Išleidus iš rankų mokyklos kontrolę Klaipėdos krašte (1923–1939 m.)

Arnoldas PIROČKINAS

Kada nesukuriama sava mokykla arba prarandama jos kontrolė, tautos būčiai kyla didžiausia grėsmė. Šią tiesą ryškiausiai patvirtina lietuvių, gyvenusių Mažojoje Lietuvoje, likimas. Be kitų veiksnių, prie jų sunykimo gerokai prisidėjo mokykla. Po 1870–1871 m. Prancūzijos–Prūsijos karo susikūrusioje Vokietijos imperijoje sustiprėjo vokiečių nacionalizmas, kuris Prūsijoje reiškėsi labiausiai tuo, kad valdžios užsibrėžė visais būdais asimiliuoti tautines mažumas. Čia joms veiksmingai talkininkavo suvokietinta mokykla. Iki tol pradinėse mokyklose buvo leista mokyti tautinių mažumų kalbomis. 1873 m. liepos 24 d. Rytų Prūsijos vyriausiojo prezidento Horno pasirašytame įsakyme – nutarime ta teisė iš esmės buvo panaikinta: „II. Visi mokomieji dalykai mokykloje (turima galvoje liaudies, arba pradinė, mokykla. – A. P.) dėstomi vokiečių kalba. Išimtį sudaro tikybos pamokos, įskaitant ir giedojimo pamokas pirmuose žemesniosios pakopos skyriuose (t. y. pirmaisiais trejais mokslo metais. – A. P.). Lenkų ir lietuvių kalba į pagalbą pasitelkiama tuomet, kai mokomasis dalykas yra nesuprantamas“ (cit. iš: A. Juška. Mažosios Lietuvos mokykla. – Klaipėda, 2003. – P. 226–228, kur skelbiamas visas nutarimas). Šį nutarimą vėliau patvirtino ir plėtė dar kiti vyriausybiniai įsakai.

Diskriminuojamos tautinės mažumos su vyriausybės leidžiamais potvarkiais išstumti jų kalbas iš mokyklos ir viešojo gyvenimo nesitaikstė. Apie Mažosios Lietuvos lietuvių priešinimąsi labai plačiai rašoma nurodytoje Alberto Juškos knygoje (p. 232–250), taip pat leidinyje Kovos keliais. Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos 15-kos metų sukakčiai paminėti almanachas (Klaipėda, 1938. – P. 45–50).

Lietuvių apeliacijos į Vokietijos aukščiausių pareigūnų sąžinę rezultatų nedavė. Ilgainiui, apytikriai nuo 1907 m., liautasi klabinti jų duris. Viena, kaip rodo A. Juškos pateikta 7 lentelė (p. 254), vis mažėjo lietuviškai kalbančių mokinių: 1886 m. jų buvę 35,5 proc., o 1911 m. 26,1 proc. Mat smarkiai sumažėję ir lietuviais užsirašančių piliečių Mažojoje Lietuvoje: 1910 m. jų buvę 94 tūkst. (p. 255). Mažosios Lietuvos enciklopedija (t. II, p. 596, lentelė; toliau MLE) jų nurodo daugiau – 114 tūkstančių. Antra, nors lietuvių tautinis judėjimas čia nebuvo visai nuslopęs, bet didžiosios dalies lietuvininkų nusiteikimas kovoti dėl gimtosios kalbos teisių mokykloje, atrodo, buvo gerokai išblėsęs.

Atgyja viltys grąžinti lietuvių kalbą į mokyklą

Išlaikiusiems tautinę savimonę lietuvininkams viltys sugrąžinti gimtąją kalbą į pradinei mokyklas atbudo, kai Versalio sutartimi nuo pralaimėjusios karą Vokietijos buvo atimtas Klaipėdos kraštas – dalis Mažosios Lietuvos, ir laikinai, kol bus perduotas Lietuvai, nuo 1920 m. vasario 15 d. jį pradėjo administruoti prancūzai – jų generolas Dominikas Odri (Odry). Jį 1921 m. gegužės 1 d. pakeitė civilinis komisaras prancūzas Gabrielius Petisnė (Petisné). Prancūzų įgaliotiniai, administruodami kraštą, rėmėsi iš vokiečių valdininkų sudarytomis įstaigomis, kurios ir toliau laikėsi vokietinimo krypties.

Jau žlungant Vokietijos imperijai, 1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje įvyko Mažosios Lietuvos lietuvių susirinkimas, kuris įkūrė politinę organizaciją Prūsų lietuvių tautinę tarybą (netrukus ji pasivadino Mažosios Lietuvos tautine taryba). 1919 m. ji persikėlė į Klaipėdą. Rūpindamasi Klaipėdos kraštą sujungti su Lietuva, ji stengėsi sudaryti šiam aktui ir politines, ir kultūrines prielaidas. Tad iš jos akiračio nedingo nė krašto mokyklose vis blogėjanti lietuvių kalbos padėtis – blogesnė negu prieš karą. Beveik visose mokyklose, kuriose mokinių daugumą sudarė lietuviukai, liautasi vartoti jų gimtąją kalbą nė tiek, kiek leista 1873 m. įstatymu. Tarybos aktyvistai dėl tokios padėties kreipėsi į prancūzą gubernatorių ir krašto direktoriją. Ši, kaip sakoma jos 1920 m. liepos 6 d. Paliepime apie mokinimą tokiose liaudies mokyklose, kurias lanko lietuviškai kalbantys kūdikiai (išspausdinta: Klaipėdos krašto valdžios žinios, 1920 07 10, Nr. 18,
p. 168; visų Klaipėdos krašto leidinių rašyba sumoderninta), dar balandžio 15 d. per apskričių mokyklų inspektorius kreipusis tuo reikalu į ponus mokytojus. Tačiau tarp gyventojų radęsi klaidingų šio paliepimo interpretacijų, todėl jis skelbiamas viešai:

„Ponui guvernėriui 7. šio mėn. paliepus, įsakoma visiems lietuvių kalbos mokantiems mokytojams, naujiems mokyklų metams prasidėjus vyriausio Rytprūsijos prezidento paliepimą nuo 24. julijo (t. y. liepos. – A. P.) 1873 apie mokinimą tokiose liaudies mokyklose Prūsų provincijoj, kurias lanko lietuviškai kalbantys kūdikiai, pildytis.

Sulig šito, turi vieros pamokslas (t. y. mokymas. – A. P.) ant apatiniojo mokyklos laipsnio (= vok. auf der Unterstufe. – A. P.) tokiems vaikams, katrių motynos kalba lietuviškoji yra, jų motynos kalboj nudalinami būti.

Aukštesniame mokyklos laipsnyj turi lietuviškieji vaikai lietuviškai skaityti ir rašyti mokinami būti. Iš jų reikia ir reikalauti, kunigo pamokoms reikalinguosius vieros mokslus savinties […].“

Toks prancūzų sudarytos vokiško nusiteikimo direktorijos potvarkis, patvirtinantis 1873 m. įsakymą, su kuriuo kadaise ilgai buvo kovota, negalėjo patenkinti lietuvininkų patriotų. 1921 m. pradžioje nepasitenkinimas buvo išreikštas memorandume generolui Odri. Jis visas paskelbtas knygoje: M. Purvinas. Klaipėdos krašto mokyklų draugijos istorija (Kaunas, 1995. – P. 28–30), o ištraukos – A. Juškos veikale (p. 293–295).

Negalėdami čia pateikti viso memorandumo, kad būtų suvokiami to meto Klaipėdos krašto lietuvių siekimus, tenkinamės keliomis jo ištraukomai. Jame visų pirma pareiškiama: „Mes turime reikalauti, nebodami kokia iš tikro bus mūsų Krašto politinė ateitis, kad mūsų liaudies mokykla kaip ir visų kitų normalinėje padėtyje gyvenančių tautų mokykla, būtų pastatoma grynai tautiniu ir doros pamatu.“ Iš to pasakymo suprantame, kad Klaipėdos krašto lietuviams turi būti kuriamos lietuviškos mokyklos. Memorandumo autoriai perėjimą prie tautinės mokyklos numato įgyvendinti ne vienu moju: „Atsižvelgdami į šių dienų mūsų krašto gyventojų sudėtį ir tinkamų mokytojų bei mokymo priemonių stoką viršuj minėtąjį siekimą galėsime vykdinti tiktai iš palengvo.“ Pačioje pradžioje, jau po šių metų Velykų, pradedantys lankyti mokyklą lietuvių vaikai žemutiniame ir aukštutiniame skyriuose vien tikybos dalykų mokomi lietuviškai, o kiti dalykai tęsiami vokiškai iš vokiškų vadovėlių. Tačiau „Naujai privalo būti įvedama visose mokyklose lietuvių tautos istorija.“ Suprask: ji turi žadinti tautinį susipratimą.

Memorandume nurodytas galutinis tikslas: „Liaudies mokyklos iš palengvo turės būti skiriamos į grynai lietuviškas ir grynai vokiškas.“ Antra vertus, autoriai pabrėžia, kad abiejose mokyklose turėsią būti mokiniai išmokomi antrosios kalbos – kalbėti, skaityti ir rašyti, nes abiejų tautų žmonėms reikėsią ir toliau greta gyventi, taigi abiem kalbomis bendrauti. Dokumentas numato priemonių, kaip parengti mokytojų, galinčių tokiomis sąlygomis dirbti mokyklose.

Į šias idėjas kiek ne kiek buvo atsižvelgta 1921 m. kovo 14 d. generolo Odri ir jam talkinusio civilinės valdžios vedėjo prefekto Petisnė pasirašytame įsakyme Nr. A 224 (Klaipėdos krašto valdžios žinios, 1921 03 17, Nr. 32, p. 283). Šitas įsakymas pakeitė pernykštį direktorijos potvarkį: truputį praplečiama lietuvių kalbos mokymo liaudies mokyklose apimtis. Čia sakoma:

„Po Velykų atlaidų (t. y. atostogų. – A. P.) mokyklose mokinimui prasidėjus, bus pamokslas lietuviškoj kalboj sekančiai nudalinamas:

I.

Tikybos pamokslas tur kūdikiams, kurių šeimynos (tėvų) kalba lietuviška yra, vien tikt lietuviškai nudalinamas būti. Lietuviškas skaitymas ir rašymo pamokslas pradeda jau viduriniame laipsnyj ir aukštesniame laipsne toliau vedamas.

II.

Lik 1. aprilio (= balandžio) tur visuose žemininkų kiemuose (= kaimuose) ir mokyklos valsčiuje Klaipėda–Smeltė 4, tėvai visų vokiškų ir lietuviškų mokinių pagal jiems pristatytus formuliarus atitinkantiems šaltyšiams pareiškimus įteikti, ar jie kūdikių dalyvavimą lietuviškame tikybos ar skaitymo ir rašymo pamoksle sulig šitu paliepimu velija.

III.

Šaltyšiai užprašomi, šitą paliepimą paprastu būdu pagarsinti ir tėvus pareiškimų įteikimui užprašyti. Įteikus pareiškimus tur šaltyšiai mokytojams pirm mokyklos pamokslui prasidėjus, įteikti.“

Taigi prancūzų pareigūnai sumanė organizuoti savotišką referendumą dėl sprendimo, kurioje mokykloje dėstyti kuria kalba. Toks referendumas būtų tikslingas, kai skirtingoms nuomonėms atstovauja politiškai, kultūriškai ir ekonomiškai apylygės jėgos. Bundančiai, ilgus amžius engtai silpnai tautelei jis gali būti pražūtingas.

Sąmoningųjų lietuvininkų skatinimas padaryti lietuvių kalbą mokykloje mokomąją kalba sulaukė įnirtingo vokietininkų pasipriešinimo. Apie jį plačiai rašoma minėtoje M. Purvino studijoje (p. 31–33). Vokiečių šovinistų nuožmi kampanija prieš lietuvių kalbą mokykloje padarė lemiamos įtakos tėvų apklausai. M. Purvinas pateikia tokius 1921 m. balandžio pabaigoje baigtos apklausos duomenis, kuriuos paskelbė krašto direktorija. „Klaipėdos žemininkų apskrityje, – rašo M. Purvinas, – buvo 1788 vaikai su vokiečių ir 2907 su lietuvių gimtąja kalba. Iš jų 1416 vaikų reikalavo lietuviškų tikybos ir 232 lietuviškų skaitymo ir rašymo pamokų. Šilutės apskr. buvo 3790 vaikų su vokiečių, 2411 su lietuvių ir 9 su latvių gimtąja kalba. Iš jų 312 reikalavo lietuviškų tikybos ir 79 skaitymo ir rašymo pamokų. Pagėgių apskr. buvo 4636 vaikai su vokiečių ir 1331 su lietuvių gimtąja kalba. Tiktai 162 norėjo tikybos mokytis lietuviškai, o 55 lietuviškai skaityti ir rašyti.“

Vokietininkai iš šios apklausos nieko daugiau nė nesitikėjo: tokių rezultatų jiems, įžvalgiems engėjams, ir reikėjo. Prancūzai pakliuvo ant demokratijos kabliuko. O „demokratija – tai piktnaudžiavimas statistika“, – yra pasakęs Argentinos rašytojas Chorchė Lujis Borchesas (Borges). Kaip buvo pasiekti tokie rezultatai, būtų atskira ilga kalba. Norint tikrai nustatyti, į kurias mokyklas įvesti daugumai lietuvių vaikų jų gimtąją kalbą, nereikėjo jokios apklausos: būta gana tikslios bažnyčios vedamos parapijiečių statistikos, kokią kalbą jie vartoja namuose. Tačiau tada nebūtų buvę įmanoma klastoti duomenų ir manipuliuoti mokinių tėvų nuomonėmis. M. Purvinas apklausos padarinius taip įvertino: „Po tėvų apklausos lietuvių kalba mokyklose bemaž visiškai išnyko. Net ir tikyba nebuvo dėstoma lietuvių kalba, kur tiktai mažas skaičius to pageidavo.“

Mokyklų klausimas nuo sukilimo iki Konvencijos pasirašymo

Trumpas tai laikotarpis, bet labai reikšmingas tolesnei lietuviškų mokyklų raidai Klaipėdos krašte.

1922 m. pabaigoje Klaipėdos krašte padėtis pasidarė labai įtempta. Lietuvių jėgoms pasidarė labai aišku, kad atėjo sprendžiamasis laikas dėl Klaipėdos krašto likimo. Gruodžio 18 d. įsikūrė Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuris ėmė rengti krašte jėgas okupacinei prancūzų administracijai ir jos pastatytai direktorijai pašalinti. Savo ruožtu Lietuvos vyriausybė, kariuomenės ir šaulių vadovybės intensyviai rengėsi ginkluotomis jėgomis įsikišti į bręstančius įvykius. Pretekstą tam įsikišimui davė 1923 m. sausio 9 d. į Šilutę pasitraukusio Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto paskelbtas manifestas, kuriame pareikšta:

„1. Nuo šiandien visą šio krašto galybę ir vyriausią valdžią paimame į savo rankas.

2. Ligi šiol buvusią krašto direktoriją su Steputaičiu prišaky ir Statsratą skaitome atstatytą ir nieks neprivalo jų klausyti.

3. Nuo šiandien pat Klaipėdos krašto direktorijos Pirmininku paskiriame mūsų krašto gyventoją, buvusį senos direktorijos narį, Erdmaną Simonaitį ir pavedame jam ne vėliaus trijų dienų sudaryti Krašto Direktoriją iš 5 žmonių“ (iš 11 punktų čia pateikti pirmieji trys).

Po manifestu padėti penkių Klaipėdos veikėjų parašai: Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto Pirmininko Martyno Jankaus, 1 Vice–pirmininko Jurgio Strėkio, 2 Vice–pirmininko Jurgio Lėbarto, Sekretoriaus Viliaus Šaulinsko ir Komiteto nario ir Reikalų Vedėjo Jurgio Brūvelaičio (Kovos keliais…, p. 202–203).

Taigi šis manifestas ir davė pradžią sukilimui, kurį nori nuneigti kurie ne kurie mūsų „mokyti“ istorikai! Sausio 10 d. (naktį ar ankstyvą rytą) Klaipėdos krašto sieną peržengė Lietuvoje sudaryti civiliškai aprengti savanorių daliniai, turėję ginklu paremti Gelbėjimo komiteto paskelbtą akciją. Kitą dieną jie be pasipriešinimo (!) užėmė beveik visą kraštą. Prancūzų valdžioje liko tik Klaipėdos miestas ir priemiesčiai. Lietuvos pajėgų vadas Jonas Budrys, vengdamas kraujo praliejimo ir iš to galinčių kilti visokių komplikacijų, mėgino tartis su Prancūzijos komisaru Petisnė, kad šis taikiai perduotų lietuvių jėgoms miestą. Jam atsisakius derėtis, sausio 15 d. 3 val. prasidėjo lietuvių puolimas. Galiausiai 12 val. užsidarę prefektūroje prancūzai iškėlė baltą vėliavą.

Nuo sausio 10 d. taip pat vyko diplomatinės derybos tarp Lietuvos vyriausybės ir trijų didžių valstybių – Prancūzijos, Anglijos ir Italijos – užsienio reikalų ministerijų. Lietuvos vyriausybė, atlaikiusi jų spaudimą ir visokius grasinimus, taip pat Prancūzijos ir Lenkijos karo laivų demonstraciją Klaipėdos uoste, pagaliau gavo pripažinimą, kad Klaipėdos kraštas perduodamas valdyti Lietuvai autonomijos teisėmis, jeigu bus įvykdytos kelios priimtinos Lietuvai sąlygos. Tarp jų būta reikalavimo sukilėlių pastatytą direktoriją pakeisti sudaryta iš nedalyvavusių sukilime asmenų. Vasario 15 d. E. Simonaičio direktorija, atlikusi savo svarbiausią uždavinį, pakeičiama sąjungininkų reikalaujama „neutralia“ direktorija, vadovaujama Viktoro Gailiaus. Į ją įėjo aktyvūs lietuvininkai Jonas Birškus ir Andrius Borchertas, vokietis prekybininkas Viliams Falkas (Falk) ir vokiečių socialdemokratas, darbininkų profesinės sąjungos sekretorius Jurgis Panaras (vokiškai rašęsis Georg Pannars). Pastarieji du vokiečių atstovai tam tikru mastu akceptavo savo tautiečių pritarimą sukilimui ir nebuvo visai priešiški lietuvių tikslams. Apie šios direktorijos sudarymo aplinkybes plačiai rašoma knygoje: R. Valsonokas. Klaipėdos problema (1932; II fotografuotinis leidimas 1989, p. 88–113).

Šešias įtemptas savaites gyvavusi E. Simonaičio direktorija Klaipėdos krašto mokyklos klausimais nieko nespėjo padaryti. V. Gailiaus valdymo metais buvo priimta keletas labai svarbių tarptautinių aktų ir jos pačios potvarkių – dokumentų, kurie atsiliepė tolesnei autonomiją turinčios Lietuvos dalies mokyklai ir apskritai likimui.

Iš V. Gailiaus direktorijos potvarkių pats reikšmingiausias yra 1923 m. balandžio 4 d. Įstatymas kaslink mokinamosios kalbos mokyklose (Klaipėdos krašto valdžios žinios, 1923 04 11, Nr. 39, p. 303–304). Jis, gali sakyti, kad ir kiek koreguojamas, galiojo iki Klaipėdos krašto autonomijos pabaigos, iki krašto aneksavimo 1939 m. kovo 22 dienos. Kaip toliau matysime, 1934 m. lietuviškos krypties direktorija mėgino nuo jo nutolti, griežčiau pabrėždama lietuviškąją kryptį, bet po to, kai valdžią paėmė provokiška, netgi pronaciška direktorija, vėl sugrįžta prie jo nuostatų. Mat 1923 m. balandžio 4 d. deklaratyvus lietuviškumas nekliudė vokietininkams priklausančias direktorijai mokyklas panaudoti savo tikslam.

Šis įstatymas pradedamas nuostata: „Nuopat 1. aprilio (= balandžio) š. m. tur abi Klaipėdos krašte kaipo lygiai teisėtos pripažintos kalbos būtinai ir mokyklos pamoksle lygias teises. Mokinamoji kalba skaitosi pavieniose mokyklose toji kalba, kurią atitinkančią mokyklą didesnios dalies lankančiųjų kūdikių tėvai namiej vartoja.“ Toks lietuvių ir vokiečių kalbų teisių (bet ne galimybių!) sulyginimas iš esmės nesiskiria nuo mūsų cituoto Petisnė potvarkio Nr. 32. V. Gailiaus įstatyme toliau nurodoma: „Pirmuose keturiuose mokyklos metuose mokinami kūdikiai skaityme ir rašyme paprastai tik vienoje kalboje, o tai šeimyninioje kalboje, lietuvių kūdikiai lietuviškai ir vokiečių vokiškai. „Toks įpareigojimas taip pat palieka daug galimybių sabotuoti lietuvių kalbos mokymą mišrioje mokykloje, kur net nedidelė dauguma mokinių yra vokiečiai ir moko visiškai ar beveik nemokantis lietuviškai mokytojas. O tokių atvejų Klaipėdos krašto mokyklose buvo dauguma.

Įstatymo autoriai, norėdami išvengti tokių kolizijų, nurodė: „Lietuvių kalbą nemokantys mokytojai tur pareigą, šitą kalbą kiek galint tarpe vieno meto, ypatiškuose sykiuose tarpe dviejų metų tiek išsimokinti, kiek šitoji atsiekimui viršiau pažymėto tikslo mokinius pamokinti reikalinga rodos.“ Taigi ir čia palikta neapibrėžta nuostata: neaišku, kam turi rodytis, kiek reikia lietuvių kalbos mokiniams pamokyti.

Įstatymas primityvina lietuvių kalbos suvokimą. Reikalaujama mokyti ne bendrinės kalbos: „Kaipo mokyklos kalbą reikėtų vyriausiai lietuviškos Biblijos kalbą vartoti, bet reik pasistengti kokius svetimus žodžius išmesti ir vartojamuosius kultūringuosius išsitarimus įvesti, idant tokiu būdu lengviausiai visuotinai naujoviškai lietuvių literatūros kalbai prisitaikinus.“

Šio įstatymo autoriams ir apskritai lietuvių visuomenei turėjo kristi į akis jo spragos. Tad netrukus, 1923 m.
rugsėjo 10 d., buvo priimtas kitas direktorijos potvarkis – Vykdomieji nustatymai prie paliepimo iš 4. aprilio 1923 kaslink mokinamosios kalbos mokykloje (Klaipėdos krašto valdžios žinios, 1923 09 20, Nr. 100, p. 821–823). Šio potvarkio penkiuose skyreliuose sukonkretinami kurie ne kurie balandžio 4 d. įstatymo teiginiai.

Visų pirma skyrelyje Pagrindinis nustatymas aiškiai nusakomi du pradinių mokyklų tipai:

„Klaipėdos krašto pradinės mokyklos dalinamos į dvi rūši, būtent mokyklas su

1. mokinamąja lietuvių kalba ir

2. mokinamąja vokiečių kalba.

Pirmai rūšiai priklauso visos tos mokyklos, kurių didesniojo skaitliaus mokinių tėvai vyriausiai lietuvių kalbą vartoja, antrai rūšiai visos tos mokyklos, kurių didesnis mokinių skaitlius vokiškai kalbančius tėvus turi.

Mokyklose, kurioms nutvirtinta mokinti lietuvių kalba, mokina lietuviškai, o kurioms nutvirtinta mokinti vokiečių kalba, vokiškai.“

Tiek šio punkto tęsinyje, tiek trečiajame skyrelyje keliamas uždavinys ir nurodomi būdai, kaip abiejų rūšių mokyklose išmokyti vaikus ir antrosios kalbos, kad „visi mokiniai atstodami iš mokyklos abi kalbi, kiek praktiškame gyvenime reikalinga, be sunkenybių pasinaudoti galėtų.“

Antrajame skirsnelyje nurodoma: „Mokinių tėvų kalbą patvirtina sąžiningai ištirdamas atitinkąs mokytojis prisitraukus prigulmingąjį šaltyšių.“ Per 14 dienų apklausos duomenys pateiktini direktorijai, kuri galutinai nuspręsianti dėl mokyklos kalbos. Šį sprendimą krašto direktorija galėsianti pakeisti po vienų metų.

Apskritai galima sakyti, kad šiuose nurodymuose teikiamas vienalaikis abiejų kalbų mokymas. Tokio mokymo nauda pabrėžiama taip: „Lietuvių dauguma pasisavins besiklausiant vis daugiau vokiškų žodžių arba pasitaisys jau žinomuosius bet klaidingai įsitėmytuosius, o vokiečių mažuma pasipratins besiklausydama tikrai lietuvių kalboj išsireikšti.“

Šiuose nurodymuose kiek patikslinamas mokomos lietuvių kalbos pobūdis: „Mokyklos pamoksle nereikia kurios lietuviškos tarmės, bet moderninės raštijos kalbos naudotis. Tikybos pamoksle, kaslink iš galvos mokinamų tikybos dalykų, gali palikti ligšioliška kalba.“

1923 m. balandžio 4 d. įstatymas ir tų pačių metų rugsėjo 10 d. Vykdomieji nustatymai deklaravo abiejų kalbų mokymo krašto pradinėse kaimiškose mokyklose lygybę. Miestų pradinėms ir vidurinėms mokykloms, taip pat gimnazijoms jie nebuvo tiesiogiai taikomi. Tolesnis gyvenimas Klaipėdos krašte parodė, kad šie dokumentai nekliudė vokietininkams viešpatauti švietime. Norintiems turėti direktorijos išlaikomą lietuvišką pradinę mokyklą reikėjo didelio ryžto, kad įveiktų vokietininkų sutartines pastangas neleisti jų atidaryti. Tuo metu šiuos dokumentus priėmę lietuvininkai buvo gana naivūs dėl vokiečių geravališkumo.

Bus daugiau

Vabalų pradžios mokykla ir jos mokytojas Martynas Sprogys. 1931 m.

Alberto Juškos knygos „Mažosios Lietuvos mokykla“ viršelis

Klaipėdos liaudies (pradinės) mokyklos moksleiviai ir mokytojai. Apie 1929 m.