Bazilionų miestelis garsina Šiaulių kraštą ir Lietuvą

Spalio 9–11 d. Šiaulių rajono Bazilionų vidurinėje mokykloje vyko IX tarptautinė mokslinė konferencija iš ciklo Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas, skirta vienuolių bazilijonų kultūrinės veiklos Padubysyje 260-mečiui. Ta proga Bazilionų miestelyje prie vidurinės mokyklos buvo pašventinta iš ąžuolo išskobta skulptūra, skirta Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui.

Tai įvyko spalio 9-ąją, t. y. Šv. Jokūbo dieną pagal naują Rytų apeigų kalendorių, o šis šventasis buvo ne žodžių, bet veiklos apaštalas. Į Padubysį 1749 m. atvykę vienuoliai bazilijonai kaip tik ir vykdė šv. Jokūbo priesaką – veikti ne daugžodžiaujant, bet konkrečiais darbais ir skleidžiama tiesa. Todėl jie ir išliko istorijoje, jų darbai nepamiršti.

Konferencijoje dalyvavo iš Bazilionų miestelio kilęs Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras filosofas Romualdas Ozolas, Lietuvos Respublikos Seimo narė Rima Baškienė, Šiaulių universiteto prorektorius prof. habil. dr. Donatas Jurgaitis, Šiaulių miesto Garbės pilietis, Šiaulių universiteto prof. habil. dr. Vytenis Rimkus, Ukrainos ambasados Lietuvoje kultūros atašė Olena Masneva, Metropolito Josifo Veljamino Rutskio filosofijos-teologijos studijų bazilijonų instituto Briuchovičiuose atstovai Ivanas Majkovičius OSBM, Ukrainos nacionalinio miškų ūkio technikos universiteto doc. dr. Volodymyras Andriuška, Šv. Juozapato bazilijonų ordino Vilniaus vienuolyno vyresnysis, Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonas tėvas Pavlo Jachimec OSBM, Vilniaus ukrainiečių draugijos nariai ir kitų institucijų atstovai. Dalyvavo ir italas Francesco LaRoca, į Lietuvą atvykęs iš Romos – jis rašys mokslinį darbą apie tėvų bazilijonų veiklą Lietuvoje.

Konferencijos pagrindinis rėmėjas – Šiaulių universitetas, rėmėjai – Šiaulių rajono savivaldybė, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės, Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas, Bazilionų žemės ūkio bendrovė ir pavieniai asmenys – UAB Mobusta direktorius Vytautas Motiejūnas ir Dubysos slėnio gyventojas Ričardas Janulis.

Tyrinėja Lietuvos ir Ukrainos ryšius

Vargu ar šis reikšmingas renginys būtų įvykęs, jeigu ne Lietuvių-ukrainiečių istorikų asociacija, nuo kurios ir reikėtų pradėti pasakojimą. Asociacija buvo įregistruota 2000 m. gruodžio paskutinėmis dienomis ir pradėjo labai intensyvią mokslinę ir visuomeninę veiklą. Užtektų pasakyti, kad per tuos devynerius gyvavimo metus asociacijos pastangomis surengtos net devynios tarptautinės konferencijos Lietuvoje ir Ukrainoje. Į aktyvią veiklą pavyko įtraukti tiek įvairių institucijų ir organizacijų, kad tenka tik stebėtis – pavyzdys daugeliui kitų draugijų, sąjungų ir asociacijų, kurių vadovai dažnai skundžiasi savo narių pasyvumu, laiko stygiumi ir kitomis nepalankiomis aplinkybėmis. Lietuvių-ukrainiečių istorikų asociacijos prezidentė dr. Aldona Vasiliauskienė nesiskundžia ir visą sutaupytą energiją gali nukreipti į aktyvią organizacinę veiklą, kuriai atsispirti tikriausiai neįstengtų net ir didžiausi biurokratai ir darbų vilkintojai. Štai kas įdomiausia: Aldonos Vasiliauskienės kelyje paprastai nei biurokratų, nei veiklos vilkintojų neatsiranda, ir tai tikriausiai didžiausias asociacijos vadovės talentas – remtis tais žmonėmis, kuriais ir reikia remtis. Juos būtų galima įvardyti kaip bendraminčius. Pastarųjų pasirodo besą labai daug, vadinasi, didžiausias talentas ir yra tuos snaudžiančius vulkanus pastebėti, prižadinti, ugnelę užkurti, o toliau jau vyksta savaime – dūmai rūksta, veikla vyksta, reikalai juda.

Asociacijos pagrindinė pasirinktoji tyrinėjimų tema – Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istorija ir veikla, lietuvių ir ukrainiečių kultūriniai, istoriniai, švietėjiški ryšiai. Dėl dviejų tautų ryšių tyrinėjimų tikriausiai niekam papildomų klausimų nekiltų, o dėl Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino štai ką reikėtų pasakyti. Tai vienintelis ordinas, įkurtas etninėse Lietuvos žemėse 1617 metais. Vadinasi, 2017 m. bus minimas Šv. Bazilijaus ordino 400 metų gyvavimo jubiliejus. Šiemet minima Pranciškonų ordino įkūrimo 800 metų sukaktis, praėjusiais metais minėtos Lietuvos jėzuitų provincijos įsteigimo 400-osios metinės. Gerai žinoma pranciškonų, dominikonų ir šių ordinų atšakų, taip pat Jėzuitų ordino sielovados, švietėjiška ir kultūrinė veikla Lietuvoje, taip pat ir mokslinė veikla. Jėzuitų ordino dėka 1570 m. Vilniuje pradėjo veikti kolegija, kuri 1579 m. pakelta į Vilniaus jėzuitų akademijos (universiteto) lygmenį.

Pagarsėjo ir Šv. Bazilijaus ordino tėvų veikla Lietuvoje. Vienuoliai bazilijonai ne tik statė bažnyčias, užsiėmė sielovados reikalais, bet ir steigė mokyklas, vaikus mokė rašto, švietė suaugusiuosius. Garsėjo labai įvairiapusiška veikla, todėl įvairūs mecenatai juos noriai kvietėsi į savo valdas, kad vienuoliai bazilijonai skleistų šviesą vietos žmonėms.

1712 m. grafų Potockių pakviesti iš Vilniaus tėvai bazilijonai nuvyko į Bučiačį ir tame Ternopolio krašto mieste įsteigė kolegiją, kuri atkurta Ukrainai paskelbus nepriklausomybę 1994 metais. Kolegija turi gerą vardą Ukrainoje, teikia savo auklėtiniams gerą išsilavinimą. 2005 m. balandį minint Bučiačio Šv. Bazilijaus Didžiojo kolegijos atkūrimo 10 metų sukaktį Šiaulių universiteto delegacija, taip pat ir šių eilučių autorius, turėjo progos lankytis Bučiačyje atnaujintose kolegijos patalpose buvusiame vienuolių bazilijonų vienuolyno pastate. Įsitikinome kolegijos atliekama edukacinės, šviečiamosios ir kultūrinės veiklos svarba. Ukrainos tėvai bazilijonai tęsia Lietuvoje XVII a. pradėtąją tradiciją, neslepia, kad stengiasi perimti ir lietuviškąją patirtį. Tuo yra tekę įsitikinti ne kartą lankantis Metropolito Josifo Veljamino Rutskio filosofijos-teologijos studijų bazilijonų institute Briuchovičiuose. Mokslo Lietuvos skaitytojai su kelionių įspūdžiais galėjo susipažinti laikraščio publikacijose.

Išvarę gilią švietėjiško darbo vagą

Sugrįžkime šiek tiek į praeitį. 1749 m. du broliai dvaro savininkai Jonas ir Antanas Beinorai iš Padubysio pakvietė Rytų apeigų katalikus vienuolius – bazilijonus – kurdintis jų vietovėje. Atrėžę vienuoliams žemės, užrašė jiems Mikeliškių kaimą, kuriame gyveno 49 vyrai ir 61 moteris, padėjo pasistatydinti Šv. Bazilijaus Didžiojo bažnyčią ir vienuolyną Padubysyje, o dvarininkai Antanas ir Jurgis Golonievskiai atvykėliams dovanojo Rimkiškių žemę. Iš pradžių čia veiklą pradėjo šeši vienuoliai, bet jų aktyvios veiklos dėka Padubysys išaugo į miestelį. Po 24 metų, 1773 m., Padubysyje buvo įsteigta pradžios mokykla, kuri po 20 metų tapo agrarine. 1825 m. mokykla paversta keturklase. Vienuoliai bazilijonai atsisakė mokykloje fizinių bausmių, su mokiniais elgėsi švelniai. Joje mokėsi apie 200 mokinių, buvo metų, kai iki 300 mokinių.

Ilgainiui ir pačiam miesteliui prigijo Bazilionų vardas. Po pralaimėto 1830–1831 m. sukilimo prasidėjo vienuolių bazilijonų ir jų vienuolynų persekiojimai. 1835 m. vienuolyno Bazilionuose turtas valdžios buvo nusavintas, vienuoliai iškelti į Vilnių, o mokykla uždaryta. Stačiatikiams buvo atiduoti vienuolyno pastatai ir bažnyčia, kurią lankė po 1863 m. sukilimo atkeltieji rusų „poselencai“. Tik atsikūrus Lietuvos valstybei 1919 m. Bazilionų bažnyčia buvo perduota katalikams, nes vienuolių bazilijonų apylinkėse nebuvo. 1973 m. miestelis buvo pervadintas Padubysiu, tačiau vietos gyventojų pageidavimu 1989 m. grąžintas Bazilionų vardas.

Įdomu, kad pasaulyje tik Šiaulių kraštas įprasmino tėvų bazilijonų atminimą miestelio varde, o šiemet sukanka 260 metų, kai pirmieji bazilijonai vienuoliai atvyko į Padubysį. Ligi šiol neaišku, kodėl broliai Beinorai sumanė bazilijonus parsikviesti į Padubysį, kai aplink veikė ne vienas lotynų apeigų katalikų vienuolynas. Taip pat įdomu, kodėl ir kada Padubysį pradėta vadinti Bazilionais. Gal negreit sužinosime, užtat istorikams yra darbo ir galimybių atverti ne vieną reikšmingą ne tik Šiaulių kraštui ir Lietuvai, bet ir tarptautinio masto istorijos paslaptį. Paprastai vieną pažinimo žingsnį lydi ir kiti, kartais ne mažiau svarbūs atradimai. Būtų gerai, jeigu kas nors iš istorikų užsibrėžtų sau tokias užduotis ir pamėgintų jas išspręsti artėjančio
Šv. Bazilijaus ordino 400-mečiui. Tai svarbu ir Lietuvos vardo garsinimui, nes visame pasaulyje veikiančio ordino nariai gerai žino savo ištakas, tęsia ordino tradicijas – dirbti ne tik sielovados, bet ir švietėjišką, kultūrinį darbą. Nemažai jėgų skiria ir mokslinei veiklai, suprantama, daugiau humanitarinio pobūdžio siekiniams išsiaiškinti.

Iškalbingas paminklas bylos apie padarytus darbus

Kas pirmas iškėlė mintį, kad Bazilionuose reikia pastatyti paminklą Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui ir tėvams bazilijonams? Aldona Vasiliauskienė prioritetą atiduoda Bazilionų mokyklos direktoriui Rimantui Goriui. A. Vasiliauskienė karštai palaikė R. Gorio idėją pastatyti tėvams bazilijonams atminimo ženklą ir net nesitikėjo, kad šis įprasminimas išaugs į tokią įspūdingą skulptūrą. Iš Šiaulių miškų urėdijos gautas skulptūrai reikalingas ąžuolas, pavyko sutarti ir su skulptore šiauliete Birute Kasperavičiene. Jai talkino vyras ir sūnus, tad turėtume kalbėti apie Kasperavičių šeimą, bet abu autorystės teises perleido žmonai ir mamai Birutei Kasperavičienei. Skulptūra ištašyta iš stuomeningo ąžuolo, atsirado vietos Bazilionų ordino ženklui – degančiam krūmui. Iš Bazilionų apylinkių kilęs menotyrininkas prof. Vytenis Rimkus sakosi baiminęsis, kad skulptorė nemėgintų kalti vienuolių figūrų ar veidų. Geriau tiktų apibendrintas vaizdas – tada kiekvienas vertintojas kūrinyje galėtų matyti savo minčių atspindį. Būtent to ir siekta.

Paminklą, įamžinantį vienuolių bazilijonų švietėjišką veiklą, pašventino Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino Šventojo Gelbėtojo provincijos (Ukraina)kapitulos narys Ivanas Majkovičius OSBM ir Bazilionų Šv. Bazilijono Didžiojo bažnyčios klebonas Stanislovas Žukauskas, dalyvavo ir kiti tėvai bazilijonai. Paminklo kūrimo iniciatorius Bazilionų mokyklos direktorius Rimantas Gorys dėkojo visiems padėjusiems ir prisidėjusiems prie paminklo kūrimo ir statymo.