Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Bernardas pritaria minčiai, kad K. Bogdano sukurtasis Donelaičio paminklas yra bene donelaitiškiausias iš visų Lietuvos menininkų sukurtųjų. Kitokį būrų poetą sunku įsivaizduoti. Savo rimtimi, klasicistiniu monumentalumu, tvirtumu tai yra išskirtinis kūrinys, kuriuo įamžintas lietuvių pasaulietinės literatūros pradininkas. Sunku kitokį Donelaitį ir įsivaizduoti. O gal tai atvejis, kai meno kūrinys keičia ne tik konkrečią meninę erdvę, bet ir mūsų savimonę, formuoja tas suvokimo atsparas, į kurias paskui remiamės vertindami kitus meno kūrinius? Gal todėl pavymui ėjusiems ir einantiems menininkams taip nelengva konkuruoti ar bent prilygti Bogdano darbui.

Konstantinui Bogdanui Bernardas turi ir vieną priekaištą. Rengdamas knygą albumą Donelaitis ir mes Bernardas paprašė visus prie Donelaičio meninio įprasminimo prisidėjusius kūrėjus parašyti, kaip ėjo prie šios temos, ko savo kūrinyje siekė ir kaip sekėsi savo siekį įgyvendinti. K. Bogdanas apsiribojo glaustu tekstu, dėl ko Bernardas labai apgailestauja.

Skulptorius Bronius Vyšniauskas išvis nieko neparašė, nors kelis kartus buvo prašytas. Paminklo Donelaičiui Klaipėdoje (1973) autorius Petras Deltuva taip pat nieko neparašė, nors mieste stovi jo sukurtas Donelaičio paminklas. Užtat plačiai ir gražiai savo mintis išdėstė dailininkas vitražistas Antanas Garbauskas (1932–2008) – bent tokia paguoda.

A. Garbauskas buvo aukščiausios klasės vitražų restauratorius, Vilniuje atkūręs Šv. Jonų ir Visų Šventųjų bažnyčių vitražus, sukūrė Šv. Onos bažnyčiai vitražinius augaline ornamentika papuoštus langus. Kristijono Donelaičio poemos Metai motyvais sukūrė vitražus atstatytoje Tolminkiemio bažnyčioje (1979) Karaliaučiaus krašte. Įsidėmėtini metai: šiemet sukanka 30 metų, kai Tolminkiemyje (Čistyje Prudy) pradėjo veikti Kristijono Donelaičio memorialinis muziejus.

Į vitražo meną, kuriam skyrė savo kūrybinį gyvenimą, Antanas Garbauskas žvelgė su didžiule atsakomybe: dar studijų metais labai domėjosi tarpukario Lietuvos vitražo korifėjų darbais, rinko sovietmečiu išniekintų bažnyčių išdaužytų langų vitražo stiklo duženas, kurios jam buvo tarsi ženklai iš praeities, žadino vaizduotę ir teikė kūrybinių impulsų.

Bernardas visų šių kūrėjų atžvilgiu pasirodė besąs labai atsakingas kūrėjas – turi padaręs visų jų išraiškingus fotoportretus. Kad ir Petrą Deltuvą fotografavo gulintį ant žolės Nidoje dar 1966 m. jaunųjų kūrybinių darbuotojų stovykloje. Buvo suvažiavę poetai, dailininkai ir kitų meno sričių atstovai. Bernardo užduotis buvo parodyti nuotraukose kūrybinio jaunimo stovyklą Nidoje. Keliomis nuotraukomis aprūpinęs ELTA, būtų galėjęs sau maudytis ir kaitintis saulėje. Tačiau stengdavosi tą laiką panaudoti ir toliau fotografuodamas, nors tų jaunų kūrėjų pavardės jam tuo metu nedaug ką sakė. Iš visų daugybės tos stovyklos dalyvių Bernardas žinojo tik Albiną Bernotą. Ir dar Lionginą Šepetį. Tik gerokai vėliau daugelis tų jaunų menininkų ir literatų išgarsėjo. Pasirodo, ten buvo rašytojas Vytautas Petkevičius ir kiti pradėję garsėti literatai. Daugelis pateko ir į Bernardo objektyvą.

Gražus peizažas – geras dalykas, tačiau pagrindas yra žmogus, – sako Bernardas. O jo vertę suvokiame tik tada, kai jau žmogaus nebėra. Tuos dalykus fotografas turi matyti, antraip nebus fotografu. Panašiai kaip snaiperis.

Iš šviesotamsos audinio

Bernardas yra nemažai pagelbėjęs kai kuriems skulptoriams. Regimantas Midvikis sukuria skulptūrą ir kviečiasi Bernardą ją fotografuoti. Iš fotografijos pamatydavo savo klaidas, kai kurias spėdavo ištaisyti. Daug vėliau Bernardui atskleidė šią savo paslaptį. „Tu taip nufotografuoji, kad pagal nuotrauką matau, kur mano klaida“, – kartą yra pasakęs.

Bernardas šiai skulptoriaus minčiai visiškai pritaria: natūroje daug ko gali nepastebėti, o fotografija viską atskleidžia. Bet juk geras fotografas sugeba paslėpti trūkumus, išryškinti privalumus ir prislopinti visa, kas nereikalinga. Tai kaip ten yra iš tikrųjų? Aišku, truputį provokuoju Bernardą. Jis tęsia mintį: fotografijoje pagrindiniai „veikėjai“ yra šviesa ir šešėliai, todėl žaidžiant su šviesa galima daug pasiekti.

Kad šviesa ir šešėliai yra svarbiausios fotografijos dedamosios dalys patvirtina ir Bernardo nufotografuota M. Mažvydo skulptūra su jos kūrėju R. Midvikiu. Šioje nuotraukoje tarsi pats Mažvydas spinduoliuotų šviesą, kaip kad ir jo rankose Katekizmas. Iš nebūties ir tamsos išplaukia. Bent taip Aleknavičiaus nuotraukoje. Regis, Bernardas puikiai yra įvaldęs tą šviesotamsos žaismą, iš kurio gimsta naujos prasmės, atsiveria meno kūriniui svarbios gelmės.

Fotoreporteris, prie kurių iš dalies save galėtų priskirti ir šių eilučių autorius, gali tik šviesiu pavydu pavydėti fotomenininkui. „Gaudant kadrą“, kuris juk kaip zuikis šmėkštels – nepakartosi, todėl sunku siekti išmąstyto ir išjausto meninio rezultato. Tačiau Bernardo dūšioje tiek atlaidumo, kad jis sugeba rasti pateisinimą net ir šiam atvejui: tokia yra fotoreporterio, įvykio fiksuotojo duona. Siekiantis meninio rezultato fotografas (dabar retai išgirsi sakant, dabar visi menininkai) pirma susikuria scenarijų, nusipiešia siekiamą vaizdą ir tik tada į rankas ima fotoaparatą.

Bernardas prisipažįsta, kad jam pačiam artimesnė dokumentinė fotografija. Momento, šios gyvenimo akimirkos fiksavimas jam – esminė vertybė. Kad ir fotografika. Ją gali daryti šiandien, rytoj, po metų, o po dešimties gal dar geriau padarysi. O įvykio nepakartosi. Žinoma, fotoreporterio, įvykio fiksuotojo darbe daug lemia atsitiktinumas. Štai kad ir vienas iš Midvikio kurtojo Mažvydo variantų. Jis buvo išlipdytas iš molio, tą eskizą Bernardas užfiksavo su pačiu autoriumi, bet niekas to jau nepakartos, nes ir tas muliažas, vienas iš daugelio būsimos skulptūros variantų, gal jau neišlikęs. Būtent per tą Midvikio jautrumą fotografijai Bernardas ir suėjo į draugystę su šiuo skulptoriumi.

Jaunumas kūrybai ne kliūtis

Kitą Mažvydą sukūrė skulptorius Justas Mickevičius. Tuo metu, kai į skulptoriaus dirbtuvę Giruliuose atėjo Bernardas, per langą krito šviesa ir apšvietė skulptūrą. Aišku, Bernardas šoko kuo greičiau fotografuoti, kol saulė nepasisuko kitu kampu. Kas būtų ši nuotrauka be šio keisto ir dramatiško apšvietimo?

Gaila, bet šios skulptūros Lietuvoje jau nepamatysime – nupirko vienas iš Rusijos muziejų. Nėra Lietuvoje ir paties J. Mickevičiaus, išvyko į JAV. Sunku patikėti, kad ten taps didesniu menininku negu savo tėvynėje. Bet gal įvyks stebuklas ir bus priešingai?

Jau minėtais 1966-aisiais jaunųjų kūrėjų stovykloje Nidoje į objektyvą pateko ir tuomet dar keturiasdešimties neturėjęs, bet spėjęs plačiai pagarsėti skulptorius Gediminas Jokūbonis (1927–2006). Jaunumas nesutrukdė iš Kupiškio kilusiam skulptoriui sukurti Pirčiupių Motiną (1960), už kurią tais pačiais metais buvo apdovanotas valstybine, o 1963 m. gavo ir aukščiausią to meto Tarybų Sąjungoje V. Lenino premiją. Puikūs ir kiti skulptoriaus sukurtieji paminklai: Kiprui Petrauskui Vilniuje (1974), Maironiui Kaune Rotušės aikštėje (1977), Martynui Mažvydui Vilniuje (1977), Adomui Mickevičiui Vilniuje (1984), A. Vienažindžiui Mažeikiuose (1987), Vytautui Didžiajam Birštone (1998), Antanui Baranauskui Seinuose (1999), Jonui Basanavičiui Vilniuje (2001).

Tragiškai žuvę skulptoriai

Kad jau prabilome apie skulptorius, prisiminkime ir Lionginą Garlą (1948–1983). Jo sukurtas Vydūno biustas puošia Bernardo svetainę, tokius pat biustus turi Vydūno draugijos pirmininkas Vacys Bagdonavičius ir aktorius Bronius Gražys. Visi trys šiuos biustus įsigijo jau po skulptoriaus tragiškos žūties tuometėje Jugoslavijoje.

Tai atsitiko 1983 m., kai ekskursantų iš Lietuvos autobusą kliudė krovininė mašina su sijomis. Trys autobuso gale sėdėję vyrai žuvo, tarp jų ir skulptorius Lionginas Garla. Klaipėdoje šis Vilniuje gimęs skulptorius dirbo nuo 1973 m., per dešimt metų uostamiestyje pasižymėjo kaip vienas kūrybingiausių skulptorių. Daugiausia reiškėsi skulptūrinio portreto kryptyje. Jo rankoms priklauso pirmojo Lietuvos jūrų kapitono
L. Stulpino, rašytojų A. Venclovos, P. Cvirkos, J. Biliūno, S. Daukanto, režisierių R. Juknevičiaus,
P. Gaidžio, aktoriaus A. Žadeikio, kompozitorių Bacho, Bethoveno, Šostakovičiaus, Čaikovskio, Glinkos, Čiurlionio, Šimkaus, Gruodžio biustai, dekoratyvinės skulptūros, antkapiniai paminklai.

Skulptoriaus darbų formos nesudaužytos, tad vienas Vydūno gerbėjas suspėjo keletą Vydūno biustų išlieti. Ne vieną Bernardo Aleknavičiaus nuotrauką esame spausdinę su L. Garlos sukurtuoju Vydūno biustu Mokslo Lietuvoje.

Teofilį Kazimierą Valaitį, taip pat tragiškai žuvusį talentingą skulptorių, Bernardas nufotografavo visai atsitiktinai per Kaziuko mugę Vilniuje. Jo nepažinojo, nežinojo, kas yra tas Valaitis, bet patraukė įspūdinga barzdočiaus skulptoriaus išvaizda. Paradoksas, bet taip ir liko kaip geriausias talentingo skulptoriaus portretas.

Nelaimingo atsitikimo metu
T. K. Valaitis tragiškai žuvo Smiltynėje. Dar galima pasakyti, kad
T. K. Valaitis buvo Monikos Mironaitės dukters Dagnės Jakševičiūtės pirmasis vyras. Yra Jakševičiūtės ir Valaičio sūnaus Roko, laikančio varlytes, nuotraukos.

Bus daugiau

Audrinanti jausmus ir mintis Baltija

Dailininkas, scenografas vydūnistas Liudas Truikys Palangoje

Dainininkė Beatričė Grincevičiūtė einanti į kompozitoriaus Balio Dvariono laidotuves

Antanina Aleknavičienė taip pat yra knygos žmogus

Bernardas Aleknavičius pasakoja apie skulptorių Lionginą Garlą, Vydūno skulptūros autorių