MOKSLASplius.lt

Būtų sensacija, jei paaiškėtų tikroji Mindaugo palaidojimo vieta

Galima Mindaugo palaidojimo vieta. Dešinėje nuo vartų (nuotrauka žemiau)Lietuvos kunigaikščių Gediminaičių dinastija kelis šimtmečius valdė ne tik Lietuvą, bet ir dabartinę Baltarusiją, Ukrainą, didelius Rusijos plotus, sėdėjo Lenkijos, Čekijos, Vengrijos karalių sostuose, užėmė labai svarbius karinius postus Rusijos imperijoje... Jų palikuonių dar liko Lenkijoje, Rusijoje, Kanadoje, net Pietų Amerikoje. Neturime jų tik Lietuvoje. Gal todėl, kad Maskvoje buvo susirinkę Gediminaičių palikuonys, o iš Lietuvos niekas neatvyko. Su šypsena prisimenamas tik Jonas Gediminas-Klausutis-Beržanskis, kuris per septynerius metus Rusijos archyvuose iškapstęs duomenų apie savo ryšius su Gediminaičiais. Nei mokslo, nei visuomenės rimtai šis jo triūsas nebuvo įvertintas. Tik ant jo gana kuklaus antkapio Viekšniuose puikuojasi atitinkamas įrašas. Prof. Mykolas Biržiška net yra pasakęs, kad verčiau jis tuos metus būtų dirbęs Lietuvai, nors iš tiesų Beržanskis Lietuvai pasidarbavo gana daug. Neturime Lietuvoje ir Gediminaičių kapų. Ukrainiečiai džiūgauja, kad Lucko pilyje surado jauniausiojo Gedimino sūnaus Liubarto kapą. Čia jis ilgai valdė, ne kartą sėkmingai gynė miestą nuo totorių, lenkų, vengrų antpuolių, todėl buvo labai gerbiamas. Vienas, pats įspūdingiausias pilies bokštas iki šiol vadinamas „bašnia Liubarta“. (Ukrainoje mūsų kunigaikščių vardai neiškraipomi. Sakoma: „Algirdas razgromil tatar, restoran Vytauta, bašnia Liubarta, Skirgaili.“). Jei ukrainiečių atradimas galutinai pasitvirtins, būtų tikra sensacija. Dar didesnė sensacija būtų, jei sužinotume, kur palaidotas pirmas ir vienintelis mūsų karalius Mindaugas. Kur jis palaidotas, nenurodo jokie šaltiniai. Baltarusių teigimu, esanti legenda, kad jis palaidotas Naugarduke, bet tam nėra jokių bent miglotų patvirtinimų. Kita legenda byloja, kad Mindaugo kapas Latvijoje, Latgalos žemėje, tos šalies katalikybės centre Aglonoje (45 km nuo Daugpilio). Doc. dr. Alvydas Butkus paskelbė du straipsnius Lietuvos aide ir Vorutoje, kur analizuojama ši legenda. Tai jis analizuoja ir savo knygoje Baltiškosios impresijos. Šią legendą patvirtinančių duomenų turime.

Religinių tekstų vertėjas, vokietis, Duobelės pastorius J. F. Rivijus savo raštuose mini, kad 1618 m. Agluonoje šalinant kažkokio seno bokšto griuvėsius rasta juodo marmuro plokštė nuo Mindaugo kapavietės. Plokštė vėliau išvežta į Kuoknesės bažnyčią, bet kažkur dingusi. Vis dėlto išliko 1690 m. lotynų kalba padaryta plokštės įrašo kopija. Apnaikintoje kopijoje (ar lentoje?) galima įskaityti, kad „šioje žemėje ilsisi MENDOCUS, DUX LITHUANUS, kuriam gyventi ir mirti buvo garbė... Karalius iš kunigaikščių (REX E DUCE) tapęs pirmuoju (?)... Garbinęs stabus... klasta žiauriai nužudytas metais Išganymo 1263 rugsėjo 12“. Yra kiek kitokių neaiškių fragmentų interpretacijų, tačiau visur yra „MENDOCUS, DUX LITHUANUS (Mindaugas, lietuvių kunigaikštis) ir REX E DUCI“... (karalius, tapęs pirmuoju iš kunigaikščių), taip pat užuomina apie stabų garbinimą ir ta pati nužudymo data. Nėra abejonės, kad užrašas darytas Livonijos ordino rūpesčiu, nes rašyta lotynų kalba. Latgala ilgokai buvo Pskovo įtakoje, todėl kitų darytas užrašas galėjo būti slavų kalba (net Daumantas pasitraukęs į Pskovą jau mokėjo skaityti rusiškai). Siela tada jau priklausė ordinui, o Mindaugas palaikė su juo geresnius santykius nei kiti Lietuvos didikai. Vieni tvirtina, kad Mindaugas buvęs palaidotas pilkapyje į vakarus nuo bažnyčios, prie dabartinių kapinių, dešinėje nuo vartų. Kiti teigia, kad palaikai buvę perkelti į bažnyčią, po altoriumi, o virš kapo dominikonai pritvirtinę atminimo lentą: „Didžiajam Lietuvos valdovui Mindaugui.“ Po 1863 m sukilimo, prasidėjus žiauriems persekiojimams, ji dingusi. Dominikonų vienuolynas senos medinės bažnyčios vietoje pastatytas 1780 metais. Taigi lenta kabojusi dar prieš pusantro šimtmečio ir visai realu, kad vaikais būdami dabartiniai seneliai galėjo girdėti, kaip apie tai pasakojo jų seneliai. Dar po Antrojo pasaulinio karo ten buvo akmenų krūsnis (krūsmata), kuri vadinta „Karaliaus sostu“ (Kēnina tronis). Seneliai pasakoja, kad ten žmonės dėdavę net gėles. Akmenų krūsnis sunaikinta tik sovietmečiu, ten pradėta kasti žemę. Žinant, kad Latvijoje niekada nebuvo karaliaus, toks pavadinimas verčia suklusti. Legenda byloja Mindaugo žmoną Mortą buvus kilmingų latgalių Madelonų pilies valdytojo dukterim. Mindaugą, vykstantį guosti uošvių dėl dukters mirties, užpuolę kerštautojai, nes jis antrąja žmona pasiėmė Mortos seserį, kuri jau buvo ištekėjusi už Daumanto. (Po Mindaugo nužudymo Daumantas su 300 artimųjų šeimų pasitraukė į Pskovą, kur išrinktas kunigaikščiu, ir kasmet, iki pat mirties juo buvo perrenkamas net 33 metus iš eilės. Vėliau paskelbtas net šventuoju.) Morta galėjo būti iš Latgalos. Mortos sesuo nutekėjo į visai greta lietuviškoje Sieloje esančią Nalšią. Gal šios seno mūro plytos mena kabėjusią atminimo lentą?

Tada didikai dar neieškojo žmonų už jūrių marių, o vedė kaimynų merginas. Doc. Alvydo Butkaus pateiktų duomenų šiuo metu beveik niekuo negalime papildyti. Tik primintina, kad apie tai jau yra rašęs Latkowskis (1802 m.) ir Norbut (1835 m.), kai plačiau gvildenti ir tyrinėti tokią problemą nebuvo galimybės. Primintina ir tai, kad Mindaugas Sielą padovanojo ordinui tik po krikšto, atsidėkodamas už karūną. Taigi žmoną jis pasirinko savo valdose. Su Vilniaus mokytojų namų turistų klubu lankantis Agluonoje, gidas papasakojo, kad galimoje Mindaugo kapavietėje senoliai tikrai dar dėdavo gėles. Nuorašas, kuris publikuojamas ne tik minėtuose docento straipsniuose ir knygoje, bet ir buklete apie Aglonos katedrą, skamba gana įtikinamai. Pirma – Mindaugo mirties data tikra. Teiginys, kad jis garbino stabus, taip pat netiesiogiai patvirtina jo autentiškumą, nes porą metų iki žūties jis buvo atitrukęs nuo krikščionybės. Be to, ir visi naujakrikštai dar pasimelsdavo seniesiems dievams. Svarbiausia tai, kad neįmanoma patikėti, jog vokietis, kuris, galimas dalykas, nieko ir nežinojo apie mūsų Mindaugą ir dar pastorius, niekaip nesusijęs nei su katalikybe, nei su Lietuva, nei Latgala, imtųsi daryti tokią didelę nuodėmę ir kurti falsifikatą, iš kurio niekam nebuvo nei naudos, nei garbės. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad kopija, kaip rašoma straipsniuose, padaryta 1690 m., o J. F. Rivijus mirė 1685 metais. Taigi dar kažkas matė tą lentą ir ja susidomėjo. Sunku patikėti ir tuo, kad legenda būtų atsiradusi iš nieko ir išsilaikiusi net pusaštunto šimtmečio, jei ta lenta nebūtų kabojusi bažnyčioje. Latvių gido nuomone, dar neišanalizuoti visi dokumentai. Jų daug yra net Agluonos bazilikoje, bet kol kas prie jų prieiti negalima. O gal čia būtų galima rasti duomenų nors apie dominikonų pritvirtintą lentą? Tačiau ir dabar išdėstyti samprotavimai ne tik nepaneigia, bet sustiprina įsitikinimą, kad nuorašas tikras.


Juozas Elekšis

 


 

 

Nuotraukose: 

Galima Mindaugo palaidojimo vieta. Dešinėje nuo vartų

Gal šios seno mūro plytos mena kabėjusią atminimo lentą?