam žodžiui Dangus, o didžioji raidė reiškia ne vien erdvę virš žemės, kur plaukia debesys, bet ir sakralinę prasmę turinčią erdvę. Tai dievų pasaulis. Yra ir trečioji labai ambicinga sąvoka – Visata, kaip absoliuti materijos, energijos, erdvės ir laiko talpykla, jeigu apskritai tokia žemiška sąvoka – talpykla – šiuo atveju tinka.
Štai šių trijų sąvokų – Dangaus, Kosmoso ir Visatos – visuma ir sudaro Kosminio pasaulio sąvoką. Pirmas regimasis kontaktas su šiuo pasauliu vyksta ankstyvoje vaikystėje, kai pažvelgęs į dangų mažas žmogutis išvysta tai, kas lydės jį ir gaubs visą gyvenimą. Iš pradžių kaip svajonių ir vilčių visad gyvas šaltinis, brandos metais – gyvenimo prasmės paieškų orientyras, o gyvenimo slinkties vakarop metais, tai ir apmąstymus, apibendrinimus skatinanti sakralinė erdvė.
