Ak, gražus Dangau, tėviške gerųjų...

Kapinės prasideda nuo vartų, kurie tarsi skiria gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Vartai taip pat yra tyrinėjimo objektas. Ne visi išliko pirmapradžio būvio, ne kartą buvo perstatinėjami. Vartuose galima aptikti įvairių teologinių ir amžinojo gyvenimo simbolių. Kiekviena parapija savo kapinių vartus neretai papuošdavo epitafija, Šventojo Rašto ar liuteroniškos giesmės ištraukomis, kurios labai skirtingos, sustiprina gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio sandūros įspūdį. Pavyzdžiui: „Išganyti mirusieji, kurie Viešpatyje miršta“. Arba šit Bitėnų kapinėse virš vartų Vydūno žodžiai: „Spindulys esmi begalinės šviesos“.

Šeimų kapavietės paprastai būdavo aptveriamos, ypač turtingesnių šeimų. Tai ir socialinio statuso ženk-las, noro išsiskirti pasireiškimas. Pro tyrinėtojų akis nepraslysta įrašai ant tvorelių su jas nukalusių kalvių, amatininkų įspaudais. Jei tvorelė pagaminta manufaktūroje, galima rasti jos pavadinimą. Kaltiniai ar lietiniai kryžiai taip pat kartais autorizuoti. Kapinių tvorelės yra Klaipėdos krašto kalvystės darbų vertingi pavyzdžiai, nors pasitaiko daug ir masinės gamybos pavyzdžių. Blogiausia, kad apleisti, neprižiūrimi kryžiai ir kapų tvorelės piktavalių neretai nulaužti, išvežti į metalo supirktuves. Lieka tik stebėtis, kaip aplaidžiai buvo žiūrima į senąsias kapines, tarsi tai niekam nerūpėtų. Dėl geležies gabalo suniokojama daugybė krašto paveldo vertybių.

Žmonių tamsumas yra nelaimė

S. Pocytė priminė skaudų vandalizmo atvejį. Rukų kapinėse (Pagėgių savivaldybė) šalia veikiančių kapinių yra ir senos, neveikiančios. Pagal vietos žmonių supratimą į neveikiančias kapines galima pilti šiukšles, senus vainikus ir nuvytusias gėles. Visa, kas nereikalinga, iš naujųjų kapinių nešama į senąsias, kartais net degintos atliekos. 2008 m. Klaipėdos universiteto mokslininkai su studentais senąsias kapines išmatavo, aprašė, išvirtusius kryžius pakėlė ir atrėmė į medžius. Užfiksavo apie 30 įdomiausių kryžių, bet kai S. Pocytė rugsėjo pabaigoje vėl nuvažiavo į Rukų kapines, tik 9 kryžius terado. Vertingi kalvystės meno ir žmonių atminties paminklai liko tik nuotraukose. Žmonių tamsumas – nelaimė visam kraštui.

Senosios Nidos kapinės iš kitų Klaipėdos krašto ir Kuršių nerijos kapinių skiriasi tuo, kad tai vienintelė vieta, kur galima pamatyti ant kapų pastatytus krikštus. Tuo unikalios. Viena seniausių krikšto formų – mediniai kryžiai. Statyti dažniausiai iš ąžuolo, 0,5–1 m aukščio. Tyrinėtojai skyrė skirtingus krikštus vyrams ir moterims. Dėl senumo tokiuose kryžiuose įrašai nebeįskaitomi.

Metaliniai kryžiai informatyvesni, seniausi išlikę iš XIX a. pabaigos ar net vidurio. Masyvūs lietiniai su tvirtu pagrindu kryžiai buvo statomi turtingesnių žmonių arba parapijiečiai tokius kryžius statė savo sielų ganytojams. Be duomenų apie mirusįjį, tokių kryžių kitoje pusėje galima išvysti ištraukų iš Šventojo Rašto arba giesmių. Vyravo masinės gamybos kryžiai, pasikartojantys įvairiose kapinėse, bet galima sutikti ir savitus, kartais tikrus unikumus. Tai vietos kalvių išmonę liudijantys paminklai, o kryžių centre esančiose epitafijų lentelėse iš porceliano galime perskaityti papildomos informacijos apie palaidotąjį, taip pat giesmių ištraukų.

Akmeniniai paminklai šiam kraštui nėra labai būdingi, tačiau iškalbingi. Palmės šakelė kaip amžinojo gyvenimo įvaizdis, epitafijos. Tiesa, kartais pragmatiški žmonės nesivargindavo rašyti ar iškalinėti ilgas epitafijas ir paprasčiausiai parašydavo, iš kokios vietos Biblijoje viena ar kita sentencija paimta. Tai rodo žmonių nuovokumą ir gerą Biblijos ar kitų šventų knygų išmanymą – užtekdavo nuorodos į konkrečią vietą.

Ne mažiau iškalbingos senos nuotraukos. Antai XX a. 8-ajame dešimtmetyje Mažosios Lietuvos raštijos ir kultūros tyrinėtojo doc. Jurgio Mališausko ir jo studentų fotografuotos įvairios kapinės ir atskiri jų objektai, kai į pačias tas kapines buvo žvelgiama kaip į svetimkūnius – „fašistų palikimą“. Net Bitėnų kapinės šalia Rambyno kalno labiau priminė šabakštyną. Jeigu ne Vydūno draugijos nariai, kurie vasaros stovyklų talkose kirto krūmus ir valė apšnerkštas, visiškai apleistas kapines, dabar tikriausiai neturėtume tikro Mažosios Lietuvos panteono. 1991 m. iš Detmoldo (Vokietija) pervežti Vydūno palaikai, 1993 m. iš Flensburgo pervežtas ir šeimos kapavietėje perlaidotas Martynas Jankus, o šiemet palaidotos urnos su Mažosios Lietuvos veikėjų Jono Vanagaičio ir jo žmonos Marijos Brožaitės-Vanagaitienės palaikais.

Gerėjime saldžiausiame

Etnologas prof. Rimantas Sliužinskas prisipažįsta esąs katalikas, bet jam labai patinka liuteronų giesmės – jos labai šviesios, skaidrios. Išėjimas į kitą pasaulį šio tikėjimo žmonėms – šviesus susitikimo su Amžinybe aktas. Štai pavyzdys, kurį profesoriui giedoti padėjo doc. Nijolė Strakauskaitė:

Ak, gražus Dangau

Tėviške gerųjų,

Vargo kaip žinau

Jau nespaudžiamųjų.

Štai tolesnis posmas:

Jau gražiai miegok,

Jo Paties migdytas,

Džiaugsmui vietą duok,

Jau giesmėms gaivytas,

Angelų pulke

Jėzaus ten Dvare.

Mirties diena suprantama kaip brangi diena, Jėzaus paskirta. Arba štai kad ir toks mažas šedevriukas, rastas R. Sliužinsko ir jo kolegų:

Ar tai ne džiaugsmas bus

Visų tarp Kerubinų,

Šventų tarp Serapinų

Giedot naujus balsus.

Gerėjime saldžiausiam

Lingavime garsiausiam

Ar tai ne Džiaugsmas bus.

Evangelikai liuteronai ir dabar tuos tekstus gieda, o senose kapinaitėse galime tuos tekstus pamatyti ir ant kryžių, paminklų, kartais ant kapų vartų. Neretai užrašyta gotiškomis raidėmis. Tai kultūros atminties ženklai.

Kur slypi tų senųjų evangelikų liuteronų giesmių gyvybingumas? Kaip teigia Klaipėdos universiteto muzikologė prof. Daiva Kšanienė, tos giesmės labai glaudžiai siejasi būtent su šio krašto liaudies dainomis – štai jų gyvybės šaltinis.

Ir epitafijose, ir gyvu balsu

Nuo M. Mažvydo ir jo talkininkų pirmojo giesmyno Giesmės krikščioniškos, išleisto 1566 ir 1570 metais, iki mūsų dienų jau spėta išleisti bene 15 evangelikų liuteronų giesmynų. Pastebėsime, kad ir 2007 m. išleistas ilgai lauktas giesmynas taip pat vadinasi kaip ir Mažvydo leistasis. R. Sliužinskas pastebi įdomų dalyką: tik Mažvydo Giesmės krikščioniškos ir paskutinysis giesmynas 2007 m. išleisti su gaidomis. Savitu šio giesmyno papildymu, originaliu darbu tapo dviejų plokštelių albumas Giedok, tu mano siela. Albumą įrašė Klaipėdos folkloro ansamblis Vorusnėlė, vadovaujamas Dalios Kiseliūnaitės, choras Cantate Domino (vadovė Laura Matuzaitė) ir vokalinis mažų mergaičių – Augustės ir Ievos Petkūnaičių duetas.

Tyrinėjantiems senuosius kapinių įrašus R. Sliužinskas siūlo dėmesį telkti ne tiek į seno pavyzdžio rašybą, kartais labiau primenančią vokiškąją negu lietuviškąją, bet kaip į kultūrų sandūros pavyzdį. Daugeliu atveju tuos įrašus darė, porceliano plokštėse epitafijas rašė ne tik lietuviai, bet ir lietuvių kalbos nemokėję asmenys, taip pat ir vokiečiai. Įveldavo klaidų, o ir rašydavo savo meto ir savo aplinkoje įprasta kalba.

Grįžkime prie epitafijų. Jos daugiausia buvo rašomos ant lietinių kryžių, nes ant jų daugiau vietos – yra kur išplėsti mintį. Kai kur žodžių prasmės jau nelengvai suvokiamos dabarties žmogui, nes kalba kinta. Kartais ir gyvenime pasitaiko, kad jaunimas nori giedoti paredaguotas giesmes, o senimas pyksta, nori giedoti savaip. R. Sliužinskas priminė kuriozinį atvejį, nutikusį doc. Daliai Kiseliūnaitei. Vorusnėlės ansamblio dalyvės giedojo giesmę – tekste buvo žodžiai apie velnią sūdytą, suprask, teistą. Vadovė paklausė: „Kaip suprantate tą „sūdytą velnią“? Mergaitės dainininkės paaiškino, kaip jos supranta: velnias sodinamas į statinę pilną druskos, iš visų pusių suslegiamas ir sūdomas...

Galima suprasti tyrinėtojus, kurie savo gyvenimą skiria senųjų tekstų nagrinėjimui, nuverstiems, nulaužtiems, sulaužytiems kryžiams. Tarsi būtų gyvas žmogus palaužtas. Aplink alaus buteliai ir kitokie vietinių, o gal veikiau atsibastėlių palikti barbarybės pėdsakai.

Kapinių gyvybę liudija jose rengiamos šventės. Skirtingai nuo katalikų, kurie lapkričio pirmomis dienomis tvarko kapus ir pagerbia mirusiuosius, kiekvienose liuteronų kapinėse savas tvarkaraštis. Atėję žmonės gieda giesmes. Taip senose nuotraukose ir lygiai taip pat mūsų dienomis. Gal tik šiais laikais nepamatysime tomis dienomis kapinėse grojančių orkestrėlių – tai jau istorija. Taigi ne vien epitafijose galima perskaityti giesmių posmus, bet ir gyvais balsais tos giesmės buvo giedamos.

Žemė išsaugojo krikštus

Dailininko Eduardo Jonušo vardu žodį tarė jo žmona Vitalija Jonušienė. Priminė, kad Nidos senųjų kapinių atkūrimo darbai pradėti 1970 metais. Tuo metu prieinamų šaltinių, iš kurių galima semtis būtiniausių žinių, buvo ne tiek ir daug, bet E. Jonušas apsilankė Rygos ir Liepojos muziejuose, Vytauto Didžiojo karo muziejuje (nuo 1956 m. vadintas Valstybiniu istorijos muziejumi), Klaipėdos kraštotyros muziejuje (dabar Mažosios Lietuvos istorijos muziejus) ir Neringos istorijos muziejuje. Su žmona Vitalija važiavo pas dar gyvą Balį Buračą, nes jo daug etnografinių dalykų fotografuota.

Stengdamasis atkurti senuosius Nidos kapinių krikštus, E. Jonušas siekė laikytis kiek galima arčiau tiesos. Tuo metu, pasak ponios Vitalijos, Nidos kapinėse nebuvo likusio nė vieno krikšto. Mintis buvusius krikštus atkurti E. Jonušui kilo, kai kažkur radęs žmogaus kaukolę, atėjo ją užkasti kapinaitėse. Bekasdamas aptiko žemėje gulintį krikštą.

Nebuvo paprasta idėją įgyvendinti, nes į šį kraštą žiūrėta kaip į vokiečių žemę. Pateikęs siūlymą tvarkyti Nidos kapines, E. Jonušas išgirdo šiuos žodžius: „Ką tu čia nori tvarkyti – fašistų kapines?“ Pagarbos žodžio nusipelno prof. Vytautas Jakelaitis, kuris tuo metu buvo LTSR kultūros ministro pavaduotojas. Į Vilnių nuvažiavęs E. Jonušas su V. Jakelaičiu suderino, šiandien pasakytume, savo pasiūlytąjį projektą. Per Klaipėdos restauravimo dirbtuves E. Jonušas buvo įdarbintas kaip architektas ir ėmėsi Nidos kapinių atkūrimo darbų.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Tomo Mano namelis Nidoje pasipuošė parodos „Aplankyti paveldo objektai“ nuotraukomis

Thomo Manno muziejaus direktorė Vitalija Jonušienė

Nidos vidurinės mokyklos mokiniai parengė fotografijų parodą „Krikštai – Kuršių nerijos senųjų kapinių simbolis“

Dr. Silva Pocytė skaito pranešimą apie Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros paveldą

Bitėnų kapinių vartus puošia Vydūno žodžiai

Akmeniniai paminklai Klaipėdos kraštui nėra labai būdingi

Rymo kryžiai senosiose Rukų kapinėse