MOKSLASplius.lt

Enciklopedija „Lietuva“ – Lietuvos VARDO tūkstantmečiui

Enciklopedija „Lietuva“. I tomo viršelisMokslo ir enciklopedijų leidybos institutas pradėjo leisti naują enciklopediją Lietuva, kuri, pasak rengėjų, bus iliustruotas mokslinis informacinis leidinys apie Lietuvą, skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti.

Numatyta parengti tris enciklopedijos tomus. Pirmasis jau išvydo dienos šviesą. Jame pateikti išsamūs apžvalginiai straipsniai: Bendros žinios apie valstybę, Gamta, Gyventojai, Konstitucinė santvarka, Teisėsauga, Visuomenė ir politika, Krašto apsauga, Sveikatos apsauga, Socialinė apsauga, Užsienio politika, Bažnyčia ir religija, Istorija, Mokslas, Kultūra, Švietimas, Ūkis, Sportas ir Pasaulio lietuviai.

Enciklopediją leidžia patyręs enciklopedininkų kolektyvas, kuriam vadovauja vyriausiasis redaktorius Antanas Račis. Straipsnius rašė garsiausi Lietuvos mokslininkai. Apipavidalino dailininkas Alfonsas Žvilius.

Enciklopedijos Lietuva globėjas – Kovo 11-osios akto signataras Bronislovas Lubys. Kaip ir kuo jis padėjo, pirmajame tome nerašoma.


Lietuvai skirti tomai labai skiriasi


Be abejo, žmonėms, besidomintiems enciklopedijų leidimu, kils klausimas, kuo skiriasi enciklopedijos Lietuva pirmasis tomas nuo 2007 m. išleisto Visuotinės lietuvių enciklopedijos dvyliktojo tomo, taip pat skirto Lietuvai. Pasidėjau abu tomus ant stalo ir pabandžiau surasti atsakymą į šį klausimą. Suprantama, abiejose knygose rašoma apie Lietuvą. Pasireiškia ir enciklopedijų kūrimo specifika – čia neprifantazuosi. Tačiau informacijos apimtimi abiejų enciklopedijų tomai labai skiriasi. Daugelis Lietuvos straipsnių išplėsti, papildyti naujomis žiniomis, kai kurie – patikslinti. Yra straipsnių ir iš kitų Visuotinės lietuvių enciklopedijos tomų. Gerai, kad apžvalginius straipsnius papildo informacija apie svarbiausius konkrečius objektus.

Jau pačioje pradžioje, straipsnyje Administracinis paskirstymas, įdo-mi naujovė: žemėlapis LDK admi-nistracinis teritorinis paskirstymas po Liublino unijos. Jame Trakų vaivadija, nusidriekusi nuo Gardino ir Augustavo iki Panevėžio ir Biržų. Vilniaus vaivadijoje – Lyda, Ašmena, Ukmergė, Anykščiai, Breslauja. Naugarduko vaivadijoje – Nesvyžius, Sluckas, Slanimas. Taip pat Brastos, Minsko, Polocko, Vitebsko, Mstilavlio, Smolensko vaivadijos. 

Lygintini ir abiejų tomų straipsniai, skirti gamtai. Enciklopedijoje Lietuva daug papildomos informacijos: aprašyta dešimt ilgiausių mūsų upių, Asvejos, Dysnų, Drūkšių, Dusios, Tauragno ežerai, Antalieptės, Elektrėnų, Kauno marios.

Gerokai išplėstas straipsnis Saugomos teritorijos – aprašyti Čepkelių, Kamanų, Kernavės, Viešvilės ir Žuvinto rezervatai. Yra neskelbtos informacijos apie penkis Lietuvos nacionalinius parkus, botanikos ir zoologijos sodus.

Daug platesni ir kiti enciklopedijoje Lietuva esantys straipsniai. Vien tai, kad ji yra 1280 puslapių, o Visuotinės lietuvių enciklopedijos dvyliktąjį tomą sudaro tik 848 puslapiai, daug ką pasako.


Istorija baigiasi šiomis dienomis


Norėčiau plačiau aptarti skyrių, skirtą Lietuvos istorijai. Nors žodis skyrius, manau, nelabai tinka. Beveik šimto puslapių apimties, gausiai žemėlapiais ir kitomis iliustracijomis papildytas Istorijos skyrius, išleistas atskirai, taptų nauja Lietuvos istorijos knyga.

Jau turime daug monografijų, skirtų Lietuvos istorijai. Jas rašė žinomi mūsų krašto istorikai. Vieni ją baigdavo Vytauto Didžiojo valdymo metais (Z. Ivinskis), kiti aprašydavo įvykius iki Liublino unijos (E. Gudavičius), 1795 metų (Z. Kiaupa, J. Kiaupienė, A. Kuncevičius, A. Bumblauskas) ar 1917 metų (M. Jučas, I. Lukšaitė, V. Merkys).

Lietuvos enciklopedijoje mūsų valstybės istorija baigiasi šiomis dienomis. Dar spėta įrašyti 2007 m. gruodžio 12-osios datą, kai Lietuva prisijungė prie Šengeno erdvės. Tai šios enciklopedijos pranašumas prieš kitus panašaus pobūdžio leidinius.


Kolektyvinio darbo pranašumas


Kitas aspektas, kurį norėčiau pabrėžti, – autorių gausa. Lietuvos istorija – ne vien tūkstantis metų po vyskupo Brunono nužudymo, kai šalies vardas buvo pirmą kartą paminėtas rašytiniame šaltinyje. Visą istoriją nuo pirmųjų Lietuvos gyventojų klajoklių iki dabarties puikiai išmanyti sunku, gal net neįmanoma. Todėl praktiškai kiekvienas mūsų istorikas pasirenka tik vieną ar kitą laikotarpį. Kiti tarpsniai daugiau ar mažiau lieka tokių tyrimų nuošalėje. Todėl ir monografijų, išsamiai aprašančių mūsų valstybės istoriją, neturime. Kitas dalykas – autorių kolektyvas. Surinkus būrelį istorikų, besidominčių atskirais Lietuvos istorijos tarpsniais, galime tikėtis išsamaus darbo.  Prof. Algirdo Juozapo Gaigalo (1933–2009), dr. Algirdo Matulevičiaus ir dr. Vytauto Spečiūno (1946–2008) medžiaga panaudota daugelyje Lietuvoje išleistųjų enciklopedijų yra ir enciklopedijoje „Lietuva“


Adolfo Šapokos pavyzdys


Kaip sėkmingą tokio darbo pavyzdį galima paminėti prieš Antrąjį pasaulinį karą autorių kolektyvo parašytą ir Adolfo Šapokos redaguotą Lietuvos istoriją. Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos iniciatyva išskirti iškilūs to meto istorikai: Juozas Jakštas, Zenonas Ivinskis, Adolfas Šapoka, Paulius Šležas ir Petras Klimas. Valstybės istorija padalyta į penkis laikotarpius ir sėkmingai parašyta. Paskutinė šioje knygoje paminėta data – 1935-ųjų metų rugpjūčio 11–17 d., kai Kaune įvyko Pirmasis pasaulio lietuvių kongresas, o knyga pasirodė 1936 metais.

Panašiai pasielgė Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Lietuvos istoriją atskirais laikotarpiais rašė Gintautas Zabiela, Rimvydas Petrauskas, Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Povilas Lasinskas, Arūnas Bubnys, Antanas Šulga, Vytautas Tininis ir Vytautas Spečiūnas. Jie apžvelgė mūsų krašto istoriją nuo pirmųjų gyventojų ir Lietuvos teritorijos apgyvendinimo iki šių dienų. Paskutinio straipsnio Lietuvos Respublika (nuo 1990 m.) autorius – Vytautas Spečiūnas.


Žemėlapiai


Apie žemėlapius norėtųsi pakalbėti atskirai. Jų enciklopedijoje yra daug ir tikrai vertų dėmesio.

Įdomus jau pirmasis Istorijos skyriaus žemėlapis Lietuvos žemių konfederacija (12 a. pab.–13 a. pr.). Tai originalus archeologės profesorės Reginos Kulikauskienės žemėlapis, kurį patobulino profesorius Aleksiejus Luchtanas.

Dideli ir informatyvūs žemėlapiai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 13 a.–15 a. vid. ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 15 a. vid.–16 a. Tai mūsų valstybės klestėjimo laikas, stiprybės apogėjus: nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

Laikotarpį po Liublino unijos iliustruoja žemėlapiai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Abiejų Tautų Respublikoje 17 a.–18 a. I pusėje ir Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalinimai.

Žemėlapyje Lietuvos Respublika (1920–1940) parodytas ir Klaipėdos kraštas, 1923 m. sujungtas su Lietuva, taip pat teritorijos, kurias 1939 10 10 ir 1940 08 03 SSRS perdavė Lietuvai. Pirmuoju atveju – Vilniaus kraštas, vėliau – Druskininkų, Šalčininkų, Dieveniškių, Švenčionėlių ir Adutiškio apylinkės. Šiame žemėlapyje parodytas ir teritorijų keitimasis su Latvija, vykęs 1921 metais. Tąsyk Lietuvai atiteko Palangos ir Šventosios apylinkės, o latviams grąžintos kai kurios teritorijos Lietuvos šiaurėje.

Liūdnus netolimos praeities įvykius primena žemėlapiai Lietuvos gyventojų trėmimai 1941–1952 ir Holokaustas Lietuvoje 1941–1944. Tačiau pastarojo žemėlapio pavadinimas nevisiškai atitinka tai, kas jame pavaizduota. Dailininkas kažkodėl išryškino ne Lietuvos, o Ostlando generalinės srities sienas. Taip į Lietuvos holokausto žemėlapį pateko Ašmena, Astravas, Smurgainys, kitos Baltarusijos vietovės.


Darni istorikų redakcija


„Suprantama, kad penkių žmonių atskirai rašytos dalys negalėjo sudaryti vieningo ir darnaus veikalo. Todėl teko jas visas derinti, suvienodinti ir surišti. Tas darbas buvo man patikėtas“, – rašo Adolfas Šapoka Lietuvos istorijos pratarmėje.

Nelengviau ir šiandien. Lietuvos istorikai savo darbais tapo margesni už margiausią genį. Ir ne vien todėl, kad gali rašyti ką nori – kūrybos laisvė brangintina. Atsiradus galimybei nemokamai (gal šį žodį reikėtų rašyti kabutėse?) stažuotis užsienyje, atsivėrus užsienio labdarių skrynelėms, nejučia pradedi justi kai kurių Lietuvos istorikų kalbose lenkiškų, vokiškų, rusiškų ar kitokių užkordoninių lakštingalų treles. Liko ir tokių, kurie sugebėjo iš prosovietinės mąstysenos pereiti tik iki posovietinės. Ir kiekvienas iš jų, žinoma, turi savo argumentų, randa ir būdų juos skleisti raštu, vaizdu ir žodžiu per spaudą, televiziją, radiją ar internetą.

Enciklopedija – dalykas rimtas, čia daugiabalsis choras netinka. Todėl redagavimo darbas patikėtas Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto Lietuvos istorijos redakcijai. Ji turėjo panašių problemų kaip A. Šapoka ir privalėjo su jomis susitvarkyti. Sėkmės pagrindas – kūrybingas ir darbštus kolektyvas, kuriame darniai dirbo ir vienas kitą papildė tokie patyrę enciklopedininkai kaip Vytautas Spečiūnas, Algirdas Matulevičius, vidutinio ir jaunesnio amžiaus redaktoriai – Laimutė Rupšytė, Gintautas Ereminas, Arvydas Gaidys, Vytautas Smilgevičius, Antanas Šulga ir Danguolė Račkytė.

Vytautas Spečiūnas ir Antanas Šulga yra parašę autorinių straipsnių apžvelgiamoje enciklopedijoje. Taip pat minėtinas ir šioje redakcijoje dirbantis žinomas Mažosios Lietuvos tyrėjas daktaras Algirdas Matulevičius, kuris Lietuvos enciklopedijoje, Gyventojų skyriuje, paskelbė išsamų straipsnį Lietuvininkai.

„Visam šiam darbui vadovavo instituto Lietuvos istorijos redakcijos vedėjas Vytautas Spečiūnas. Deja, šios, dar spaustuvės dažais kvepiančios knygos, jo rankos jau nelaikė. Vytautas Spečiūnas išėjo staiga, netikėtai“, – sako Lietuvos enciklopedijos vyriausiasis redaktorius Antanas Račis. „Turbūt pas-kutinis jo darbas Svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių chronologinė lentelė enciklopedijoje užbaigia Istorijos skyrių. Su kolegomis rašė ir apie lietuvius, gyvenančius užsienio šalyse.“


Gyventojai


Enciklopedijoje Lietuvos gyventojams aprašyti skirti net 88 puslapiai. Juose 37 lentelės, 11 žemėlapių, 4 diagramos ir daug nuotraukų.

2007 m. pradžioje Lietuvoje buvo 3 384 900 gyventojų, iš jų 66,8 proc. gyveno miestuose. Tik 46,6 proc. gyventojų – vyrai. Atrodo, ne veltui juokaujama, kad vyrai Lietuvoje – nykstanti rūšis.

Gyventojų vidutinis tankumas 52,1 žmonių kv. kilometre. Prisiminiau susitikimą su kinų žurnalistais. Į klausimą, kas labiausiai nustebino Lietuvoje, jie atsakė: „Čia labai mažai žmonių.“

2001 m. surašymo duomenimis Lietuvoje buvo 83,5 proc. lietuvių (1959 m. – 79,3), lenkų – 6,7 proc. (8,5 proc.), rusų – 6,3 proc. (8,5 proc), baltarusių – 1,2 proc. (1,1 proc.), ukrainiečių – 0,7 proc. (0,7 proc), žydų – 0,1 proc. (0,9 proc.), kitų tautybių gyventojų – 1,5 proc. (1,0 proc.).

Įdomi istorinė demografinė apžvalga nuo seniausiųjų laikų. Pirmieji gyventojai Lietuvoje pasirodė ištirpus ledynams. Pasak prof. M.Gimbutienės, Lietuvoje žmonės gyveno jau 18 tūkstantmetyje prieš Kristų. Pirmieji žmonės buvo elnių medžiotojai. Vieni atėjo iš vakarų (dabartinės Danijos ir Vokietijos), kiti iš pietų (dabartinės Baltarusijos ir Lenkijos). 2500 metų prieš Kristų iš Azijos ir Europos stepių atklydo indoeuropiečių gentys, kurios maišydamosi su vietos gyventojais formavo baltų (prabaltų) gentis. Šios gentys užėmė teritoriją nuo Dauguvos upės baseino iki Dnepro baseino aukštupio ir vidurupio, nuo Vyslos iki Volgos aukštupio ir Okos. Apėmė ir dabartinę Maskvos teritoriją.

Lietuvių tauta pradėjo formuotis pirmojo tūkstantmečio antrojoje pusėje. Jos pagrindą sudarė lietuvių gentis, gyvenusi į rytus nuo Nemuno vidurupio ir Šventosios iki Merkio ir Gaujos aukštupių, Smurgainių ir Svyrių ežero. Rytinė lietuvių riba nėra aiški. Manau, ji turėtų būti už Gardino, Lydos, Breslaujos.

Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui prijungus slavų žemes, Lietuvos teritorija išsiplėtė iki 350 tūkst. kv. km, gyventojų padaugėjo iki 700 tūkstančių. Iš jų apie 53 proc. buvo lietuviai.

Lietuvos valdovas Vytautas valstybės teritoriją išplėtė iki 930 tūkst. kv. km (dabar turime tik 65,3 kv. km), gyventojų padaugėjo iki 2,5 mln., Lietuvos valstybė tapo daugiataute.


Emigracija, imigracija


Yra ir liūdnesnės statistikos. Kalbu apie gyventojų emigraciją. Ji įgavo masinį pobūdį XIX a. antrojoje pusėje. Dažniausiai žmonės gimtąjį kraštą palikdavo dėl Rusijos valdžios persekiojimų ir vykdavo į JAV. Antai JAV lietuvių laikraštis Vienybė skelbė, kad iki 1899 m. iš Lietuvos atvyko 100 tūkst. lietuvių, o su JAV gimusiaisiais gyveno nemažiau kaip 300 tūkst. lietuvių.

1899–1914 m. į JAV išvyko net 253 tūkst. darbingų lietuvių. Ten jų darbščios rankos kūrė JAV galybę. 1926–1939 m. į užsienį emigravo jau mažiau Lietuvos gyventojų – 71 tūkstantis.

Lietuva ypač didelių nuostolių patyrė Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, karo ir pokario metais. Enciklopedija pateikia šiurpią statistiką. Kai kurie skaičiai mažiau žinomi, todėl juos reikėtų priminti. „Pasidarbavo“ vokiečiai, o ypač sovietai. 1939 m. rudenį SSRS okupacinė valdžia iš Vilniaus krašto ištrėmė 25 tūkst. lenkų ir žydų. 1941 m. žiemą ir pavasarį naciai į Vokietiją repatrijavo 52,6 tūkst. žmonių, birželį sovietų okupantai ištrėmė apie 40 tūkst. žmonių, 13,4 tūkst. kalinių nužudyta, 30 tūkst. žmonių ištremta į SSRS gilumą.

1942–1944 m. prievartiniams darbams į Vokietiją išvežta apie 30 tūkst. žmonių. 1942–1944 m. apie 200 tūkst. Lietuvos žydų suvaryti į getus, išvežti arba sušaudyti. Per tuos metus apie 24,6 tūkst. žmonių mirė nuo epidemijų ar dingo be žinios. 1944 m. žmonės, bėgdami nuo sovietų, traukėsi į Vakarus. Vien iš Klaipėdos krašto išvyko apie 150 tūkst. žmonių, iš kitų Lietuvos dalių – apie 60 tūkstančių.

Karui pasibaigus gyventojų nuostoliai anaiptol nesumažėjo. 1944–1958 m. apie 200 tūkst. repatrijavo į Lenkiją. 1955–1959 m. 10 tūkst. emigravo į Vokietiją.

1945–1958 m. 260 tūkst. žmonių jėga ištremti į atšiaurius SSRS rajonus. 1944–1953 m. 30 tūkst. Lietuvos kovotojų žuvo per ginkluotą pasipriešinimą okupantams. 1945–1959 m. 30 tūkst. žmonių iškeldinta ar patys išvyko į kitas SSRS vietas. Vėliau Lietuvos žydams leista išvykti į Izraelį.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, emigracijos mastai vėl padidėjo. Nuo 1990 m. iš viso emigravo 447 tūkst., imigravo 87 tūkst. žmonių. Į Rusiją grįžo Rusijos kariuomenė, karių šeimos, kiti rusai, nepanorę gyventi laisvoje, o ne jų „išlaisvintoje“, Lietuvoje. Į Vakarus, ypač Didžiąją Britaniją, Airiją, JAV, Vokietiją ir Ispaniją daug žmonių išvyko pelningesnio darbo ieškoti. Į Lietuvą sugrįžo nemažai po pasaulį išblaškytų lietuvių, ypač iš Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos.


Miestų gyventojų dinamika


Enciklopedijoje aprašoma įdomi Lietuvos miestų gyventojų kaita. Antai 1823 m. Vilnius turėjo 46,7 tūkst., Klaipėda – 5,3 tūkst., Kaunas – 5,1 tūkst., Telšiai – 5,0 tūkst., Ukmergė – 4,1 tūkst., Kėdainiai – 3,0 tūkst., Šiauliai – 2,2 tūkst., Panevėžys – 2,0 tūkst. gyventojų.

1897 m. miestų rikiuotė keičiasi. Pirmauja Vilnius – 154,5 tūkst. gyventojų, po jo Kaunas – 70,9 tūkst., Klaipėda – 20,1 tūkst., Šiauliai – 16,1 tūkst., Ukmergė – 13,5 tūkst., Panevėžys – 13 tūkst., Raseiniai – 7,4 tūkst., Marijampolė ir Tauragė – po 6,7 tūkst., Telšiai – 6,2 tūkst. gyventojų.

1923 m. miestų rikiuotė panaši dabartinę, tik labai išsiskiria Ukmergė – 10,6 tūkst.gyventojų. Ji ir toliau išlieka šeštoje vietoje.

Lietuvos miestai pirmąjį savo apogėjų pasiekė 1989 metais. Vilnius peršoko pusės milijono gyventojų ribą (576,7 tūkst.), Kaunas peržengė 400 tūkst. (418,1 tūkst.), Klaipėda – 200 tūkst. ribą (202,9). Šiauliai turėjo 145,7 tūkst., Panevėžys – 126,5 tūkst., Alytus – 73,0 tūkst., Marijampolė – 50,9 tūkst. gyventojų.

Dabar Lietuvos didžiuosiuose miestuose gyventojų yra mažiau. 2007 m. Vilniuje buvo 554,5 tūkst., Kaune tik 358,1 tūkst., Klaipėdoje – 185,9 tūkst., Šiauliuose – 128,4 tūkst., Panevėžyje – 114,6 tūkst., Alytuje – 68,8 tūkst., Marijampolėje – 47,2 tūkst. gyventojų.

Nežymiai gyventojų skaičius išaugo tik Gargžduose ir Kretingoje, nepakito Palangoje, nedaug sumažėjo Anykščiuose, Jurbarke, Kuršėnuose, Prienuose, Raseiniuose, Šilutėje ir Vilkaviškyje.

O kiek procentų gyventojų didžiuosiuose miestuose sudaro lietuviai? Enciklopedijoje rašoma, kad Vilniuje lietuvių yra 58 proc., Kaune – 92,9 proc., Klaipėdoje – 71,3 proc., Šiauliuose – 93,6 proc., Panevėžyje – 96,9 proc. Taigi Panevėžys tapo lietuviškiausias miestas.


Lietuvininkai


Enciklopedijoje rasime daug įvairios informacijos apie lietuvius, vieną iš daugelio Europos tautų. Aprašomas lietuvių antropologinis tipas (esame aukštesni negu vidutinio ūgio, galvos smegenų dalis plati, vadinasi, smegenims vietos netrūksta), kilmė ir raida, ūkis, etnografinės sritys: aukštaičiai, dzūkai, sūduviai, žemaičiai. Džiugu, kad šį kartą enciklopedijos rengėjai nepagailėjo vietos ir lietuvininkams, vakarų lietuvių etninei etnokultūrinei grupei, ilgus šimtmečius gyvenusiai Mažojoje Lietuvoje. Todėl lietuvininkai dar vadinami Mažosios Lietuvos lietuviais arba mažlietuviais. Lietuvininkų vardas vartojamas nuo XVI a., mažlietuvių – nuo XIX a. antrosios pusės, norint juos atskirti nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių, didlietuvių.

Straipsnį apie lietuvininkus parašė žinomas Mažosios Lietuvos tyrėjas, patyręs enciklopedininkas, daktaras Algirdas Matulevičius. Pasak jo, lietuvininkai susidarė XV–XVI a. Prūsijoje iš vietos gyventojų – vakarų lietuvių – skalvių ir nadruvių, vakarų sūduvių, dalies sulietuvėjusių kuršių ir išlikusių prūsų: sembų, bartų, notangų. Taip pat lietuvininkų gretas papildė Vokiečių ordino belaisviai iš Lietuvos ir didlietuviai imigrantai, atvykę daugiausia iš Žemaitijos.

Dauguma lietuvininkų kalbėjo vakarų aukštaičių tarme, tik gyvenantys palei Kuršių marias – vakarų žemaičių tarme.

Lietuvininkai sudarė nemažą Prūsijos kunigaikštystės gyventojų dalį. Sostinėje Karaliaučiuje XVI a. lietuvininkai ir prūsai sudarė 20 proc. gyventojų.

XVIII a. pradžioje lietuvininkų ūkiai Įsruties apskrityje sudarė 93 proc., Tilžės ir Ragainės – 97–98 proc., Klaipėdos – beveik 100 proc. ūkių.

Daktaras Algirdas Matulevičius atskleidžia ir lietuvininkų nykimo priežastis. Iš pradžių ilgametė germanizacija, o po Antrojo pasaulinio karo – sovietinis genocidas ir etnocidas. Vienus sušaudė, kitus ištrėmė.

Gerai, kad lietuvininkai, šie tikrai lietuvių kultūrai nusipelnę žmonės (tarp jų M. Mažvydas, K. Donelaitis, L. Rėza, M. Jankus, Vydūnas) ir jų darbai sulaukė ne tik Lietuvos enciklopedijos dėmesio. Mokslo ir enciklopedijų leidimo institutas jau baigia leisti keturių tomų (tris jau išleido) Mažosios Lietuvos enciklopediją. Galvojama, kaip jos sutrumpintą variantą išleisti ir kitomis kalbomis.


Augalai, garsinantys Lietuvą


Nuo vaikystės esu neabejingas Lietuvos gamtai, aplinkosaugai. Jei prašnekau apie gamtą, negaliu nepaminėti vieno straipsnio, kuris, manyčiau, sudomins ir kitus Mokslo Lietuvos skaitytojus. Tai Lietuvos vardu ir jos vietovardžiais pavadinti augalai. Botanikas Zigmantas Gudžinskas teigia, kad iš Lietuvos vardo sudaryta net 20 induočių augalų rūšių mokslinių lotyniškų pavadinimų. Apie 10 augalų rūšių pavadinimų susiję su kitais Lietuvos vietovardžiais.

Labiausiai paplitusi lietuvinė monažolė (Glyceria lithuanica). Jos arealas be Lietuvos apima visą Skandinaviją, Rytų Europą, Sibirą, Tolimuosius Rytus ir Japoniją. Šį augalą 1830 m. aprašė S. B. Gorskis.

C. V Nagelis (1817–1891) ir A. Peteris (1953–1937) vanagės genties rūšį pavadino lietuvine vanage (Hieracium lithuanicum).

H. Zapalovičius 1911 m. aprašė lietuvinę naktižiedę (Silene lithuanica).

Kelių rūšių augalai, nors ir pavadinti Lietuvos vardu, dabartinėje mūsų valstybės teritorijoje iki šiol neaptikti. Tai lietuvinė neužmirštuolė (Myosotis lithuanica), lietuvinis putelis (Tragopogon lithuanica) ir lietuvinis bobramunis (Anthemis lithuanica).

Kelios augalų rūšys pavadintos Vilniaus vardu. Viena jų – vilniškis lendrūnas (Calamagrostis vilnensis). V. Galinis prie Vilniaus esančiuose Žaliuosiuose ežeruose aptiktą naują plūdės genties rūšį pavadino vilniške plūde (Potamogeton vilnensis). M. Natkevičaitė-Ivanauskienė pagal V. Andriulionytės Žuvinto pelkėje ties Saltininkų kaimu 1961 metais surinktus smilgų pavyzdžius aprašė naują rūšį ir pavadino ją sūduvine smilga (Agrostis sudavica).


Kiti tomai – žmonėms


„Antrame ir trečiame Lietuvos enciklopedijos tomuose bus teikiamos visų laikų žymesnių Lietuvos žmonių, užsienio lietuvių ir Lietuvos visuomenei, mokslui, menui ir kultūrai labiausiai nusipelniusių užsieniečių biogramos. Žymiausiųjų – ir portretai“, – sako enciklopedijos vyriausiasis redaktorius Antanas Račis.

Anot jo, antras ir trečias tomai bus ir pirmasis tokios didelės apimties lituanistinis bibliografinis žodynas. Planuojama paminėti pavardžių daugiau negu jų bus visuose Visuotinės lietuvių enciklopedijos tomuose.


Vytautas Žeimantas


 

Nuotraukose: 

Enciklopedija „Lietuva“. I tomo viršelis

Prof. Algirdo Juozapo Gaigalo (1933–2009), dr. Algirdo Matulevičiaus ir dr. Vytauto Spečiūno (1946–2008) medžiaga panaudota daugelyje Lietuvoje išleistųjų enciklopedijų yra ir enciklopedijoje „Lietuva“