Kad valstybinės šventės nevirstų beprasmybės kodavimu

Visi esame buvę liudininkais, kai kasmet per valstybinę šventę matome vis tuos pačius kalbėtojus, girdime gerokai pabodusias kalbas, o klausytojų mintys sukasi apie kitką: namus, koncerto laukimą ar užstalės artėjimą. Tada valstybinės šventės idėja ne tik nepasiekia savo svarbiausio tikslo – sustiprinti piliečių sutelktumą savos valstybės orumo, savivokos kontekste, bet tampa savotiška parodija.

Netinkamas požiūris diskredituoja pačią šventės idėją, koduoja mūsų gyvenimo čia ir dabar beprasmybę. Vietoj valstybingumo tvirtinimo gauname abejingumą ir destrukciją. Kas darytina, kad būtų kitaip? Apie tai šiandien kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešosios komunikacijos katedros docente socialinių mokslų daktare Ina DAGYTE, nevyriausybinės moterų vadovių ir profesionalių organizacijos Zonta International Vilnius prezidente, kuri yra Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos remiamo projekto apie tarpkultūrinį valstybės švenčių komunikavimą europiniame kontekste vadovė.

Ateityje pokalbį pratęsime su projekto dalyviais – įvairių Lietuvos mokyklų mokytojais, mokiniais, savivaldybių atstovais.

Vertindami bendravimą viešojoje erdvėje, dažniausiai akcentuojame darbinę veiklą arba šventes. Įsitvirtinusi nuostata, kad darbinė veikla yra esminė žmogaus gyvenimo dalis, ir per šventes kalbame apie darbą. O neretai darbe – apie šventes. Dar daug reikia padaryti, kad darbuotojai darbinėje veikloje būtų orientuojami į darbo rezultatą, o jį pasiekę mokėtų smagiai ir turiningai pasilinksminti.

Galvojama, kad tai atokvėpis nuo darbo ir rūpesčių, o jei taip, tai tą šventę kažkas turi organizuoti. Valstybės šventes organizuoja solidžiausios valstybės institucijos. Ar jų įpareigoti, paprašyti kiti. Kas yra tie kiti? Tuo užsiima tam tikri paslaugų teikėjai: viešųjų ryšių bendrovės, kultūros centrai, visuomeninės organizacijos, profesinių sąjungų ar darbo kolektyvų nariai. Valstybinės šventės retai organizuojamos pavienių asmenų. Retas kuria individualų šventės scenarijų.

Pamėginkime pasiaiškinti, ką reikia daryti, kad valstybinė šventė neturėtų poveikio, kitaip tariant, kaip eliminuoti šventę.

Toliau daryti taip, kaip darėme ligi šiol – valdiškai ir be kūrybinės ugnelės kartodami vis tuos pačius scenarijus – minėjimas, koncertas, vaišės. Neturiu mintyje Lietuvos paminėjimo tūkstantmečio jubiliejinių renginių, kurie buvo išties įspūdingi.

Kartodami tuos pačius scenarijus išgujame šventės dvasią. Nieko nėra pavojingiau pačiai šventės sampratai kaip padaryti jas nuobodžiomis, rutininėmis. Iš tiesų šventė lyg ir buvo, praėjo, o poveikio jokio. Žmonės neretai džiaugiasi artėjančia švente tik dėl to, kad vėl bus laisva diena, bus galima važiuoti į sodą, gal sutvarkyti butą ar pan. Jei reikia, nueis į minėjimą darbe ar teatre, pažiūrės koncertą, pasivaišins. Paprastai ir visa šventė.

Stebint viešojoje erdvėje vykstančius Vasario 16-osios, Kovo 11-osios minėjimus ir kai kurias kitas valstybines šventes juk panašiai ir vyksta. Tam tikra išimtis – Valstybės diena liepos 6-ąją. Juk vidurvasaris, į renginių programą įtraukiami Kernavėje vykstančios Gyvosios archeologijos šventės scenarijai, pasižymintys didesniu savitumu, todėl žmonių mėgiami. Tuo labiau, kad dalyviams galima ir patiems dalyvauti įvairiose atrakcijose, stebėti atgyjančius senuosius amatus, riterių kovas ir t. t.

Lietuvos paminėjimo istorijoje tūkstantmečio šventė išties mus visus išjudino iš rutinos, praėjo originaliai ir su ugnele. Ko gero, įspūdingiausia šventė per visą nepriklausomos valstybės dvidešimties metų laikotarpį.

Prisiminimai apie Tūkstantmečio šventę bus geras orientyras būsimų švenčių rengėjams, tačiau užsibrėžėme panagrinėti ir ne tokius vykusius švenčių pavyzdžius. Kuo netikęs šventės organizavimas ir „šventimas“ pavojingas valstybei ir žmonėms, tų švenčių dalyviams?

Manau, kad nepavykusios šventės, tampančios reiškiniu, pavojingos valstybei. Ir štai kodėl. Tų valstybinių švenčių dalyviai, nepadarę šventės asmenine savastimi, diskredituoja pačią šventės prasmę. Dalis šventės dalyvių lieka neutraliais stebėtojais, ir tai yra tarsi visai nekaltas neveiklumas. Visa bėda, kad tas neutralumas neilgai trunka, nes užsipildo kitais interesais, įvairiais skoliniais, menkaverčiais pakaitalais, kurie atitraukia nuo pačios valstybinės šventės idėjos, atitolina ir nuo pačios valstybės.

Nertinis valstybės švenčių šventimo tema

Gyvename savaip imitacinį demokratinės valstybės ir nuosavo gyvavimo joje laikotarpį: įsivaizduojame esą laisvi, stiprūs, kad darome viską teisingai, kaip ir dera valstybei. Turime Konstituciją ir regalijas – valstybės herbą ir vėliavą, minime valstybines šventes ir svarbiausias jos gyvavimo datas. Bet kiek iš tikrųjų visa tai darome iš širdies? Kiek ji mums artima, kiek jaučiame savyje šventės idėją ir dvasią, dalyvaujame šventės vyksme?

Iš tiesų labai svarbūs klausimai, tik vargu ar dažnai juos keliame patys sau. Jūs keliate, vadinasi, apie tai esate mąsčiusi, tad klausiate ne šiaip sau.

Parengėme projektą Skatinkime Europos demokratines vertybes per tarpkultūrinį švenčių komunikavimą.

Jį pateikėme Lietuvos ŠMM tautinio ir pilietinio ugdymo programai. Iš pusketvirto šimto paraiškų buvo atrinkta apie 50 projektų. Tarp jų ir mūsų. Kilo mintis, kad šventės identitetą geriau pajuntame tada, kai lyginame su kitomis šventėmis. Tik taip geriau galime suvokti savąjį tapatumą. Todėl ir nutarėme prie projekto pritraukti UNESCO tinklo mokyklas, Zonta International klubus Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje. Projektas vykdomas virtualioje erdvėje. Sugalvojome sukurti elektroninių žinučių nertinį valstybės švenčių šventimo tema.

Mūsų užduotis – pradėti nuo mokyklų: aštuntokų, devintokų, kurie ir yra mūsų projekto tikslinė grupė. Veikiame pagal tam tikrą scenarijų ir kartu paprastai, suprantamai: skatiname mokinius rašyti elektronines žinutes kitų Europos mokyklų aštuntokams ir devintokams. Gali būti ir kitų klasių adresatai. Žinutėse siekiama trumpai papasakoti kad ir apie Lietuvos tūkstantmetį ar kitas valstybines šventes Norvegijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vaikams. Prašome ir tų šalių mokinių, kad jie parašytų mums apie savo valstybės šventes. Klausiame, ką tų šalių vaikai žino apie Lietuvą, mūsų šventes.

Šitaip skatiname mūsų mokinių domėjimąsi komunikacija, istorija, kalbomis. Toliau populiariname Lietuvos vardą ir Lietuvos paminėjimo tūkstantmečio jubiliejinius renginius. Yra proga paklausti kitų šalių vaikų, kokios jų valstybinės šventės svarbiausios ir kaip jie jas švenčia. Projektas jau vyksta, baigsis drauge su 2009-aisiais.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros docentė Aušra Lisauskienė sukūrė puikų logotipą, kurį taip ir pavadinome – Elektroninis nertinis. Tai šiuolaikiškai interpretuota metafora, akcentuojanti jungtis tarp jaunų žmonių iš skirtingų kultūrų. Norime, kad tie jauni žmonės pažiūrėtų, kuo panašios yra jų šventės į kitų šalių valstybines šventes. Atkreiptų dėmesį ir į skirtumus. Tai ir bus proga susimąstyti, kokie panašumai mus telkia, konsoliduoja kaip europiečius bendroje sąjungoje, ir kokie skirtumai padeda pasijusti savo tautos, krašto atstovais. Maža tik deklaruoti kultūrų įvairovę kaip vieną iš svarbiausių Europos Sąjungos demokratinių vertybių – svarbu apie jas mąstyti, jomis gyventi.