MOKSLASplius.lt

Išleidus iš rankų mokyklos kontrolę Klaipėdos krašte

Arnoldas PIROČKINASŠilutės lietuvių gimnazija statyta 1938 m.

Pradžia Nr. 18

Vokietininkams didelė atspara mokyklų klausimu buvo 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje pasirašyta keturių Santarvės (Antantės) valstybių (Prancūzijos, Anglijos, Italijos, Japonijos) ir Lietuvos Konvencija dėl Klaipėdos krašto su trimis priedėliais, kurie, kaip nurodo Konvencijos 16 straipsnis, „visais atvejais bus laikomi tos konvencijos integraline dalimi“ (Konvencija dėl Klaipėdos krašto. Išleido Klaipėdos Krašto Direktorija. Herausgegeben vom Direktorium des Memelgebietes. Klaipėda/Memel, 1925. – P. 7). Krašto mokyklų reikalui ypač svarbus I priedėlis – Klaipėdos Teritorijos Statutas. Šio statuto 5 straipsnis nustatė 15 sričių, kurios priklausė Klaipėdos krašto vietinių organų šiokiai ar tokiai kompetencijai. Tarp jų neribojama kompetencija naudojosi: 1. Valsčių ir apskričių organizacija ir administracija; 2. Tikybos reikalai; 3. Švietimas ir t. t. (p. 8–9). Statuto 25 straipsnyje taip pat nurodoma: „Viešųjų mokyklų mokslo programa Klaipėdos Teritorijoje neturės būti žemesnė už programą, kuri bus nustatyta tos rūšies mokykloms kitose Lietuvos teritorijos dalyse“ (p. 13). 27 straipsnis patvirtino krašte abiejų kalbų lygybę: „Lietuvių kalba ir vokiečių kalba bus pripažintos lygiai oficialiomis kalbomis Klaipėdos Teritorijoje“ (p. 13). Tad šis pripažinimas netiesiogiai įtvirtino lietuvių kalbą ir mokykloje.

Labai svarbus 31 straipsnis, užkirtęs kelią Lietuvos Respublikos valdžiai atleisti mokytojus, kurie nemokėjo (ir nenorėjo išmokti) lietuvių kalbos ir tuo būdu sumažinti Vokietijos piliečių mokyklose dalį. Straipsnyje sakoma:

Ligi 1930 m. sausio 1 d. Klaipėdos Teritorijos organai, kuriems bus pavesta tenai švietimo reikalai, galės imtis mokytojus svetimšalius, kiek tat pasirodys reikalinga tinkamam Teritorijos švietimo išlaikymui.

Tačiau Direktorija neturės teisės laikyti Teritorijoje, einant aukščiau minėta dispozicija, bet kurių asmeny del kurių Gubernatorius pateiks įrodymų, jog jie užsiima politine agitacija, priešinga Lietuvos interesams.Endrius Bajoras (Bajoraitis) (1896–1965)

Aukščiau minėtam laukui išėjus, svetimšaliai mokytojai galės būti Teritorijos organų kviečiami Lietuvos Vyriausybei sutinkant.

Taigi išeitų, kad tie svetimšaliai mokytojai, kurie dirbo iki šio termino, lieka dirbti toliau, nepaisant to, ar jie moka lietuviškai, ar ne. Lietuvos valdžia juos galėtų suspenduoti tik tuo atveju, jei pavyktų įrodyti jų priešingą valstybės interesams politinę agitaciją. Praktiškai Klaipėdos krašto sąlygomis tai buvo neįmanomas dalykas.

Straipsnis 35, garantavęs visiems Klaipėdos krašto gyventojams susirinkimų ir sąjungų, sąžinės ir spaudos laisvę, taip pat nurodė, kad „Taip bus su mokymo laisve ir mokyklų atidarymo teise“ (p. 14). Šis nurodymas iš dalies neleido vokiškoms direktorijoms drausti kurti krašte privačias lietuviškas mokyklas. Kai buvo galutinai įsitikinta, kad vokietininkų valdomos švietimo įstaigos sabotuoja mokyklose lietuvių kalbą ir nesirengia atidaryti lietuviškų mokyklų reikiamo skaičiaus, lietuviai tuo straipsniu sėkmingai pasinaudojo.

Dėl 1924 m. Klaipėdos krašto direktorijos priimtų potvarkių ir Konvencijos galėtume pasakyti, kad apskritai jų būta dokumentų labai geros valios žmonėms. Tačiau šie teisiniai aktai neužkirto kelio piktavaliams vokietininkams, į savo rankas po 1925 m. spalio 19 d. Klaipėdos krašto seimelio rinkimų sugrobusių beveik visą valdžią, kreipti švietimą prieš Lietuvą ir ją rėmusius klaipėdiškius. Direktorijai priklausančios mokyklos beveik visos nesivaržydamos juo toliau, juo įžūliau savo mokinius (jų didelė dalis lietuviškos kilmės) ugdė vokiško šovinizmo dvasia.

Patriotiškiems krašto lietuviams nušvito viltis kurti lietuvišką mokyklą, kai 1934 m. birželio 28 d. gubernatoriaus potvarkiu buvo paleista nacistinės krypties Otomaro Šreiberio (Schreiber) vadovaujama direktorija ir sudaryta ryžtingo lietuvininko Martyno Reisgio (daug kur pavardė rašoma ir Reizgys) direktorija. Deja, ji išsilaikė kiek ilgiau nei penkis mėnesius. Per tą laiką, be kitų lietuviškumą stiprinančių aktų, ji išleido du teisinius dokumentus dėl kalbų vartojimo pradinėse mokyklose. 1934 m. rugsėjo 24 d. direktorijos vardu paskelbiamas įstatymas, pasirašytas direktorijos pirmininko M. Reisgio ir nario Alberto Jonušaičio (žuvęs 1942 m. Štuthofo koncentracijos stovykloje). Šio įstatymo (Klaipėdos krašto valdžios žinios, 1934 09 24, Nr. 108, p. 820–821) trijuose skyriuose patikslinama mokyklose vartojamų kalbų tvarka. Pirmajame skyriuje Dėstomoji kalba Klaipėdos krašto pradžios mokyklose į akis krinta kiek kitoks kalbos nustatymo pagrindas: „Jeigu lietuvių kilmės mokiniai su namuose lietuviškai kalbančiaisiais pavieniose mokyklose sudaro daugumą, tai tose mokyklose dėstomoji kalba yra lietuviškoji.

Esant mokykloje daugumai susidarančiai iš namuose vokiškai kalbančių vokiečių kilmės mokinių, tai tenai yra dėstomoji kalba vokiškoji.“ Skirtingai, sakykim, nuo 1923 m. rugsėjo 10 d. Vykdomųjų nustatymų, kur mokyklos kalba nustatoma tik pagal vieną požymį – namuose vartojamą kalbą, čia į priekį keliama mokinių kilmės svarba. Visi krašto gyventojai labai gerai žinojo savo kilmę, ir vargu ar kas būtų ryžęsis jos išsižadėti. Lietuviškos kilmės klaipėdiškiai kalbėjo abiem kalbomis: vokiečių kalbos jie buvo vaikystėje mokęsi mokykloje. Nemaža jų jautėsi geriau ir net mieliau kalbą vokiškai. Todėl jiems, pasidavus dar agitacijai, nereikėjo labai veidmainiauti ir sakyti, kad jie namie kalbą vokiškai, nors moka ir lietuviškai iš savo tėvų ir senelių, nemokėjusių vokiškai. Kilmės požymis iš esmės keitė padėtį. Keblumų galėjo kilti tik mišrios kilmės žmonėms: čia iš tikrųjų reikėjo apsisprendimo.

M. Reisgio direktorijos įsakyme nurodoma, kad mokyklų vedėjai iki lapkričio 1 d. pateiktų sąrašus mokinių, kurie, būdami vokiečių kilmės, namuose kalba vokiškai. Toliau mokyklų patarėjai, atsakingi už mokyklas apskrityse, sudarytą aktą, suvestinius mokyklų duomenis, perduoda direktorijai. Šiame punkte taip pat tam tikra naujovė: mokyklos sudaro tik vokiečių kilmės namuose vokiškai kalbančių mokinių sąrašus.

Direktorija, išnagrinėjusi gautus sąrašus, tų pačių metų lapkričio 30 d. nutarimu nustatė mokyklas, kuriose turi būti lietuvių mokomoji kalba: Klaipėdos mieste – 11, Klaipėdos apskrityje – 72, Šilutės apskrityje – 62 ir Pagėgių apskrityje – 79. Tuo tarpu vokiečių kalba lieka dėstomoji dviejose Klaipėdos miesto mokyklose ir keturiose Pagėgių apskrities (Klaipėdos krašto valdžios žinios, 1934 12 01, Nr. 134, p. 1022–1023). Tai buvo negirdėtas dalykas! Iš esmės pereita beveik prie visuotinio mokymo lietuvių kalba.Šilutės J. G. Herderio gimnazija

Mūsų jau minėtas klaipėdiškis Martynas Purvinas, gana išsamiai išnagrinėjęs M. Reisgio direktorijos aktus, padarė išvadą, kad „potvarkis dėstomosios kalbos reikalu buvo idealus, bet pavėluotas visu dešimtmečiu. 1923 metais Vokietijos vyriausybė nesipriešino Klaipėdos krašto sujungimui su Lietuva ir nesiryžo įsijungti į krašto politinį gyvenimą. Didelė dalis krašto gyventojų buvo nusiteikę palankiai Lietuvos atžvilgiu. Todėl jie nebūtų pasipriešinę tokiam potvarkiui“ (cit. veik., p. 60). Toliau autorius apibūdina smarkiai pasikeitusią padėtį Klaipėdos krašte 1934 metais. Dėl M. Reisgio direktorijos potvarkių padidėjo įtampa. Lietuvos vyriausybė, siekdama ją kiek sumažinti, matyt, inspiravo gubernatorių Joną Navaką paaukoti M. Reisgio direktoriją. Tą jis ir padarė gruodžio 3 d.: pernelyg smarkiai užsimojusią lietuvišką M. Reisgio direktoriją pakeitė taip pat lietuviška, bet santūresnė Jurgio Brūvelaičio direktorija.

Naujoji direktorija netrukus, gruodžio 8 d., nutaria įsakymą dėl dėstomosios kalbos Klaipėdos krašto pradžios mokyklose įvedimo atidėti. Po penkių dienų įsakymas surašomas, o pasirašytas direktorijos pirmininko J. Brūvelaičio ir nario Grigat (t. y. Grigaičio), dar po dviejų dienų paskelbiamas visuomenei. Šio dokumento visą tekstą pateikiame skaitytojui:

Skelbimas

Klaipėdos Krašto Direktorijos nutarimu iš 1934 m. gruodžio mėn. 8 d. yra įsakymo apie dėstomosios kalbos Klaipėdos Krašte pradžios mokyklose įvedimą vykdymas atidėtas iki galutinio sutvarkymo su sąlyga, kad įvyks tolimesnis persitikrinimas. Kad būtų aiškesnė paskutinė frazė nuo prielinksnio iki, pateikiame vokišką atitikmenį: […] bis zur entgültigen Regelung ausgesetzt mit der Massgabe, dass eine Überprüfung stattfinden wird (Klaipėdos krašto valdžios žinios, 1934 12 15, Nr. 141, p. 1075).

Taigi taip buvo paaukotas M. Reisgio direktorijos 1934 09 24 d. nutarimas ir lapkričio 30 d. potvarkis, kuriuo 222 krašto mokyklose dėstomąja kalba padaroma lietuvių, o tik šešiose paliekama vokiečių kalba. Taip pat grįžtama prie nuostatos, kad mokyklos dėstomąją kalbą iš esmės nustato mokytojai.

Žadėtasis „persitikrinimas“ truko keturis mėnesius. Jo išvados išaiškėjo krašto direktorijos 1935 m. kovo 11 d. surašytame dokumente – Instrukcija dėstomosios kalbos parėdymo Klaipėdos Krašto pradžios mokyklose įgyvendinimui (Klaipėdos krašto valdžios žinios, 1935 03 15, Nr. 25, p. 195). Pateikiame jos esmines nuostatas: „Darant […] pertikrinimą dėl dėstomosios kalbos Klaipėdos Krašto pradžios mokyklose paaiškėjo, kad einant 1934 m. rugsėjo 24 d. parėdymu (Klaipėdos Krašto Valdžios žinios 820 pusl.) įvykęs dėstomosios kalbos nustatymas sukėlė neaiškumų ir abejojimų, kaip lietuvių ir vokiečių kalbos turi būti pamokose pabojamos ir vartojamos.“ Toliau nurodoma, kad tebegalioja 1923 m. balandžio 4 d. įsakymo tikslas – išėję iš mokyklų mokiniai turį mokėti abi krašto kalbas, tad „lietuvių kalbos, kaip valstybės kalbos, mokymui visose pradžios mokyklose turi būti suteikta priderama vieta.“ „Šito tikslo, – aiškina naujoji direktorija, – nesiekiam staigiu metodo pakeitimu, bet tikrai rūpestingu prisiruošimu pagrįstu taktingu, palengva paskui žengiančiu, planingu ištikimu mokytojų darbu, siekiant tikslo mokykloje ir už mokyklos sienų valstybinio auklėjimo dvasioje.“