Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

2002 m. buvo minima Klaipėdos miesto 750 metų sukaktis, į dangų iššauta daugybė fejerverkų, mieste skardėjo muzika, šventei išleistas ne vienas milijonas litų, o išliekamosios vertės darbų taip ir neatsirado. Po metų turėjo būti minima Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 80-osios metinės. Tuomečiam Seimo nariui klaipėdiečiui Valentinui Greičiūnui kilo mintis inicijuoti paminklo pastatymą, kuris turės išliekamąją vertę. Konkursą laimėjo skulptorius Arūnas Sakalauskas paminklų poetui ir vyskupui Antanui Baranauskui Anykščiuose, Liudvikui Rėzai Juodkrantėje, vyskupui Merkeliui Giedraičiui ir kanauninkui Mikalojui Daukšai Varniuose autorius. Jis taip pat sukūrė iškilių dvasininkų atminimą įprasminančių kūrinių – monsinjoro Kazimiero Vasiliausko Vilniuje, kardinolo Vincento Sladkevičiaus, kunigo Ričardo Mikutavičiaus Kaune. Yra ir naujausio paminklo – Vincui Kudirkai Vilniuje – autorius.

Tai štai 2003 m. statyta A. Sakalausko Arka yra vienas iš tokių prasmingų paminklų. Ant Arkos iškaltas 1923 m. Evės Simonaitytės pasakytasis tekstas: Mes esame viena žemė, viena tauta, viena Lietuva, atsisakius žodelio „mes“. Iš pradžių norėta parašyti ir Be Lietuvos nėra mūsų, be mūsų nėra Lietuvos. Svarbiausioji paminklo idėja labai teisinga: Klaipėdos kraštas – ta pati Lietuva. Paminklas simbolizuoja šio krašto atgimimą, perėjimą iš vieno istorinio būvio į kitą. Tačiau statymo metu nutiko kaip kad neretai būna: vietoj šalies ir žmonių vienybės simbolio – putojančių aistrų verpetas. Gal išties skandalai neišvengiamas modernaus meno kūrimo padarinys.

Bernardas buvo įsitikinęs, kad šią vasarą atidarytojo Lietuvos paminėjimo tūkstantmečio paminklo adresu Klaipėdoje tikrai nepasigirs žodžių, kurie polemikos įkarštyje buvo pasakyti statant kitus paminklus. Deja, jį tenka nuvilti. Po straipsnio Vakarų eksprese, skirto galutiniam paminklo pristatymui Klaipėdos miesto savivaldybėje, internete perskaitėme tokius komentarus, iš kurių tris pacituosime: „Dar viena šunų kojų pakėlimo vieta“, „Litvinai, lauk iš Memelio“, „Nu ir pimpalas“. Štai kultūros erdvė, kurioje gyvename.

Metalo laužu paverstas laivynas

Apie pinigus dažniausiai prabylama ir jie labai kruopščiai skaičiuojami, kai prireikia kultūrai. O kur tie pinigai, kurie buvo gauti už Klaipėdos ir visos šalies pasididžiavimą – Lietuvos žvejybinį laivyną? Kokias ūkines veiklas vysto, į kokias naujas įmones tie už Lietuvos žvejybos laivyno išparceliavimą, taip pat iš Briuselio gauti pinigai už tai, kad tie laivai būtų atiduoti į metalo laužą? Klausimai į tuščią ir nebylią erdvę, nes sunku, kai kam ir nepatogu prisiminti tą bjaurią metalo laužu paversto laivyno istoriją. O juk Lietuva turėjo 220 laivų laivyną ir galingiausią tarp Baltijos šalių žuvų pramonę – Lietuvos žuvies pramonės gamybinį susivienijimą iš dešimties didžiulių įmonių. Susivienijimui priklausė Tralerių, Okeaninio, Refrižeratorių laivynų bazės, Baltijos žvejų kolūkis, konservų ir žuvies gamyklos, žūklės priemonių fabrikas, žvejybos uostas, jūreivystės mokykla, remonto ir statybos valdyba, taros kombinatas ir buities infrastruktūros įmonės. Susivienijimas didžiuosiuose miestuose buvo pastatęs žuvies gastronomijos įmones, šaldytuvus, žuvies perdirbimo ir realizavimo cechus, prisimename Klaipėdoje ir Vilniuje pastatytas parduotuves Delfinas. Kur visa tai, į kieno kišenes įsiliejo? Pusvelčiui parduota, išgrobstyta.

Žuvies imperija pradėjo byrėti kartu su sovietine imperija, bet tai menka paguoda. Liko buvusios didybės prisiminimai: Žvejų kultūros rūmai be žvejų, buvusi Žvejų ligoninė, žvejų poilsio bazės, viešbučiai, vaikų darželiai – viskas būtuoju laiku. Buvę žvejai prekiauja turguje, o dalis degradavusiųjų jau ir prekiauti nenori – gyvena iš pašalpų ir dar nežinia iš ko.

Klysta tie, kurie mano, kad tai buvo natūralu ir neišvengiama kaip ir senos sistemos žlugimas. Sistemai buvo neišvengiama, bet ne atskiroms gerai dirbusioms įmonėms. Juk kai kurios išliko – kodėl? Vadinasi, žlugimas nebuvo vienintelė duotybė, nebent mąstysime kaip pirmykščiai žmonės ir gamtos jėgose matysime tik neišvengiamybę. Mąstantys žmonės siūlė teisingus žingsnius ir net Lietuvos žvejybos laivyno gelbėjimo projektą. Reikėjo palikti 40 efektyviai dirbančių laivų branduolį, apskaičiuoti jų eksploatavimo išlaidas ir netrukdyti dirbti. Lietuva neturėjo žūklės zonų? Netiesa, iš tos pačios Mauritanijos buvo skambinama Jūros vadovams, siūlyta už 19 proc. jūros laimikio įsileisti žvejoti į tos šalies vandenis, bet... Kai per trejus metus Jūroje pasikeitė septyni generaliniai direktoriai, tai aršiau uragano. Diletantai prie vairo – laivas į dugną. O valstybė? Ar ne tą patį matome visos šalies mastais, ką jau spėjome patirti šalies pramonėje, žemės ūkyje?

Menka paguoda, kad Lietuvos jūrų muziejuje yra fotografo marinisto Savelijaus Golubevo istorinę, dokumentinę ir meninę vertę turintis fotoarchyvas, kuriame 1968–1990 m. užfiksuotas Lietuvos jūrininkų ir žvejų kasdienis darbas jūroje ir jau dingęs žvejybos laivynas. Liūdnai į tolį žvelgia skulptoriaus Kazimiero Kisielio bronzinė skulptūra Žvejas, nes išties yra apie ką mąstyti ir ko liūdėti.

Savaip dramatiško likimo skulptūra: po sukūrimo prireikė trylikos metų, kad atsirastų ant Danės upės kranto. Skulptūra sumanyta kaip įspūdingo, bet neįgyvendinto projekto pasekmė: dar 1956 m. K. Kisielis sukūrė bronzinę žvejo skulptūrą, kuri turėjo būti išdidinta iki 30 metrų aukščio. Buvo numatyta ir vieta, kur turėjo stovėti – Šiaurės rage marių fone. Ar ne tada ir skulptorius Robertas Antinis projektavo legendinės Neringos paminklą? Kaip bebūtų, tie kūrybiniai sumanymai taip ir liko neįgyvendinti. Užtat 1958 m. skulptorius K. Kisielis nulipdė Žveją iš gipso, vėliau buvo atliedintas iš bronzos, o dabartinę vietą skulptūrai pavyko rasti tik 1971 metais. Skulptūros pagrindu tapo iš marių dugno iškeltas riedulys, kai buvo gilinama uosto akvatorija. Baimintasi, kad marių vandenyje gulėjęs akmuo ilgainiui ims skilinėti, bet kol kas neskyla.

Bernardas prisiminė, kad Lietuvos žvejybos laivyne buvo ir tokie jam itin mieli vardai kaip Donelaitis, Vydūnas – viskas nukeliavo į metalo laužą. B. Aleknavičius rengdamas fotoreportažus pats porą mėnesių yra plaukiojęs tais Lietuvos žvejybos laivais ir plaukiojančia žvejybos baze, tad jam tai ne šiaip kažkur girdėtas garsas, bet ir jo kūrybinio gyvenimo dalelė. Toli gražu ne paskutinė. 1966 m. rudenį Bernardas su laikraščio Lietuvos žvejys redaktoriumi Venantu Butkumi užkopė ant plaukiojančios bazės Sovetskaja Litva denio, turėjo ne tokią jau dažną progą išplaukti į Norvegijos jūrą. Jūreivių ir žvejų darbą galėjo stebėti ir fotografuoti jų darbo vietose, o ne iš kranto.

Paminklai tiesia tiltus į ateitį

Kuo daugiau paminklų, tuo iškalbingesnis Klaipėdos miestas ir visas šis Vakarų Lietuvos kraštas. Per paminklus kalba mūsų istorija, bet ne vien kviesdama į praeitį: per paminklus tiesiami tiltai iš praeities į ateitį, – štai šiai Bernardo minčiai labiau norisi pritarti. Per paminklus prabyla pati ši žemė, tampanti dar artimesnė, savesnė, nes taip pat ir mūsų protėvių rankomis kurta. Gerai dar turėti tokias akis ir širdį kaip Bernardas, tada daugiau kartu galime pamatyti ir pajausti šiame sūrstelėjusio Baltijos jūros oro prisodrintame mieste.

Bernardas jautrus gluosniui, pamerkusiam savo šakas į Danės vandenis. Įsakmiai šių eilučių autoriui siūlo fotografuoti dar keliais rakursais, nes geras apšvietimas, saulės spinduliai gražiai išryškina geriančio vandenį gluosnio šakas ir lapiją. Jame vis dar gyva fotoreporterio dvasia, nors pats jis tvirtina fotoaparato į rankas jau neimąs. Prisifotografavo per savo ilgą profesinį gyvenimą tiek, kad ne vienai knygai ar albumui pakaktų ir dar liktų. Su Bernardu malonu paprasčiausiai vaikščioti Klaipėdos gatvėmis. Sveikinasi su vienu ir antru sutiktuoju: su šiuo buvusiu laivo kapitonu kartu keliavo į jūrą, su fotografu dirbo tame pačiame laikraštyje ir panašiai. Kiekviena gatvė, pastatas, net skvere augantis medis Bernardui tarsi pasimatymas su senu draugu. Jis sugeba matyti ir tai, ko nemato atvykęs į Klaipėdą svečias. Gali matyti tik tas, kuris šio miesto siluetą yra tyrinėjęs pagal senas graviūras, domėjosi miesto istorija ir jo žmonėmis – kadais gyvenusiais ir dabar gyvenančiais.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Bernardas Aleknavičius prie „Arkos“ paminklo simbolizuojančio Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susijungimą

Lietuvos paminėjimo tūkstantmečio metais Klaipėda pasipuošė įspūdingu paminklu

Bernardas susitiko su buvusiu žvejybinio laivo „Rybatskaja slava“ kapitonu Samueliu Rudnickiu, su kuriuo 1966 m. grįžo nuo Islandijos krantų į Klaipėdą

Skulptoriaus Kazimiero Kisielio skulptūra „Žvejas“ daug metų buvo savotiškas Klaipėdos simbolis