Lietuvos mokslinės bibliotekos: mokslo šventovės ar informacijos greitkeliai?
Pabaiga, pradžia Nr. 17
LR Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijų surengtoje apskritojo stalo diskusijoje Šiuolaikinė mokslinė biblioteka – moderniam mokslininkui ir visuomenei buvo aptarta daugelis mokslinei ir plačiajai visuomenei rūpimų klausimų. Apie medicinos mokslinių bibliotekų specifiką ir kokia turėtų būti akademinė mokslinė biblioteka apskritojo stalo diskusijoje kalbėjo Kauno medicinos bibliotekos direktorė Meilė Kretavičienė, Lietuvos akademinių bibliotekų asociacijos pirmininkė. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius Vytautas Gudaitis nagrinėjo kultūros paveldo išsaugojimo klausimus bibliotekose. Medicinos bibliotekų specifika
Įdomūs Meilės Kretavičienės pateikti skaičiai: jei teisingai išgirdau, 1992 m. mokslininkas per metus vidutiniškai perskaitydavo 150 straipsnių, dabar – 250. Visu trečdaliu padidėjo skaitymo galimybės – virtualios paslaugos ir darbo organizavimas, asmeniniai gebėjimai naudotis šiuolaikinėmis technologijomis. Mokslininkui visai nebūtina valandų valandas leisti bibliotekoje, nes reikiamus straipsnius jis pasiekia per duomenų bazes ir iš savo asmeninio kompiuterio.
Pagal Didžiojoje Britanijoje atliktos studijos duomenis, 50 proc. mokslininkų lankosi bibliotekų organizuojamuose kursuose, kur išmoksta reikiamai naudotis informacija, ją pasiekti ir valdyti. Kompiuterinio raštingumo mokymas nukreiptas ne tiek į informacijos paiešką, kiek į jos tvarkymą. Mūsų mokslininkams tenka taikytis prie įvairių žurnalų reikalavimų, kuriuos visus toli gražu ne visada žmogus gali žinoti. Padėti gali tam tikros programėlės, bet reikia išmokti jomis naudotis. Taip esti užsienyje, o Lietuvos mokslinėms bibliotekoms dar reikia pirmiausia tas programėles įgyti ir išmokyti savo vartotojus jomis naudotis. Reikia sutikti su M. Kretavičiene: tas programėles geriausia įgyti centralizuotai – taip sutaupytume lėšų ir supaprastintume darbą jomis naudodamiesi.
Pasaulis nesnaudžia – daugelis valstybių aktyviai remia atviros prieigos procesą, nes tai labai palengvina, aktyvina mokslininkų komunikavimo galimybes. Lietuvoje šis judėjimas kol kas paliktas pačių bibliotekų darbuotojų iniciatyvai. Dalyvaudami tarptautiniuose kongresuose mūsų bibliotekininkai įsitikino, kad atviros prieigos proceso dokumentus jau pasirašė Lenkija ir Ukraina, Estija ir Latvija. Tenka tik pavydžiai stebėti.
Jau sakėme, kad mūsų akademinės bibliotekos keičiasi, bet dar ne taip sparčiai, kaip visiems norėtųsi. Daugelis bibliotekų jau aptarnauja mokslininkus, kurie gali iš savo darbo vietų gauti visą reikalingą informaciją. Tačiau griežta mūsų akademinių bibliotekų organizacinė struktūra – nuo seno įsitvirtinęs supratimas, kaip ji turėtų dirbti, trukdo bibliotekai teikti paslaugas mokslininkams, kai jie tomis paslaugomis nori naudotis savo darbo vietoje, o ne bibliotekoje. Ne visada duodama prieiga prie visų duomenų bazių, nes ne visi leidėjai leidžia dalytis slaptažodžiais, būna apriboti adresai, iš kurių tos duomenų bazės pasiekiamos ir pan. Tad ir nuotolinės paslaugos mūsų vartotojams ne visada kokybiškos.
Būtina kurti lietuviškų mokslinių publikacijų bazę, kuri labai pravers disertantams, vykdant atestacijas ir rengiant įvairias ataskaitas – šią pagalbą skaitytojams mokslinės bibliotekos teikia labai palengvindamos mokslininkų darbą.
Dar viena specifinė būtent medicinos bibliotekų veiklos sritis. Chirurgas, gydytojas praktikas ne visada turi laiko studijuoti net ir savo srities mokslo naujoves, nes jų labai daug, juo labiau jų efektyvumą tikrinti praktiškai. Tam ir kuriamos specialios duomenų bazės, jose medžiaga sisteminama, pateikiama ir ta, kuri praktikoje patikrinta. Tad kvalifikuotas bibliotekininkas gydytojui praktikui gali pateikti ne 300 jam rūpimos temos straipsnių, bet tik kelis aktualiausius, o gal tik vieną. Gydančiam medikui dažnai prireikia ne visos jo srities mokslinių tyrimų literatūros, kad ir naujausios, bet labai siauro praktinio taikymo segmento, kurį bibliotekoje gali gauti.
Apibendrindama savo pranešimą M. Kretavičienė pastebėjo, kad net ir turimi informacijos ištekliai kartais neefektyviai panaudojimi, dažniausiai dėl nepakankamo vartotojų kompiuterinio raštingumo ar per menkų darbo su informacija įgūdžių. Koją pakiša ir nepakankama darbuotojų profesinė kompetencija. Tai suprantama, nes iš esmės visi yra savamoksliai, patys kapanojasi kaip tos į grietinę įkritusios pelės. Kai kuriems pavyksta „sumušti sviestą“, bet ir valstybė turi prisiimti atsakomybę už savo specialistų ir darbuotojų profesinių kvalifikacijų tobulinimą: tam būtina sudaryti tinkamas sąlygas, suteikti motyvacijas norintiesiems kelti savo profesinį meistriškumą. Pasak M. Kretavičienės, reikalinga mokslinių bibliotekų modernizavimo programa, panaši į tą, kurią per Bilo Geitso fondą vykdo LR Kultūros ministerija. Toje programoje dėmesys telkiamas ne vien į techninę įrangą, bet ir į bibliotekininkų kvalifikacijos kėlimą.
Biblioteka ir mokslo paveldas
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto prof. habil. dr. Domui Kaunui rūpi, kaip Kauno medicinos universiteto bibliotekoje saugomas medicinos mokslo paveldas, mokslo istorijos veikalai, žymių medikų archyvai, ikonografija, jų veikalai ir t. t. Sprendžiant iš direktorės pasisakymo, Medicinos universiteto biblioteka sau gyvenimą pasilengvina visą su medicinos paveldu susijusią medžiagą atiduodama Medicinos istorijos ir mokslo muziejui.
Tiesa, pačioje bibliotekoje yra tam tikras medicinos paveldo fondas, tačiau labai jį didinti ir visko kaupti nesistengiama. Tokį apsisprendimą bibliotekos direktorė M. Kretavičienė motyvavo tuo, kad medicinos informacija pasensta maždaug kas penkeri metai, tad jei bibliotekininkės prikaupsią senienų ir kokią seną knygą atkapstęs gydytojas pagal ją pradės gydyti, ligoniui gali blogai baigtis… Todėl universitetų bibliotekos neturėtų būti orientuotos į paveldo kaupimą, bet į naujausių mokslo žinių telkimą ir studijas. O paveldą esą tegu kaupia Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka.
Ar tokiam paaiškinimui galima pritarti, paliekame spręsti skaitytojams, tačiau mūsų nuomonė visai kita. Ne bibliotekininkų rūpestis mokyti gydytojus, kaip reikia gydyti, kokias knygas jiems siūlyti, o kokių neduoti. Merkantilinis požiūris į medicinos istoriją, paveldą, žymių medikų archyvus, tiesą sakant, nustebino ir šiek tiek apkartino labai įdomų pranešimą. Ar tai nėra tas atvejis, – lemia labai jau pragmatiškas požiūris, kai susirūpinę greitkeliu pamirštame, kad biblioteka turi būti ir šventovė.
Įkalintos knygos išėjo į laisvę
Beje, kultūros paveldo išsaugojimo klausimus bibliotekose kaip tik ir nagrinėjo Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius Vytautas Gudaitis.
Kas yra tas kultūros paveldas, kiekvienas lyg ir suprantame, bet bibliotekininkai turi savo kriterijų: tai dokumentai, kurių nereglamentuoja Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas. Tų dokumentų atranka, išsaugojimas mokslinėse ir universalaus profilio bibliotekose kainuoja milžiniškų lėšų ir reikalauja nuolatinio dėmesio. Lietuvos bibliotekos turi ne itin daug galimybių išsaugoti jose sukauptų vertybių dėl labai paprastos priežasties: dauguma bibliotekų tiesiog neturi tinkamų sąlygų šiai funkcijai deramai atlikti, nes per nepriklausomybės metus pastatyta ar renovuota tik viena kita biblioteka. Didžioji viltis siejama su būsimuoju Vilniaus universiteto bibliotekos Informacijos ir komunikacijos centru, kuris bus statomas Saulėtekio studentų miestelyje, bet statyba vis nepradedama ir nežinia kada bus pradėta.
Lietuvoje taip jau susiklostė, kad dauguma bibliotekų, taip pat ir universitetinių, turi savo fondus, kuriuos išsaugoti privalu, nes taip daroma visame pasaulyje. Pokario metais patys bibliotekininkai ir mokslininkai bandė gelbėti sovietinės valdžios uždarytų bibliotekų knygas ir kitus vertingus spaudinius. Knygų rūmai (dabar Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centro Nacionalinis publikuotų dokumentų archyvas) daug leidinių ir rankraščių rado Vilniaus gete. Knygų rūmai ir Lietuvos mokslų akademijos biblioteka daug vertingų spaudinių ir rankraščių sugebėjo parsivežti iš Karaliaučiaus krašto. Daug vertingų leidinių, taip pat ir senojo paveldo, yra Kauno technologijos universiteto bibliotekoje ir Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje.
Prieš imantis bet kokio mokslinių ir kitų bibliotekų pertvarkymo reikėtų gerai įsiklausyti į V. Gudaičio žodžius: visi šie dokumentai ir fondai kaip kultūros paveldo objektas negali būti nei sunaikinami, nei perduodami (bent jau daugeliu atveju) iš vienos bibliotekos kitoms, nes įtraukti į katalogus, cituojami tarptautiniu mastu ir bet koks fondų archyvo ar jų vietos keitimas sukeltų tik nereikalingos sumaišties ir painiavos.
Ne paslaptis, kad sovietinės okupacijos metais daug tarpukario Lietuvos knygų ir leidinių, Vilniaus geto spaudinių buvo išvežta į Grigiškių ir kitus popieriaus fabrikus. „Idėjiniu pagrindu“ dorotasi su knygomis ir leidiniais, kurie suvežti į uždarytų vienuolynų pastatus ir sandėliais paverstas bažnyčias. Kiti spaudiniai ir dokumentai buvo „įkalinti“ specfonduose, toli gražu ne kiekvienas net ir mokslininkas gaudavo prieigą prie tų dokumentų ir leidinių. Dirbti su senojo paveldo dokumentais buvo pakankamai rizikinga, nes pernelyg didelis domėjimasis praeitimi ir jos reliktais nebuvo toleruojamas. Stigo tos srities specialistų, retų knygų ir rankraščių skyriuose dirbo vos po kelis darbuotojus ir tai neretai atsitiktinius.
