Istorinė savigarba. Ar suprantamas mums šis jausmas (4)
Pabaiga, pradžia Nr. 15
Kalbinamas Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. dr. Eugenijus JOVAIŠA, 2008 m. Lietuvos valstybinės mokslo premijos taikomosios mokslinės veiklos srityje laureatas. Šį kartą kalbėsimės daugiau apie istorijos mokslo reikalus, problemas ir dalykus, kurie ypač jaudina mūsų pašnekovą. Nepamiršti ir baltiškojo kuriamojo piršto Nuolat girdime raginimus keistis, sparčiau modernizuotis, bet nesigirdi raginimų remtis į tradiciją, vertinti savitumą ir kitas pamatines kiekvienos tautos vertybes. Taip esti šiuolaikiniame gyvenime. O kaip istorijos moksle? Ar jame taip pat reiškiasi globalistinės tendencijos?
Kad ir Vilniaus miesto istorija. Joje nuolat pabrėžiamas užsieniečių ir kitataučių indėlis, žydų, lenkų, vokiečių, rusinų, net totorių ir karaimų, bet kažkodėl ne lietuvių, ne mūsų tautos žmonių. Išties tų tautų nuopelnų esama ir jie nėra maži. Yra ir dar viena teisybė, kuri pamirštama. O teisybė ta, kad visoje toje priešistorėje ir istorijoje būta baltiškojo kuriamojo piršto. Tai baltiška žemė, baltiškos kilmės kunigaikščiai, pagaliau baltiška gyvenvietė, iš kurios ir išsirutuliojo miestas. Istorijos, urbanizacijos eigoje visų pasaulio miestų kultūros, jei kalbame apie šiuolaikišką civilizaciją, yra daugiakultūrės. Kam čia vieną ir tą patį kiekvieną kartą pabrėžti?
Nesenos praeities laikais panašių nuostatų piršėjai mus „vadavo“ iš tautiškumo, tada vadinto nacionalizmu, liūno. Pratino prie internacionalinių pažiūrų, kurios buvo svarbi sovietinės kultūros dedamoji dalis. Internacionalinis turinys, nacionalinė forma – tokios formuluotės „šviesoje“ gyvename. Dabartinėje globalistinėje smegenų nužievinimo ideologijoje niekas nepasikeitė, esmė liko ta pati.
Mūsų istorijos mokslo erdvėje tarsi siekiama pamiršti ar nepastebėti, kad visa ta miestų plėtotės ir raidos infrastruktūra buvo sukurta mūsų senųjų protėvių protu ir rankomis. Kiekvienas žydas ar lenkas, kurdamasis lietuvių ar kitų baltų žemėse, pirmiausia turėjo prisitaikyti prie esamos tvarkos ir tradicijų, prie vietos žmonių supratimo, vietinių statybinių medžiagų ir vietinių apystovų.
Aš pripažįstu Vilniaus Gaono ir Serajos Šapšalo veiklos svarbą, lygiai kaip ir daugelį kitų iškilių tautų asmenybių, gyvenusių ir dirbusių Vilniaus mieste. Bet prašau pripažinti ir mūsų Mažvydą ir Donelaitį, kurie darbavosi Prūsijoje ar Mažojoje Lietuvoje. Prašau pripažinti Peterburge, Vilniuje ir Varniuose dirbusio Simono Daukanto pastangas rašant Lietuvos istoriją. Jo surinkti šaltiniai pasirodo ne iš piršto laužti, o daugelis aprašytų dalykų, kiek keistai kai kuriems beskambėtų, kuo toliau, tuo labiau pasitvirtina.
Nevisavertiškumo kompleksas mūsų tautai buvo diegiamas nuo seno, nes taip buvo lengviau pakirsti tautos gyvybingąsias jėgas.
Vienas didžiausių nesusipratimų Lietuvos istorijoje buvo Žygimantas Augustas, grynas lenkiškosios ir itališkos kultūros atstovas Lietuvos ir Lenkijos soste. Ar jam rūpėjo Lietuvos reikalai? Ne! Krokuva buvo arčiau prie visų europietiškų dalykų. Kai valdovas sulaužo duotąją priesaiką ir atiduoda kitai valstybei milžinišką LDK teritorijos dalį, priverčia Lietuvą pasirašyti Liublino aktą, o nepasirašius gąsdina karu, tai kaip turime tokį valdovą vadinti.
Liublino sutarties aktą pasirašant Lietuvos interesus labiausiai gynė Chodkevičiai ir Radvilos, bet ne Žygimantas Augustas. Keista, kad iškiliausių Lietuvos istorijos asmenybių šimtuke yra ši asmenybė.
Rugsėjo pradžioje kai kurių Radvilų palaikai buvo iškilmingai perlaidoti Dubingiuose, ten, kur jie patys laidojo savo iškilios giminės asmenis. Ne kur nors užsieniuose, bet savo tėvonijoje, Lietuvoje.
Yra palaidotų ir Nesvyžiuje.
Tai LDK žemės, ten kitos Radvilų šakos tėvonija.
Su baltarusiais reikia šnekėtis Gegužės mėnesį teko matyti kaip azartiškai baltarusiai atstatinėja Radvilų pilį Nesvyžiuje, Miro pilį, kai kuriuos darbus atlieka įspūdingoje Sapiegų pilyje Ružanuose. Pristatydami ir aprašinėdami senąsias LDK pilis baltarusiai didžiuojasi savo tautos kūrybingumu, buvusia didžia kultūra, savo didžiūnų ir valdovų įžvalgumu, kartais paminėdami LDK, kurios branduolį esą sudarę baltarusiai. Ar Jums neatrodo, kad kai Lietuvoje pešamasi dėl Valdovų rūmų, užsiimama intrigomis, į lankas nukreipiamos tautos jėgos ir pastangos, iš mūsų nugvelbiama didžioji LDK istorinio ir kultūrinio paveldo dalis?
Reikalai prasti. Nežinau, ką galvoja Lietuvos kultūros ir politikos žmonės, į kurių balsą bent kiek įsiklausoma. A. Lukašenka rengia savo valstybės naujus etninius pagrindus. Jaunajai baltarusių kartai peršama, kad Baltarusija ir buvo LDK kūrėja, todėl jai teisėtai priklauso buvusios valstybės istorinis ir kultūrinis paveldas. Jaunoji karta bus išmokyta suprasti, kad Vytautas buvo jų kunigaikštis, o be baltarusių jokios LDK nebūtų buvusios.
Kas darytina?
Reikia šnekėtis su baltarusiais, bet su jais niekas nesišneka. Valstybės lygmeniu kontaktas užsimezgė tik dabar, kai Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka atvažiavo į Vilnių. Ligi šiol bendrų mokslinių konferencijų beveik nebuvo, tik vienas kitas baltarusių mokslininkas atvykdavo į Lietuvoje rengiamas konferencijas. Tuo metu, kai baltarusiai leidžia ištisus tomus, skirtus LDK, ką mes sugebėjome parašyti? Apie Kijevo Rusios įtakos Lietuvai laikotarpį? Neturime elementarios istorinės savigarbos jausmo net rašydami savo tautos ir valstybės istoriją.
Ar istorinės savigarbos neturėjimas reiškia ir atsakomybės neturėjimą?
Manau, labai svarbu kiekvieno istoriko asmenybė.
Bet yra juk ir bendra atsakomybė už Lietuvos istoriją.
Taip, bendra Lietuvos istorikų atsakomybė už Lietuvos istoriją. Kai tie procesai prasidėjo Baltarusijoje, mūsų istorikai ranka numojo: ką čia į paistalus kreipti dėmesį? Dabar LDK „baltarusizavimo“ reikalai nuėjo labai toli.
Ant kieno rato pilame vandenį Reikia telkti Ukrainos, Lenkijos istorikus ir bandyti rengti bendras konferencijas su baltarusiais.
Negalėčiau pagirti Lietuvos istorijos instituto už paskutinius 10 metų vadovaujant buvusiam direktoriui. Kokius iškilius istorijos mokslo veikalus per tą laiką gavome? Įsiminė buvusio vadovo teiginys, kad lietuviai 1923 m. okupavo Klaipėdos kraštą ir todėl yra okupantai. Paaiškėjo, kad sovietinė okupacija Lietuvoje, prasidėjusi 1940 m. birželio 15-ąją, baigėsi tų metų rugpjūčio 3 d., kai Lietuva buvo priimta į „broliškos“ Sovietų Sąjungos sudėtį. Štai tokios istorikų dovanėlės. Jau nekalbu apie tai, kad Lietuvos istorijos institutas nepareiškė savo aiškios pozicijos dėl žydų kapų Šnipiškėse, kur nurodytoje vietoje kapinių nebuvo. Tai kokia kryptimi veikia institutas: pila grūdus į Lietuvos istorijos aruodą, ar neša iš to aruodo?
Man Lietuvos istorijoje visi brangūs: rusai, žydai, lenkai, karaimai ir totoriai, nes tai LDK, vėliau Lietuvos Respublikos piliečiai, ir tai šventa. Bet kai ponas žydas pareiškia, kad Lietuvoje saugomos toros yra tik žydų paveldas ir turi būti atiduotas Izraeliui, tai labai atsiprašau. Tai Lietuvos žmonių turtas ir iš Lietuvos niekur neturi iškeliauti. Kai baltarusiai sako, kad jie davė mums valstybingumo pamatus ir apskritai ši žemė, kurioje vaikštome, yra buvusi tik jų, baltarusių, prašau man atleisti, bet prieš tokią nuostatą lieka tik kautis. O išeitį matau tik vieną: reikia šnekėtis su žydais, rusais, lenkais, baltarusiais.
Kas turi šnekėtis?
Tas, kurį valstybė įpareigojo rūpintis Lietuvos istorijos tyrinėjimų ir jų rezultatų sklaida – Lietuvos istorijos institutas. Pirmiausia institutas turi užsiimti istorijos mokslo teorija ir politika. Juk tam ir skiriamas valstybės teikiamas finansavimas. Valstybei už nuveiktus darbus reikėtų atsiskaityti, lygiai kaip ir už kai kurias viešai paskleistas nesąmones.
Lietuvos mokslo bendruomenė čia jokio žodžio neturi?
Po šimts kalakutų, kuo čia dėta mokslo bendruomenė, jeigu institutas finansuojamas valstybės, vadinasi, valstybei turi ir atsiskaityti.
Pirmiausia, matyt, Seimas turi reikalauti to atsiskaitymo. Tačiau kai Seimo rūmuose pristatinėjami Lietuvos istorikų veikalai, vos vienas kitas Seimo narys šmėkšteli per pristatymus. Seimo nariams neįdomu.
Tai irgi problema. Istorikų bend-ruomenė ar bendrija gali idėjiškai veikti istorikus, bet jeigu valstybės vyrams ir moterims neįdomu, kas vyksta moksle ir konkrečiai istorijos moksle, tai turi kelti susirūpinimą. Apskritai kaip vienas ar kitas universitetas gali turėti gerą vardą visuomenėje, jeigu net Švietimo ir mokslo ministerijos vadovai kartais nepamatuotai, nežinodami tikros padėties daro neigiamas išvadas apie vieną ar kitą universitetą ir jas viešai paskleidžia. Manau, tai mažai ką bendro turi su korektiškumu ir apskritai su kultūra.
Ne amžiumi matuojamas padorumas
Inovacijos, valstybės atgavimo ir išsaugojimo reikalai, valstybės tapatumas ir vidaus prestižas, valstybės savivokos dalykai yra valstybės politikos labai svarbūs veiksniai. Kai atsakingos institucijos jaunikaičiai organizuoja istorijos brandos egzaminą, kuris nieko bendro neturi su istorija, kaip pavadinti visa tai? Laikas pradėti siekti, kad valdžios įstaigose ir mokslo institucijose dirbtų kompetentingi ir atsakingi darbuotojai, kurių sprendimai būtų adekvatūs valstybės politikai.
Ministerijose patupdytos mergelės ir berneliai yra labai patogūs, nes neturi patyrimo, taigi ir savo nuomonės, nekelia didesnių reikalavimų, sėdi ir necypsi. Kontingentas, kuriuo lengva manipuliuoti. O norai buvo gražūs: kadangi vyresnioji karta sugadinta sovietinio kolaboravimo virusų, tai naujais mesijais bus jaunimas, kuris visų šių blogybių savyje neturi. Bet jaunimas neturi ir daugelio labai didelių privalumų, sietinų su patirtimi, tradicijomis, moralinėmis nuostatomis ir t. t.
Ir aš buvau kvailys 1990–1991 m., kai galvojau, kad nauja karta išgelbės Lietuvą. Deja, nieko panašaus per 20 metų neįvyko, o iš tos jaunosios kartos susilaukėme ne mažiau skandalų kaip iš vyresniosios. Ne amžiumi matuojamas padorumas, atsakomybė, daugelis etinių, moralinių savybių. Svarbiausia, ką vyresnioji karta sugeba duoti ir ką jaunoji sugeba priimti. Pasauliui būsime įdomūs tik tada, kai savo valstybę, savo istoriją, senąją lietuvių kalbą sugebėsime pateikti įdomiai, patraukliai. Ir visa tai yra ne tik kultūros, bet ir ekonominiai reiškiniai. Mūsų valstybė virto tranzito šalimi, tarpine stotele kitoms valstybėms.
