Lietuva atsisveikino su savo nekarūnuotais karaliais

1547–1551 m. Barbora parašė (arba jos vardu parašyta) 60 laiškų. Be laiškų Žygimantui Augustui, ji 1549 m. rašė broliui Mykolui Rudajam, 1550 m. – sūnėnams. Seniai nunyko Vytauto laikais statytos Dubingių pilies, lygiai kaip ir vėlesnių laikų statiniai, o laiškai išliko, primena mums tų laikų minčių dėstymo ir jausmų reiškimo būdą, tapo istorikų ir senųjų raštų tyrinėjimo objektu. Tai XVI a. moterų epistoliarijos pavyzdys ir paveldas. Jeigu bent vienas tų laiškų būtų parašytas lietuviškai, šiandien juos nagrinėtume kaip ir tais pačiais 1547-aisiais išspausdintosios pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo Katekizmo – tekstus. Lietuvių kalba dar tik pradėjo kaltis į viešą gyvenimą, ir tai tik Prūsijos kunigaikštystėje. Lietuvių kalba LDK nebuvo tautinės priklausomybės rodiklis, o ir pati tautos samprata reiškė ne etninę, bet politinę priklausomybę.

Vertintini ne pagal prieraišumą lietuvių kalbai

Etniškai suvoktam lietuviškumui, kai kalba tampa ne tik svarbus, bet ir svarbiausias tautos požymis, Radvilos vargu ar labai daug nusipelnė, bent jau XVI a. neprilygo kad ir kunigaikščiams Giedraičiams. Jeigu ne vyskupas Merkelis Giedraitis, kunigas Mikalojus Daukša 1596 ir 1599 m. nebūtų išleidęs pirmųjų lietuviškų knygų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Nebūtų garsiosios Postilės, kurios pratarmėje prabilta į savo tautiečius su Renesanso epochos asmenybės vertu įkvėptu žodžiu, kviečiančiu gerbti ir saugoti savo prigimtąją lietuvišką kalbą. Tas iš širdies plaukiantis pietizmu persunktas Postilės pratarmės žodis, kviečiantis gerbti ir saugoti prigimtą kalbą buvo parašytas lotynų kalba. Tai tik rodo tą duobę, iš kurios teko ropštis ir kilti pirmiesiems lietuviško rašytinio ir spausdintinio žodžio kalėjams, kaip ir jų pasekėjams dar ištisus kone tris šimtus metų, kol susiformavusi moderni lietuvių tauta galutinai emancipuos lietuvišką žodį, padarys jį etninės lietuvių tautos svarbiausiu požymiu. Žinoma, kad M. Giedraitis pats sakydavo lietuviškus pamokslus, bet ne mažiau reikšminga, kad ir po jo mirties visi keturi Žemaičių vyskupai – Nikolajus Pacas, Stanislovas Kiška, Abraomas Vainius (Voina) ir Melchioras Geišas – palaikė pirmtako pavyzdį ir rūpinosi lietuvių kalba.

Jeigu vertintume moderniai suvokto lietuviškumo požiūriu, pastebėtume, kad XVI a. Radvilos nusileido ne tik Giedraičiams, bet ir paskutiniajam Teutonų ordino magistrui Albrechtui Brandenburgiečiui, 1525 m. sakralizavusiam Prūsijos kunigaikštystę, pavertusiam ją pasaulietine valstybe ir rėmusiam protestantišką evangelikų liuteronų išpažinimo Bažnyčią. Šio valdovo dėka Prūsijos kunigaikštystėje prieglobstį rado ne tik šviesiausi Lietuvos reformatų protai – Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis ir Martynas Mažvydas, bet kartu su jais Prūsijoje tarpo ir spausdintinis lietuviškas žodis. Dar daugiau, 1545 m. iš Lietuvos pasitraukusių reformatų įkurtajame Karaliaučiaus universitete buvo leista mokyti būsimuosius kunigus lietuvių kalbos, nes gyventojų dauguma, ypač nuošalesnėse vietovėse, kitokios kalbos kaip savosios lietuvių nesuprato. Pirmosios knygos lietuvių kalba parengtos lietuvių liuteronų Prūsijos kunigaikštystėje buvo išleistos kunigaikščio Albrechto lėšomis Karaliaučiuje.

Siekdamas savo pretenzijas į Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą įgyvendinti, prieš kitas Vokietijos žemes demonstruodamas Prūsijos savitumą kunigaikštis Albrechtas sumaniai naudojosi lietuviškumo palaikytojo ir rėmėjo korta. Kad ir kokios būtų kunigaikščio aukštesnės intencijos ir politiniai manevrai, bet istorijoje jis išlieka ne tik kaip labai sumanus ir lankstus valdovas, bet ir lietuviškumo skatintojas. O juk to paties negalėtume pasakyti nei apie paskutinįjį Gediminaičių dinastijos atstovą Abiejų Tautų Respublikos soste Žygimantą Augustą, nei apie pastarojo užsispyrusius oponentus kunigaikščius Radvilas.

Išeitų, kad Radvilas turėtume vertinti ne etniškai suvokto lietuviškumo požiūriu, juolab kad tokio suvokimo XVI a. dar nebuvo ir tik atskirais daigais toks suvokimas dar tik kalėsi šviesiausiuose protuose. Radvilos buvo principingi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo gynėjai, vieninteliai iš Lietuvos didikų taip ir nepasirašę Liublino unijos akto. Nei Radvila Juodasis, 1563–1564 m. vadovavęs LDK delegacijai Varšuvos Seime, kuris svarstė LDK ir Lenkijos unijos klausimus, nei Lietuvos delegacijai Liublino seime vadovavęs Radvila Rudasis dokumento, dvi politines tautas sujungiančio į jungtinę valstybę, nepasirašė. Išeitų, kad ir nepripažino unijos poreikio. Dėl to turėtų ginčytis tarptautinės teisės žinovai, o mums Radvilų pozicija išlieka kaip valstybiškai ir pilietiškai suvokto patriotizmo ir ištikimybės LDK pavyzdys. Valstybingumo likučius LDK sugebėjo išsaugoti tik Radvilų atkaklumo dėka. Visiškai suprantama, kodėl oficialioji Lenkijos istoriografija ir literatai dėl tokių nuostatų ir užsispyrimo ir vėlesniais amžiais nemėgo Radvilų.

Mokslininkų pastangomis

2003 m. Dubingių piliavietėje Vilniaus universitetas ir Lietuvos etnokosmologijos muziejus organizavo archeologinius tyrinėjimus. Aptiktų radinių ir ypač ten palaidotų kunigaikščių Radvilų palaikų dėka buvusios bažnyčios teritorijoje Dubingių vardas tapo nuolat minimas ir linksniuojamas ne tik mokslinėje aplinkoje, bet ir plačiojoje visuomenėje. Archeologų aptiktieji radiniai paskatino plėsti tyrimo darbus: buvo parengta piliavietės tyrimų programa, kuri įgavo valstybinės programos pobūdį. Bene vieninteliai archeologiniai tyrinėjimai šalyje, vykdomi ne kaip prasidėjusios statybos darbų archeologinė priežiūra – atliekami tikslingi darbai naudojant naujausius fiksavimo ir tyrimo metodus, tai pat ir neardomuosius. Kai 2004 m. buvo rasti Radvilų perlaidoti palaikai, į palaikų identifikavimo darbus įtraukti antropologai, istorikai, menotyrininkai. Šis darbas ir davė laukiamų vaisių.

Iš 500 palaikų, rastų ant Dubingių piliakalnio stovėjusios pilies ir bažnyčios vietoje, dalis buvo išskirtiniai – perlaidoti viename sarkofage centrinėje bažnyčios dalyje po grindimis. Antropologas Rimantas Jankauskas, metus tyrinėjęs palaikus, patvirtino, kad pavyko identifikuoti aštuonių Radvilų giminės asmenų palaikus: Mikalojaus Radvilos Rudojo (1515–1584) ir Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515–1565), pastarojo žmonos Elžbietos Šidloveckos-Radvilienės (1533–1562), Rudojo sūnaus Mikalojaus Radvilos (apie 1546–1589) ir pastarojo žmonos Elenos Hlebovičaitės (?–1583), Rudojo vaikaičių Jonušo VI Radvilos (1579–1620) ir Mikalojaus Radvilos (1575–1577), Kristupo Radvilos Perkūno pirmosios žmonos Anos Radvilienės-Sobkovnos (?–1578). Visi šie palaikai perlaidoti viename Gintaro Kazlausko sukurtame sarkofage. Šis meistras restauravo ir Radvilų sarkofagus Kėdainiuose.

Pakartoti Radvilų laikų laidojimo ceremoniją būtų nelengvas dalykas. XVI a. susiformavusi pompastiška ir teatrališkų elementų kupina šermenų ir laidotuvių ceremonija Pompa funebris trukdavo 3–6 mėnesius ir buvo tuo didingesnė ir įspūdingesnė, kuo žymesnės giminės atstovas buvo laidojamas. Į garsių asmenų šermenis ir laidotuves suvažiuodavo giminės iš toliausių kraštų, atvykdavo ir garbingų svečių. Kad mirusysis negadintų šventės iškilmių, jo kūnas būdavo balzamuojamas. Kartais numirėlį pakeisdavo iš vaško ar gipso nulipdytu manekenu. Jei laidodavo valdovą ar etmoną, būdavo rengiamos teatralizuotos eitynės, o įdomiausia, kad tarp laidotuvių dalyvių būdavo… ir pats velionis. Į velionį panašus asmuo būdavo aprengiamas mirusiojo dėvėtais drabužiais. Teatrališka misterija tęsdavosi atsižvelgiant į mirusiojo visuomeninę padėtį ir nuopelnus, pačios giminės autoritetą ir turtus valstybėje.

Tokių tad papročių laikais gyveno ir Dubingiuose palaidotieji kunigaikščiai Radvilos. Suprantama, kad jų palaikus perlaidojant pompa funebris ceremonialo mėgdžioti nebuvo siekiama, nes ypač karinių sumaiščių ar suiručių valstybėje laikais perlaidojama buvo slapta, siekiant užtikrinti palaikams amžiną ramybę. Ne visada pavykdavo, ką rodo ir aptiktųjų kunigaikščių Radvilų palaikų istorija.

Radvilų prisiminimo galia

Ant piliakalnio Dubingiuose garbės sargybon stojo senovės riterių šarvus užsidėję ir apsiginklavę kariai. Lietuvos kariuomenės ir Šiaulių kamerinio choro atliekama iškilmėms deranti muzika. Sarkofagą su perlaidojamais kunigaikščių Radvilų palaikais lydėjo garbės palyda, kurią sudarė LDK Gedimino štabo bataliono sargybos kuopos kariai. Raudonu taku sarkofagas atneštas prie buvusios evangelikų reformatų bažnyčios kriptos, kur įrengta laidojimo vieta.

Aktoriaus lūpose skamba humanisto Andriaus Volano (1530–1610) žodžiai, šlovinantys Mikalojų Radvilą Rudąjį. Žodį tarė Lietuvos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius: Šiandien didingo Dubingių piliakalnio ir Asvejos ežero grožis, Radvilų giminės didybė susilieja į vieną paprastą žodį – Lietuva. Vyriausybės vardu Premjeras dėkojo mokslininkams, prisidėjusiems atrandant ir identifikuojant Radvilų palaikus, tyrinėjant istorinį ir kultūros paveldą. Svečias iš Lenkijos, tryliktos kartos Radvilų giminės palikuonis Maciejus Radzivila (Maciej Radziwiłł) prakalbos žodį tarė angliškai, pasakė didžiuojąsis, kad priklauso giminei, kuri visados ryžtingai gynė Lietuvos interesus. Radvilų giminės atstovai ištirpo kosmopolitinėse Europos šeimose, dažniausiai ne savo noru būdavo priversti palikti gimtinę, bet niekados nepamiršo Lietuvos. Kalbėtojas pareiškė tikįs, kad tauta, kuri prisimena savo herojus ir kūrėjus, niekada neišnyks.

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo pirmininkas, europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis paprieštaravo, kad Radvilos pasaulyje praradę savo galią, teigė, kad iš šio kapo Dubingiuose Radvilų prisiminimo jėga ir galia nuo šiol vėl spinduliuos Lietuvoje – juk dėl to visi čia ir esame.

Oficiali perlaidojimo ceremonija baigėsi trimis istorinio pabūklo salvėmis. Pirmoji – LDK didikui, didžiajam etmonui, kancleriui ir Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Rudajam, antroji – LDK didikui, kancleriui ir Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Juodajam, trečioji – LDK didikų Radvilų giminei.

Tai, kad Dubingiuose buvo palaidoti, o dabar perlaidoti du žymiausi Radvilų giminės vyrai – Mikalojus Radvila Juodasis ir Mikalojus Radvila Rudasis, – atkakliausi Lietuvos valstybingumo ir reformacijos gynėjai – ir šiandien Dubingius gaubia ypatinga aureole, suteikia miesteliui istorinio žavesio ir svarbos. Tą įspūdį dar labiau sustiprina nuostabi gamtos aplinka: Asvejos (Dubingių) ežeras, senoji piliavietė ant piliakalnio, kadais apsupta vandenų, o dabar tapusio pusiasaliu. Nuo šiol Dubingiai bus dar labiau pamėgti lankytojų, nes jie to verti.

Gediminas Zemlickas

Aštuonių Dubingiuose rastųjų Radvilų palaikai buvo pašarvoti Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose Vilniuje.

Sarkofagą su Radvilų palaikais į Dubingių piliakalnį neša Ldk Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai.

Mikalojaus Radvilos Rudojo ir Mikalojaus Radvilos Juodojo atvaizdai iš Jokūbo Schrencko „Ambraso didvyrių arsenalo“, 1601 m.

Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius ir Radvilų giminės 13-osios kartos palikuonys Mikolajus ir Maciejus Radzivilos (Mikołaj i Maciej Radziwiłły) atiduoda pagarbą perlaidojamiems Radvilams.

Žodį taria Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo pirmininkas, europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis.