Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Pradžia Nr. 15

Per dieną pasikeitė Lietuvos ir ELTA statusas

Bernardo prisiminimuose nemaža tiesos, kuri sunkiai prasiverždavo pro to meto cenzūros sietus. Kad ir toks pasakojimas.

1969 m. Lietuvos telegramų agentūra ELTA minėjo savo veiklos 50-metį. Šventėje lankėsi ir buvęs ELTA direktorius akad. Kostas Korsakas. Jis papasakojo, kaip 1940 m. buvo paskirtas ELTA direktoriumi vietoj ligi tol šiai agentūrai vadovavusio Valentino Gustainio. Didžiausią įspūdį visiems paliko prisiminimas, kaip K. Korsakas pirmą kartą apsilankė TASS’o būstinėje Maskvoje. Į Maskvą K. Korsakas vyko prieš TSRS Aukščiausiosios Tarybos Septintąją nepaprastąją sesiją, taigi TASS’o vadovybės buvo sutiktas kaip užsienio šalies spaudos agentūros vadovas. K. Korsakui buvo parodyta derama pagarba, jis priimtas aukštu lygiu.

1940 m. rugpjūčio 3 d. vyko TSRS Aukščiausiosios Tarybos Septintoji nepaprastoji sesija, kurioje Lietuva buvo priimta į TSRS sudėtį. Iškart po sesijos K. Korsakas vėl užsuko į TASS’ą, bet niekas jo ten nebelaukė. TASS’o direktorius per savo techninę sekretorę pranešė, kad kai ELTOS direktorius bus reikalingas, jis bus iškviestas į Maskvą.

Taigi per vieną dieną pasikeitė Lietuvos, o kartu ir ELTA statusas: iš užsienio spaudos agentūros ji tapo TASS’o padaliniu.

Nuostabu, kad visa tai K. Korsakas ELTOS jubiliejaus šventėje pasakojo viešai. Mažas epizodas, o jame visa Lietuvos valstybės drama.

Tiesiog žmogiškumas

Daug malonių emocijų Bernardui sukelia istoriko prof. Vytauto Merkio nuotrauka, daryta 1969 metais. Vienintelį tą kartą ir buvo susitikęs su V. Merkiu, bet visam gyvenimui padarė įspūdį mokslininko paprastumas ir žmogiškumas. Apie viską iš pradžių.

Kasmet liepos 21 d. būdavo paskelbiami naujųjų Lietuvos respublikinės premijos laureatų vardai. ELTA sužinodavo apie naujuosius laureatus keturios ar penkios dienos prieš oficialų paskelbimą. Reikėdavo suspėti laureatus nufotografuoti, o tai būdavo ne taip jau paprasta, nes vidurvasaris, žmonės poilsiauja, išsivažinėję kas kur. Fotokorespondentams buvo rūpesčio ir vargo tuos laureatus susirasti.

Bene dažniausiai darbo gaudavo B. Aleknavičius, nes kaip ELTOS atstovas Klaipėdai ir Žemaitijai poilsiaujančius laureatus vasarą lengviausiai galėdavo susirasti Palangoje. Užduotyje buvo reikalaujama: nufotografuoti, bet nesakyti, kokiam tikslui tai daroma. Kaipgi Bernardas nepasakys. Aišku, pasakydavo, pasveikindavo fotografuojamus laureatus, žmonės malonia žinia labai džiaugdavosi, tad ir Bernardas pasijusdavo mieliausias jų svečias, geros naujienos skelbėjas.

Vytautas Merkys Valstybine premija buvo apdovanotas1969 m. kartu su Adolfu Tautavičiumi ir Juozu Jurginiu už knyga „Vilniaus miesto istorija...“. Merkys poilsiavo Mokslininkų poilsio namuose Palangoje. Lauke nefotografuosi, nes buvo reikalaujama, kad nuotrauka būtų tarsi studijoje padaryta. Bernardas bando ir taip, ir kitaip fotografuoti, bet tam reikalui labai netiko fonas – poilsio namų sienos. V. Merkys pajuto, kad įvairūs trukdžiai kliudo padaryti norimą nuotrauką, todėl pasisiūlė atsisėsti ant grindų. Tą ir padarė. Bernardas parinko reikiamą rakursą ir padarė reikiamas nuotraukas. O didžiausią įspūdį Bernardui paliko tai, kad žymus mokslininkas sugeba įeiti į kito žmogaus padėtį ir labai paprastai išsprendė visus sunkumus.

Tarsi mįslingas Rytų išminčius

Dainininkė Beatričė Grincevičiūtė fotografuota „iš natūros“, nepozuojanti. Iš šios nuotraukos nepasakytum, kad dainininkė buvo neregė, nors kai žinai, ieškai niuansų, kurie žinomą tiesą patvirtintų. Akivaizdu, kad dainininkė gedi, panirusi į save. Iš tikro taip ir buvo, nes Palangoje 1972 m. buvo laidojamas kompozitorius Balys Dvarionas. Vis dėlto Bernardas apgailestauja, kad dainininkės Beatričės Grincevičiūtės išties geros nuotraukos mūsų fotografams taip ir nepavyko padaryti.

Dailininką Liudą Truikį pavyko nufotografuoti tarytum mįslingą Rytų išminčių, sakytumei kokį Dalai Lamą. Žvilgsnis nukreiptas į tolius ir erdves, į kurias veržiasi mintis, bet iš kurių negrįžtama. Gal tai anapusybės šauksmas? Juk paties Truikio kūryboje apstu begalybės įvaizdžių, erdvės begalybę pabrėžiančių metaforų, motyvų ir kompozicijų.

Kaip pavyko štai taip Liudą Truikį nufotografuoti? „Kažkaip pasisekė“, – kukliai sako Bernardas. Daug kas yra fotografavęs dailininką, bet tokią nuotrauką padarė tik Bernardas. Kada tai buvo, sunku jam pačiam šiandien prisiminti. Gal kurioje Palangos kavinėje... Bernardas pajuto, kad gera dailininko poza ir paprašė akimirkai sustingti. Rakursas iš apačios – galimas dalykas fotografuodamas Bernardas turėjo trilinkas susiriesti.

Nereikia bijoti pozavimo, svarbu, kad tas pozavimas būtų pateisintas, protingas, aiškina Bernardas, o kad jis teisus, patvirtina daiktinis įrodymas – Liudo Truikio portretas. Jis fotomenininkui pozavo, bet įdomu, kad nuotraukoje pozavimo nesijaučia. Atvejis, kai meninis rezultatas tampa tikroviškesnis už tikrovę. Momentas, kai žmoguje atsispindi jo vidinė esmė, tikrasis „aš“. Menas matyti ir jausti lemia kūrybinę sėkmę.

L. Truikys Bernardui labai aktualus dar ir dėl to, kad buvo vydūnistas. Dar daugiau – paties Vydūno mokinys. Telšių gimnazijoje L. Truikys mokėsi, kai vienus metus ten dirbo Vydūnas. Buvo pakviestas įkvėpti gimnazistus.

Kas siejo L. Truikį su Bernardu? Gal ir ne glaudžiausi saitai. Į Palangą Truikys atvažiuodavo atostogauti. Kai gyva buvo L. Truikio žmona aktorė Marijona Rakauskaitė, juodu Bernardas sutikdavo Kaune oriai einančius iškeltomis galvomis. Bernardui ši išsiskirianti pora atrodė visiškai neprieinama, bet gal tai buvo tik toks įspūdis. Rakauskaitei mirus Truikys, matyt, jautėsi labai vienišas, bent jau Palangoje Bernardui tekdavo su juo ir pasišnekučiuoti, ir puodelį kavos išgerti. Tarp kitų dailininkų jis draugų gal nelabai ir turėjo, buvo truputį vienišius, bent jau taip rodės Bernardui. Kai dailininką aplankė ir pasiūlė jį nufotografuoti, šis mielai sutiko. Ir vėliau neatsisakydavo būti fotografuojamas, nevengė ir pasikalbėti.

Pakako mažos žinutės laikraštyje

Kartais lakoniška seno laikraščio žinutė sužadindavo mintį, kaip svarbu nufotografuoti ir pakalbinti reikšmingo įvykio dalyvį. Pavyzdžiui, kretingiškį Juozą Jurkų, gimusį 1899 m. rugpjūčio 8 dieną. Sankt Peterburge leisto literatūros, mokslo ir politikos savaitraščio Lietuvių laikraštis 1905 m. gegužės 12 d.
numeris išspausdino žinutę, kurioje rašoma:

„Ant 3 dienos sausio buvo nutarta pas mus pateikti lietuvišką vakarą. Prieš vakarą pradėjo rinktis į vieną kuopą svečiai…“

Toliau pirmajame legalaus po lietuviškos spaudos draudimo lietuviško laikraščio numeryje aprašomas Kretingoje surengtas pirmasis lietuviškas šokių vakaras Aguonėlė. Pasirodo, tame vakare šoko dvi Jurkaus seserys, atsivedusios ir savo pusšeštų metų broliuką.

J. Jurkus dirbo Kretingos kraštotyros muziejuje, kurio vedėjas Juozas Mickevičius apie to pirmo lietuvių šokio vakaro dalyvį pranešė Bernardui. Šiam antrą kartą priminti neprireikė, jis nufotografavo to lietuvių šokių vakaro Kretingoje dalyvį J. Jurkų, išspausdino laikraštyje straipsnelį. Žinutę pasigavo baletmeisteris ir pedagogas, Klaipėdos universiteto prof. Juozas Gudavičius (1926–2008). Jo pastangomis 2005 m. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedra su bendraminčiais gražiai paminėjo pirmojo lietuviško šokio vakaro Aguonėlė šimtąsias metines.

Aišku, į Bernardo objektyvą yra patekę choreografai Juozas Gudavičius ir Juozas Lingys – žymūs lietuvių tautinio šokio puoselėtojai, jau nekalbant apie visą plejadą baleto šokėjų, pradedant Bernardo ir Antaninos namuose nufotografuota prima balerina Leokadija Aškelovičiūte ir baigiant Žuvėdros šokių kolektyvo vadovais Skaiste ir Romualdu Idzelevičiais. Vargu ar kas Lietuvoje yra tiek kartų dalyvavęs pasaulio čempionatuose, kiek ši šokio trenerių pora. Pagaliau kas dar yra tiek kartų laimėjęs pasaulio ir Europos čempionų ir prizininkų vardus – Žuvėdra čia tarp visų Lietuvos kolektyvų ir ne vien šokėjų – vargu ar turi konkurentų.

Geriausios Donelaičio skulptūros autorius

Daug kas yra fotografavęs skulptorių Konstantiną Bogdaną, bet Bernardo santykis su šiuo menininku ypatingas. Visų pirma tai Kristijono Donelaičio skulptūros kūrėjas. Šis meno kūrinys stovi Vilniaus universiteto Centrinių rūmų pastato nišoje. Tai ir Bernardo kūrybinių interesų laukas, nes Donelaitis, Vydūnas ir Simonaitytė – trys bene svarbiausi traukos centrai, kuriems Aleknavičius yra atidavęs ne vienus savo kūrybinio gyvenimo metus.

Su prof. K. Bogdanu jį sieja ir asmeninis ryšys. „Mano mokytojas“, – taip kalba apie šį kūrėją. Mat kai 1948 m. Bernardas mokėsi Kauno mokytojų seminarijoje, studentas K. Bogdanas seminaristus mokė dailyraščio ir piešimo. Daugiau kaip 60 metų pažįstami, ir ta draugystė tęsiasi jau ne vien kaip mokytojo ir mokinio, bet ir kaip savarankiškų kūrėjų.