Skaitmeninis raštingumas

Prof. Jonas GRIGAS

Informacijos srautai internetu, televizija, mobiliaisiais telefonais tiesiog užtvindė mūsų gyvenimą. Technologijos atvėrė naujas galimybes, apie kurias kažkada pasvajoti išdrįsdavo nebent rašytojai. Jos gerina mūsų gyvenimo kokybę, suteikdamos galimybę sužinoti ir nuveikti daugiau ir greičiau. Mobiliaisiais telefonais jau galima ne tik naršyti po internetą, siųsti elektroninius laiškus, fotografuoti, iš bet kur paskambinti ar parašyti žinutę, bet ir matyti savo pašnekovą telefono ekrane. Gausybė interneto svetainių dabar siūlo bet kokio turinio informaciją – ji pasiekiama kelių kompiuterio ar mobiliojo telefono klavišų paspaudimu. Informacija skandina vis sraunesnėje žinių upėje, įpareigodama neatsilikti nuo karščiausių pasaulio naujienų, aukoti jai vis daugiau laiko. Informacijos kiekis neturi ribų, o žmogaus galimybes, deja, riboja laikas. Anksčiau žmogus, ėmęsis kažką rašyti, turėjo būti numatęs ilgą minčių seką, privalėjo tiksliai įsivaizduoti teksto struktūrą, nes pateiktas tekstas buvo nekintamas. Dabar plunksną pakeitė klaviatūra, kartu pakeitusi ir rašymo procesą. Kuriamo teksto struktūra nuolat kinta, redagavimo programa ištaiso rašybos klaidas. Užuot skaičius ir nagrinėjus plūstančią informaciją kaip neįkainojamą žinių šaltinį dabar reikia mokėti filtruoti ir išmesti 99 proc. bevertės informacijos. Blogiausia, kad prie jos priprantame. Tokius didelius informacijos srautus galima perduoti tik skaitmeniniu pavidalu, todėl ir gyvenimas ją „virškinant“ tampa tarsi skaitmeninis. Norint prie jo prisitaikyti, būtinas žmonių skaitmeninis raštingumas.

Žodis raštingumas, reiškiantis gebėjimą rašyti ir skaityti, skaitmeniniame amžiuje palaipsniui išplėtė savo prasmę iki gebėjimo suprasti įvairiai pateiktą informaciją. O informacijos vis daugiau pateikiama naujoviškai. Vietoj juodų raidžių ant balto popieriaus žodžiai, garsai ir paveikslėliai dabar sudaro turtingą greitai besikeičiantį informacijos mišinį. Šio mišinio, vadinamo multimedija (naudojančio keletą raiškos priemonių), dedamosios dalys nėra naujos, tačiau receptas naujas.

Nauja ir šio mišinio vidinė kaita. Spaudmenys užfiksuoja kalbą – žodžiai užšąla puslapyje. Šis nekintamumas suteikia nemirtingumą, todėl vertiname jį vis dar norėdami išdėstyti dalykus „juodu ant balto“, rašyti eiles, anot romėnų poeto Horacijaus, ilgaamžiškesnes už bronzą. Multimedijos skaitmeniniai signalai grąžina mūsų išraišką atgal į laiką. Skaitytojas gali ją keisti, pertvarkyti, keisti mastelį, vaizdus, garsus ir žodžius. Šių keitimų pabaigoje originalą vėl galima pamatyti vieno klavišo paspaudimu.

Spausdintinio raštingumo tikslas – atpažinti informaciją. Multimedinis raštingumas sujungia nekintamumą su naujove į išradingas osciliacijas.

Seniau vienuoliai knygą rašydavo kelis metus. Spausdintos knygos sukūrė intelektinės nuosavybės supratimą, nes joms suteikiamas pastovus pavidalas, jas sunku kopijuoti. Knygas galime turėti ar parduoti taip užtikrindami autoriaus ir leidėjo pragyvenimo šaltinį. Šią autorinių teisių sistemą panaikina kintami multimedijos signalai. Turime išrasti kitus pastolius, tinkančius naujam raštingumo rūmui. Tai nebus lengva.

Yra dar vienas esminis skaitmeninės multimedijos lankstumo bruožas. Jei paklaustume, atidžiai žiūrėdami į Vakarų kultūros istoriją, ką skaitmeninis raštingumas padarė, gautume atsakymą: jis atgaivino žodinių kultūrų išraiškingumą, kurio rankraščiai ir spausdintos knygos neįsileido. Dabar vaikas, paspaudęs kompiuterio klavišą, mato judančius, kalbančius žmones ir gyvūnus, besiginčijančius ar juokaujančius – mato gyvą pasaką. Galite sukurti savo vaizdo klipą, kalbėti, kelti klausimus ir ginčytis. Skaitydamas paskaitą naudojuosi vaizdais ir garsais, galiu įterpti molekulių judėjimą, elektroninių prietaisų darbą, mokslininkų aiškinimą apie elektromagnetinės spinduliuotės poveikį ar kitką.

Kas pasikeitė? Grįžo daugelis priemonių, kurias naudojame kasdienio gyvenimo žodinėje kultūroje, intuityvūs stilistiniai sprendimai, nuo kurių priklausome. Galite matyti žmogų ir girdėti jo balsą, kurį galite vėl paversti begarse proza ar atgaivinti ją. Raštas taip pat išlieka. Galima stereoskopiškai matyti autorių žodinėje ir rašytinėje erdvėje.

Žodines ir rašytines kultūras veikia skirtingos taisyklės. Jos skirtingai suvokia laiką – tuo galima įsitikinti klausant ilgų ir beprasmių kai kurių politikų išvedžiojimų. Žodinė kultūra ilgina kalbas, nes be jų ji neegzistuotų. Ji egzistuoja tik laiko atžvilgiu. Rašydami suspaudžiame laiką. Autorius kelių metų darbą suspaudžia į 300 puslapių, kuriuos skaitytojas gali perskaityti per porą dienų. Mokslininkas kelių metų tyrimus aprašo kelių puslapių straipsnyje, kurį kitas perskaito per pusvalandį.

Žodinė ir rašytinė kultūros sukuria skirtingą asmenybės ir visuomenės supratimą. Asmenybė, kurią suvokiame skaitydami, gali labai skirtis nuo natūralų socialinį vaidmenį vaidinančių asmenybių rašto neturinčioje kultūroje. Raštas leido pamatyti žmonių visuomenę tuo požiūriu, kurio nebuvo žodinėje kultūroje.

Žodinė ir rašytinė kultūra įnirtingai varžėsi. Dabar didžiąją prarają bendravime ir kultūrinėje organizacijoje, kurią atvėrė nekintančios raidės statiniame paviršiuje, žada išgydyti nauja raštingumo rūšis, kuri pritaiko šiuos skirtumus skaitmeniniame signale energingiau nei spausdintinis raštingumas.

Yra fundamentalus skirtumas tarp šių raštingumų. Rašto pasaulyje idėja ir jos išraiška yra virtualios. Prasmė įgyja žodžių formą. Žodžiai kuria mintį. Skaitmeninis raštingumas iš esmės kitoks. Tas pats skaitmeninis kodas, kuris išreiškia žodžius ir skaičius, gali kurti garsus ir vaizdus, jei išraiškos parametrai tinkamai suderinti. Ši parametrinė variacija sudaro skaitmeninės raiškos esmę, kurios nebuvo rašto pasaulyje.

Daugialypiai skaitmeninio signalo aspektai sudaro esminį skirtumą tarp šių dviejų žiniasklaidos priemonių. Duomenų vizualizavimą ir įgarsinimą tik neseniai pradėjome naudoti. Jei pažvelgtume į skirtingas institucijas, sukurtas skiriant žodžius, vaizdus ir garsus, tokias kaip literatūros, meno ir muzikos, apjungus šias sritis jų laukia dideli pokyčiai. Kompiuterio tam tikromis programomis jau kuriamos, piešiami paveikslai ir kuriama muzika.

Būti raštingu skaitmeniniame pasaulyje reiškia būti kvalifikuotu kurti ir iššifruoti garsus, vaizdus ir žodžių sintaksės subtilybes. Svarbiausia gerai valdyti judančių žodžių, garsų ir vaizdų mišinį. Skaitmeninis raštingumas reikalauja žinoti, kokia išraiškos rūšis kokias žinias atitinka ir turi kvalifikuotai pateikti informaciją kitiems lengvai suprantamu būdu.

Visi žinome žmonių, kurie daug išmoko skaitydami knygas (informaciją priimdami akimis), ir tokių, kurie išmoko iš gyvenimo patirties (informaciją gavę ausimis). Esu sutikęs labai išmintingų jokių mokslų nebaigusių kaimo žmonių, kurie neturėjo galimybių ar laiko skaityti knygų. Jie informacijos sėmėsi ausimis. Skaitmeninis raštingumas labai padidina mūsų gebėjimus priderinti priemonę tiek prie pateikiamos informacijos būdo, tiek prie auditorijos. Šis naujas juntamasis taikymas daro bendravimą daug veiksmingesnį ir įdomesnį. Dabar konferencijose pranešimai tapo panašūs į spalvotus filmus, o studentai neklausytų paskaitų, kurios buvo skaitomos prieš kelis dešimtmečius. Todėl jie ir protestuoja prieš senų profesorių su kreida rankoje skaitomas paskaitas.

Talentų multimedijos mišinys buvo paskutinis pažangus Renesanso humanistų aristokratinis idealas. Rafinuoti ponas ar dama buvo vienodai įvaldę poeziją, muziką ir meną. Renesanso idealas dabar prisistato platesniu užmoju ir šiurkštesniu būdu – kaip ir informacinės visuomenės piliečių dauguma.

Iš esmės skaitmeninis raštingumas yra giliai demokratinis. Jis reikalauja, kad turtingas nuovokių talentų mišinys, kažkada manytas priklausąs tik valdančiajai aristokratijai, dabar būtų praplėstas iki kiekvieno iš mūsų. Todėl jis įkūnija pačios demokratijos ekstravagantiškas viltis ir neišvengiamas nesėkmes.

Sparčiai tobulėjantys kompiuteriai, skaitmeninių duomenų perdavimo ir laikymo priemonės įkvepia vizijas ateities, kurioje kiekvienam bet kur ir bet kuriuo metu taps prieinama visų rūšių gigabaitinė informacija. Ji naikina ribą tarp žmonių darbo ir laisvalaikio. Daugelis darbą pradeda ir baigia spoksodami į kompiuterio ekraną. Tą patį daro ir laisvalaikiu. Mokslo Lietuvos skaitytojai taip pat klajoja internete rytą ir vakarą. Gyvenimas palaipsniui tampa laisvalaikio iliuzija, kur galima daryti ką norime, kur niekada nebūsime vieniši, nors žmogus bus vienas, apsuptas technologijų, neleidžiančių pasprukti iš informacijos liūno. Bet prieš tai informaciją būtina peržiūrėti. Ją visada buvo ganėtinai sunku valdyti – ne kiekvienas seniau mokėjo skaityti, rašyti ir skaičiuoti, o kompiuterių ir ryšių amžiuje ją valdyyi tampa nepalyginti sudėtingiau. Todėl skaitmeninis raštingumas reikalauja ir mokslinio raštingumo – mokslinio išsilavinimo, supratimo reiškinių, kuriais kasdien naudojamės ir kurie sparčiai keičia mūsų gyvenimą. Kitaip būtų pavojinga kurti mokslo ir technologijų valdomą visuomenę.