Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu
Pradžia Nr. 15
Tiesą rašyti pasiutiškai sunku
Bernardo gebėjimas būti dėmesingu ne tik literatūros klasikams, įžymybėms, bet ir paprastiems jų aplinkos žmonėms, daug ką pasako ir apie patį Bernardą. Štai Evės Simonaitytės sesers suolo draugė Marytė Klingerytė, gyvenusi Giruliuose. Ji ne tik pateko į Bernardo fotoobjektyvą, bet ir atsiskleidė kaip įdomi asmenybė, įliejusi naujos šviesos į literatūros klasikės portretą. Kaip rašytojos sesers suolo draugė lankydavosi ir pas Simonaitytę, labai daug Bernardui yra papasakojusi apie rašytojos jaunystę.
Pasak ponios Antaninos Aleknavičienės, visiems, kurie buvo rašytojos aplinkoje, iškentė jos keistybes ir kaprizus, reikėtų duoti mažiausiai po ordiną. Pirmiausia tokio ordino nusipelnytų žurnalistas Vytautas Kaltenis – už Simonaitytės ilgametę globą, taip pat rašytojai patarnavusi Domutė, jeigu dar gyva. Vytautas Kaltenis 2009 m. tapo 23-iuoju Klaipėdos apskrities literatūrinės Ievos Simonaitytės premijos laureatu už 2008 m. išleistą straipsnių rinktinę Ak, gražus dangau! Klaipėdietiški pasakojimai. Autoriaus 1960–2008 m. užrašyti pasakojimai sudėti į knygą – tai dar vienas paminklas Evei Simonaitytei, Adomui Brakui, Evei Labutytei, Lidijai Meškaitytei ir daugeliui kitų Klaipėdos krašto ir Karaliaučiaus žemės žmonių.
Bet štai kas dar įdomu. Jeigu E. Simonaitytė buvo tokio sudėtingo charakterio, ne taip paprasta buvo su ja bendrauti, kodėl žmonės su ja norėjo bendrauti? Gal ir nelipo kaip vapsvos prie medaus, bet juk lankydavosi pas rašytoją, vadinasi, ji žmones traukė. Nepaisant viso rašytojos charakterio prieštaringumo ir kartais, atrodytų, keistokų poelgių, tai buvo labai turininga asmenybė. Karšta Simonaitytės gynėja staiga pasireiškė ponia Antanina Aleknavičienė, tiesiog mūru pasiryžusi stoti į josios pusę ir ginti nuo menkiausio nepagarbaus žodžio rašytojos adresu.
Ponia Antanina siūlo prisiminti Evės vaikystę, jai gyvenime tekusius išbandymus, vargus, fizines ir kitokias kančias, kurias teko patirti, ir jeigu sugebėsime į visa tai įsijausti, daug ką suprasime ne tik rašytojos gyvenime, bet ir žmonių santykiuose. Nuo pat mažumės tai mergaitei buvo labai sunku. Penkerių metų būdama susirgo kaulų džiova, visam gyvenimui likusi luoša, bet neįgalumas dar nereiškė, kad buvo išvaduota nuo kaime augusios mergaitės darbų. Jeigu ir buvo nuo ko išvaduota, tai veikiausiai nuo didžios dalies jos amžiaus mergaitei tekdavusių džiaugsmų. Jai niekada nebuvo paprasta ir lengva, ypač kai Evė pradėjo perprasti savo padėtį, gerokai skirtingą nuo kitų savo bendraamžių. Vargu ar rastume kitą asmenį, kuris Evei tekusioje padėtyje būtų išsaugojęs šviesų optimizmą ir gebėjimą visada lengvai bendrauti su aplinkiniais. Todėl ponia Antanina yra karšta Evės Simonaitytės gerbėja, nes ar daug kas tai mergaitei, merginai ir moteriai tekusiomis aplinkybėmis būtų įstengęs ne tik nepalūžti, bet ir išskleisti savyje glūdintį talentą taip plačiai, turiningai, visas savo kūrybines galias atiduoti savo krašto žmonėms, savo tautai. Ne iš visų skaitytojų rašytoja susilaukė tik padėkos ar pritarimo, buvo ir tokių, kurie taip ir nesugebėjo atleisti rašytojai už jos kūryboje pateiktą nuogą tiesą apie lietuvininkus ir klaipėdiškius, o ta tiesa juk ne visiems patiko, daug kam akis badė.
Tiesą rašyti kartais pasiutiškai sunku – su tuo nuolat susidurdavo ir Bernardas, ne kartą už tiesos žodį pats gavęs pylos. Ir šiandien jis neturi išsidirbęs vienintelio teisingo recepto, kaip reikia tas tiesos porcijas dozuoti, o kartais gal kai ką ir filtruoti. Su šiuo gyvenimo ir kūrybos santykiu tenka turėti reikalų nuolat – neatrodo, kad laikui bėgant ir pasiglemžiant daugelį jo rašinių herojų būtų lengviau ir paprasčiau tuos opius klausimus spręsti.
Ko gero, šiuo atveju turi lemti tik meilė aprašomiems žmonėms ir atsakomybė už parašytą žodį. O kad gyvenimas kupinas paradoksų ir prieštarų, tai juk ne mūsų pastebėta. Ko gero, ir su tomis problemomis tenka susidurti daugumai rašančiųjų, ypač apie konkrečius žmones, gyvenusius sudėtingais gyvenimo laikotarpiais.
Generolo antausis
Ne kiekvienas fotografas mėgsta ir sugeba komentuoti savo padarytas nuotraukas. Bernardui patinka prisiminimais prikelti jau kadais negrįžtamai išėjusius asmenis, tiek savo bičiulius, tiek atsitiktinai kelioms akimirkoms sutiktus gyvenimo kely. Tačiau tų kelių akimirkų pakako nuspausti fotoaparato užraktą, sustabdyti mirksnį ir taip sutiktąjį žmogų įprasminti konkrečioje vietoje ir konkrečiu metu. Gal savotiškai net įamžinti, nes patekęs į B. Aleknavičiaus albumą ar knygą juk pradės tarsi naują gyvenimą, žadins ir kitų žmonių atmintį, jų prisiminimus.
Prie nuotraukų Bernardas daro ne šiaip prierašus – surašo ištisą istoriją, savotišką novelę. Bernardui toks bendravimas su savo nuotraukų ir prisiminimų herojais yra toks natūralus, tarsi kitaip ir būti negali. Pasirodo, kad gali ir buvo kitaip, kol vienas žmogus jį paprotino savo albumus pateikti per vaizdą ir rašytinį žodį.
Tai buvo labai seniai. Kazimieriukas, Tamošiūnas, prieš kokius 40 metų šitaip paskatino Bernardą veikti. Kad ir kokia informatyvi nuotrauka būtų, tegu ir savaiminis išbaigtas fotografijos meno kūrinys, bet toli gražu ne viską gali papasakoti. Bent jau pats Bernardas visada turi ką pridėti, todėl jam šis žanras labai prie širdies.
Žinoma, ir apie patį Kazimierą Tamošiūną turi ką pasakyti. Jis buvo jaunas mokytojas, trejus metus Kaune studijavęs medicina. 1943 m. naciams uždarius Lietuvoje aukštąsias mokyklas, K. Tamošiūnas toliau mokslų tęsti negalėjo, tad Utenos gimnazijoje vaikus mokė lotynų kalbos. Mat studijuodamas mediciną lotynų kalbą šiek tiek mokėjo. 1944 m.rudenį Utenoje jau šeimininkavo vokiečius išstūmę sovietai. Per spalio revoliucijos šventes kažkas Utenoje iškabino antitarybinius atsišaukimus. Pradėta ieškoti, kas tą galėjo padaryti. Į enkavedistų akiratį pateko ir Kazimieriukas, „fašistų kalbos mokytojas“. Mat visos kalbos, išskyrus rusų, „išvaduotojams“ buvo fašistų kalbos.
22 metų mokytojas buvo suimtas ir pradėtas tardyti. Tardė papulkininkis, bet rusiškai Tamošiūnas nemokėjo. Staiga tardymo metu prasivėrė durys ir įžengė generolas. Jis keliais žodžiais persimetė su papulkininkiu, paskui priėjo prie Tamošiūno: „Tai ką, neprisipažįsti?“ Vaikinas, išgirdęs lietuviškai kalbantį generolą, labai apsidžiaugė, pasakė nesuprantąs, ko iš jo norima. Generolas trenkė vaikinui į vieną žandą, o tam susvyravus ir į kitą žandą. Vaikinui iš burnos pasipylė kraujas, o generolas pareiškė: „Pabūsi pas mus, prisipažinsi ir tuos dalykus, kurių nesi padaręs.“ Apsisukęs išėjo.
Tardytojas papulkininkis, matyt, buvo žmoniškesnis, leido vaikinui nusišluostyti kraują ir per vertėją paklausė: „Ar žinai, kas čia buvo?“ Iš kur galėjo žinoti Kazimieras. „Čia buvo general Gucevič.“ Toks buvo Utenos mokytojo Kazimiero Tamošiūno susitikimas su sovietiniu rašytoju ir tuomečiu Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisaru generolu majoru Aleksandru Gudaičiu-Guzevičiumi.
Šį epizodą Kazimieras Bernardui papasakojo po apsilankymo Antakalnio kapinėse: „Einu per kapines apžiūrinėdamas žemės kauburėlius ir prieš mano akis užrašas: „Liaudies rašytojas Aleksandras Gudaitis-Guzevičius.“ Sustoju. Susimąstau. Tai tu mane mušei, sukruvinai, o dabar aš galiu įspirti į tavo kapą. Nebijok, to aš nedarysiu.“ Bernardas su Kazimieru labai susidraugavo, ir šis vis skatino užsirašyti visas gyvenimo istorijas, su kuriomis Bernardui yra tekę susidurti. K. Tamošiūnas mirė 1974 m., Bernardas iš Klaipėdos lydėjo savo bičiulį į Daugailius, kur šis atgulė amžinam poilsiui.
Kunigo Jono Jurgaičio knygoje Aukos keliu taip pat rašoma, kad tardymo metu jį, Joną Jurgaitį, yra daužęs A. Gudaitis-Guzevičius. Vadinasi, išliko ne vienas liudijimas, kaip būsimasis Lietuvos SSR liaudies rašytojas tardė „liaudies priešus“, taip pat ir plunksnos brolius.
Ir K. Tamošiūnas buvo parašęs savo prisiminimų knygą. Reikėtų tik apgailestauti, kad taip ir liko neišspausdinti K. Tamošiūno darbai, kurių stilius buvo nepaprastai puikus, – bent taip tvirtino Bernardas ir Antanina. Ypač gaila, kad ligi šiol nespausdintas Tamošiūno vaikystės dienų romanas. Tamošiūno žmona mirė ir neliko kas pasirūpina išleisti romaną. Rankraštis, regis, yra pas Tamošiūno dukterį, gyvenančią Vilniuje. Gal atsiras, kas susidomės ir paskatins išleisti?
Apie generolo antausius K. Tamošiūnas Bernardui papasakojo stagnacijos metais, kai tokie pasakojimai galėjo baigtis nemalonumais už „tarybinės tikrovės juodinimą“. Vadinasi, pasitikėjo Bernardu.
Visą gyvenimą pūtė dūdas
Bernardas tvirtina gyvenąs savo nugyvento gyvenimo prisiminimais, bet dėl to nenusimena. Išeitų, kad daugiausia tai malonūs prisiminimai. Kad ir Vytautas Lukauskas, kunigaikščio Oginskio orkestro muzikantas Rietave. To paties orkestro, kuriame grojo ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Nedaug trūko, kad Bernardas lengva ranka būtų pravertęs šį būsimos knygos lapą su muzikanto nuotrauka, kaip kad pravertė ne vieną prieš tai ir po to. Mat Bernardui knieti parodyti viską, tarsi akis įstengtų viską įsidėmėti ir įsiminti.
Bet argi galima taip atsainiai ir skubotai vien žvilgsniu perbėgti Vytauto Lukausko surauktą nuo įtampos kaktą, kurioje atsispindi visa jo grojamos muzikos jėga, o gal kai kas ir daugiau? Stabdau Bernardą. Kaip pavyko taip išraiškingai ir gyvai nufotografuoti seną muzikantą?
Paprašytas Vytautas Lukauskas grojo savo namų aplinkoje, o Bernardas gaudė momentus. Sulaukė ir to gal vienintelio lemtingo, kai į seno muzikanto kaktą susirinko, susibėgo visos jo grojamos natos, kai kaktoje ir visame veide matyti visas jo nugyventas gyvenimas. O jis labai turiningas.
Vytautas Lukauskas statė Čikagoje metro, paskui grįžo į Lietuvą. Beje, Čikagoje V. Lukauskui teko ir groti, nors iš to duonos nevalgė. Grojo kartu su kompozitoriumi Miku Petrausku. Nelemtą metą grįžo, nes prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Rusai V. Lukauską paėmė į kariuomenę. Ten irgi grojo dūdų orkestre. Rusijos revoliucijos jį nubloškė pas raudonuosius, kur taip pat teko ne kariauti, bet groti. Visą gyvenimą pūtė dūdas.
