MOKSLASplius.lt

Istorinė savigarba. Ar suprantamas mums šis jausmas (4)


Kalbame apie mažos tautos kompleksus?


Nesergu mažos tautos atstovo kompleksu, nes niekada nesijaučiau mažos tautos dalele. Gal tai atsitiko dėl to, kad seniai pasirinkau archeologo kelią ir visą gyvenimą tą darbą dirbu. Kiekvienas žmogus perskaitęs bent tris pirmuosius Lietuvos istorijos skyrius negali turėti mažos tautos atstovo komplekso. Tą kompleksą vairuoja tie, kurie aiškina, kad turime tik „cepelininę“ kultūrą ir tą pačią atneštinę. Esą net gintaro tradicijos Lietuva niekada neturėjo. 


Gintaro kelias ilgus šimtmečius, atseit, funkcionavo be mūsų. Net tautinių drabužių lietuviai neturėję ir jei ne dailininkai Antanas ir Anastazija Tamošaičiai XX amžiuje, ligi šiol mūsų mūsų dainų ir šokių ansambliai puoštųsi kosmopolitinėmis drapanomis.


O XI–XII a. kunigaikščio buitis neva mažai kuo skyrėsi nuo valstiečio buities. Išgirstu ir dar didesnių nesąmonių: girdi XI–XII a. baltų raiteliai nemokėjo kautis raiti ir mūšio lauke nulipdavo nuo žirgo. Miro pilis atstatoma ir už UNESCO lėšas


XI–XII a. lietuviai jau pasiekdavo karelų žemę. Ir ne pėsti. Beje, apie tai byloja 1066 metais datuotinas užrašas „Litva vstala na korelu“ (Lietuva pakilo prieš karelus) ant beržo tošies, rastos Novgorode.


Labai dažnai kuriame mitus. Turiu mintyje ne vien istorijos, bet ir šiuolaikinio gyvenimo mitus. Gyvename tariamų „žvaigždžių“ kuriamoje erdvėje. Retai išgirsi per televiziją paprastą dainininką – visi „žvaigždės“. Sušoko pora dešimtuko konkurse – jau „žvaigždės“. Televizijos laidų vedėjai – ištisas žvaigždžių paradas. Tas pats su istorikais: kai kurie viską gali paaiškinti – visažiniai televizijos žvaigždūnai. Žaidžiame mitologizuotų personažų žaidimus.


Lietuvoje niekada nebuvo lengvo gyvenimo laikotarpio, o jeigu apie problemas ir negeroves kalbame, vadinasi, esame dar gyvi.


Visiškai teisingai. Kiekvienas laikas turi savo grožį. Pirmiausia nuostabu, kad gyvename. Antra – kad kažką padarome kitų žmonių labui. Trečia – nuostabu, jeigu po savęs pavyksta palikti savo darbus.


Tapo istorijos įvykių amžininku

Jūsų archeologinės srities darbus pirmiausia vertina archeologų „cecho“ broliai ir sesės, bet daugialypėje terpėje įgyvendintas projektas „Įdomioji Lietuvos istorija“ prašyte prašosi atskiro vertinimo. Žaismingas ir puikus Lietuvos istorijos pateikimo pavyzdys, be kurio man sunku įsivaizduoti Lietuvos istorijos disciplinai skirtas pamokas mokyklose. Istorijos mokytojui tai puiki metodinė priemonė, o mokiniams, studentams – nepakeičiama galimybė prisiliesti prie patraukliai ir su išmone perteiktos Lietuvos istorijos. Kaip kūrėte šį puikų projektą, už kurį tapote 2008 m. Lietuvos mokslo premijos laureatu?


Kai sumaniau kurti pirmąją Įdomiąją istoriją, nusprendžiau tekstą parašyti pirmuoju asmeniu: ir aš ten buvau, dalyvavau, žygiavau, kariavau … Jaučiau didelį pakilimą, patyriau tikrą kūrybinį džiaugsmą. Tas pasakotojas kartais būna ironiškas, o pasakojimas perauga net į šaržą, kartais gal kiek net supaprastintą, kai kalbama apie labai svarbius ir sudėtingus istorijos įvykius. Visa tai skirta tam, kad būtų keliama mūsų istorinė kultūra.


Ar tam tikru požiūriu negrįžote į M. Strijkovskio ir A. Vijūko-Kojalavičiaus istorijos dėstymo amžius? Juk ir jų Istorijos parašytos taip, tarsi jie būtų tų įvykių dalyviai, Kęstučio, Algirdo, Vytauto ir kitų mūsų didžiųjų amžininkai.


Mano santykis su aptariamais įvykiais ar personažais yra šiek tiek atitrauktas, tarsi stebėtojo. Nesant „grynu“ istoriku ryžtis būti tų įvykiu dalyviu būtų buvę pernelyg rizikinga ir per didelė atsakomybė. Todėl vertinu įvykius tarsi iš šalies. Tekstus recenzavo mano kolegos istorikai ir archeologai, jie nereiškė pretenzijų, kad būčiau pernelyg supaprastinęs dėstomus ir aptariamus dalykus. Šis darbas man teikė begalinį džiaugsmą. Džiaugiuosi, kad diskelių su Įdomiosiomis istorijomis pardavimui beveik neliko, o mokyklose šis mūsų kūrinys naudojamas gan intensyviai. Tai vienas iš LR Švietimo ir mokslo ministerijos palaikytų ir finansuotų darbų, kuris nusipelno pagyrimo. Buvęs ministras Algirdas Monkevičius suprato šio projekto svarbą ir jį palaikė. Tai valstybinio rūpesčio pavyzdys siekiant, kad Lietuva turėtų aukštos kokybės elektroninius ir skaitmeninius daiktus.


Jeigu to supratimo ir palaikymo nebūtų, „Įdomiosios istorijos“ projektas nebūtų įgyvendintas?


Jeigu ir būtų, tai per didelį vargą, kaip kad yra buvę su kitais mūsų leidiniais – Žvilgsniu į aukso amžių arba Lietuva iki Mindaugo ir kitais. Dabar atvažiuoja lenkai, vokiečiai, anglai, kas beatvažiuoja, pamato gerus Lietuvoje įgyvendintus dalykus. Tampame turtingi dėka valstybiškai teisingai suvokto ir įgyvendinto sumanymo.

Ir kitų ministerijų vadovams niekas netrukdo pagalvoti, kas esame, kokią norime matyti Lietuvą? Jeigu ministerijos moka tyrėjams pinigus, gal galima pasidomėti, ką vienas ar kitas mokslininkas tiria, gal iš tų tyrimų būtų galima atlikti ir platesnį visuomenei naudingą pristatymą.


Didelį dėmesį lituanistikos paveldui, esančiam užsienio šalyse, skiria LR Užsienio reikalų ministerija.


2008 m. Užsienio reikalų ministerija sudarė puikią Lietuvos paminėjimo tūkstantmečio ekspoziciją, kurios kūrime didžiulę darbo dalį atliko Vilniaus pedagoginio universiteto istorikai, bendradarbiavę ir su Lietuvos istorijos institutu. Labai vertiname Užsienio reikalų ministerijos pastangas rūpinantis lituanistikos paveldu. Taip ir turi būti. To paties norime iš Švietimo ir mokslo ministerijos. Jeigu lituanistiką paskelbėme prioritetine sritimi, privalome imtis darbų iš esmės, taip pat ir istorijos mokslo darbų. Laikas parodys, ar paskutiniai ministerijos sprendimai pasiteisins, bet šiandien matau, kad universitetų atžvilgiu tai šoko kelias.


Mintyje turite „krepšelių“ sistemą, kuri į istoriją įeis kaip suaugusiųjų žaidimų pavyzdys?


„Krepšeliai“ sugalvoti tam, kad būtų panaikintos tam tikros studijų programos, kurias teisiniais būdais panaikinti buvo sudėtinga. Kadangi valstybės finansuojamų vietų liko mažiau, stojantiesiems į aukštąsias mokyklas atsirado daugiau suvaržymų, daug kas priklauso ir nuo tų metų abiturientų pažangumo vidurkio, todėl daugiau studentų bus priversti mokėti už studijas. Studentai ims paskolas, mokės palūkanas bankams. Bankai laimės bet kuriuo atveju. Žengiame visuotinių mokamų studijų link.

Tiems universitetams, kurie turi nepaklausių studijų programų, reikės imtis priemonių: skubiai siūlyti kažką naujo arba uždaryti atskirus fakultetus, gal juos sujungti. Arba kitas dalykas: kam reikėjo iš universitetų padaryti viešąsias įstaigas. Kodėl universitetus administruoti reikia atiduoti taryboms? Švietimas, mokslas, medicina yra labai specifiškos sritys, kur administratorius turi išmanyti ir dalyką. Įsivaizduokite, kad mūsų fakultetų dekanai bus ne profesiniai fakulteto lyderiai, bet pašaliniai asmenys be akademinio autoriteto. Jie skaičiuos tik gautus ar negautus pinigus, etatus ir kiek kam galima išleisti.

Tačiau yra daugybė kitų darbų, kai reikia strategiškai numatyti vieną ar kitą strateginį sprendimą, o tam reikia gilių profesinių žinių. Joks administratorius iš šalies nematys, kokią kryptį turi plėtoti istorikas, archeologas ar fizikas. O koks gali būti administratorius be strateginio mąstymo? Jo tiesiog nėra. Ar reikia universitetams ir fakultetams tokių buhalterių, kurie skaičiuoja šios dienos pinigus? Tokių buhalterių turime savo buhalterijose. Bijau, tokios pertvarkos gali blogai baigtis.


Iš naujo kuria Istorijos fakultetą

Blogiausia, kad blogų sprendimų autoriai sausi išplaukia iš vandens, nors jų prastų darbų „autorystė“ turėtų būti įtvirtinta istorijoje. Štai kodėl reikia bent kartsykiais skaityti senus laikraščius, analizuoti buvusių sprendimų įtaką dabarčiai ir ateičiai.


Mums aiškinama, kad einame kitų šalių nubrėžtu keliu. Bet JAV universitetų tarybų nariai dažniausiai yra tie asmenys, kurie įdėjo savo pinigus į universitetą ir yra to kapitalo dalininkai, patys savo pinigų panaudojimu suinteresuoti. Jų atsakomybė visai kita negu mūsų universitetų tarybų narių. Pagaliau JAV universitetų tarybų nariai valdo tik finansus ir į mokslo organizavimo reikalus nesikiša. Mokslo reikalus tvarko dekanai, laboratorijų vadovai, t. y. tie, kurie ir turi rūpintis savo srities ar krypties mokslo plėtra. Lietuvos universitetų taryboms atiduota visiška laisvė spręsti bet kuriuos reikalus.


Valdžia be atsakomybės. O Jūs pats jaučiatės labiau administratorius ar mokslininkas? Norėjau pavartoti žodį kūrėjas, bet truputį suabejojau dėl žodžio kūrėjas prasmės – labai plati sąvoka. Lietuvoje kūrėju galima pavadinti net kaminkrėtį ar gaisrininką, jeigu žmogus dirba su „ugnele“.Nesvyžiaus pilies muziejuje mokiniams gidai pasakoja apie šlovingą baltarusių tautos istoriją


Ne, sau administratoriaus etiketės neklijuočiau. Esu kūrėjas, nes iš naujo kuriu Istorijos fakultetą. Kūrėjas esu ir savo fakulteto administraciniame darbe. Nuolat tenka taisyti padarytas klaidas, numatyti, kad nebūtų daroma naujų. Stengiuosi į vietą atstatyti medievistiką, stipriai užleistą grandį. Dirbu tą darbą, kurio per metus ar dvejus nepadarysi. Tenka gydyti anksčiau padarytas žaizdas: fakultete neturėjome stipresnių istorikų iš viduriniųjų amžių istorijos, susilpnėjo tam tikrų laikotarpių Lietuvos istorijos pozicijos. Atėjo jauni tų sričių istorikai. Sukūrėme naują studijų programą, nes turime išlikti konkurentiški naujomis sąlygomis. Visa tai – pati tikriausia fakulteto kūryba. Bet ta kūryba galima užsiimti, kai turi reikiamą administracinio veikimo svertą. Todėl ir apie ministrus šneku, kad jie turi būti kūrėjai. O kūrėjas gali būti tik tas, kuris tą sritį gerai išmano. Neįsivaizduoju, kaip galima būti kūrėju visose srityse.


Kokį naują darbą žadate pristatyti visuomenei?


Spalį ar lapkritį pristatysime naują skaitmeninį diskelį Lietuva 1009–2009. Tai Lietuvos paminėjimo tūkstantmečiui skirtas kompaktinis diskelis. Jame bus ir visai naujų dalykų. Nieko panašaus į Įdomiąją Lietuvos istoriją. Tai visai kitas žvilgsnis į istoriją. Naujausiame darbe Lietuva 1009–2009 būsiu istorijos įvykių pasakotojas, komentuotojas.

Tęsiu ir tiriamąjį darbą. 2010 m. esu numatęs išleisti knygą apie aisčius – vakarinius baltus. Tai taikomosios archeologijos veikalas skirtas platesniam skaitytojų būriui. Yra ir kitų sumanymų.


Sumanymų Jums nestinga, tegu jie visi ir būsimieji nauji bus sėkmingai įgyvendinti. Ačiū už mintis.


Kalbėjosi Gediminas Zemlickas


 


Nuotraukose: 
 
Mindaugo pilies griuvėsiai Naugarduke

Įspūdinga Sapiegų pilis Ružanuose

Didžiulio masto darbai Radvilų pilyje Nesvyžiuje

Kunigaikščių Radvilų herbas Nesvyžiuje

Miro pilis atstatoma ir už UNESCO lėšas

Nesvyžiaus pilies muziejuje mokiniams gidai pasakoja apie šlovingą baltarusių tautos istoriją